„Šiuo metu vis dar dainuoju, dėl to esu labai laimingas“, – LRT.lt sako Ilja Aksionovas, plačiai Lietuvoje išgarsėjęs 2010 m., kai viename projekte atliko garsų kūrinį „You Raise Me Up“. Nuo tos akimirkos šalyje paauglys buvo laikomas stebuklu. Tačiau jau kurį laiką atlikėjas Lietuvoje pritilęs. Šiandien jis priklauso vienam garsiausių Prancūzijos baroko ansambliui „Les Arts Florissants“. Visai neseniai, liepos pabaigoje, jis grįžo iš turo po Šiaurės Ameriką. Kaip pats teigia, šie metai itin intensyvūs – nuo pernai rugpjūčio jau surengta per 20 pasirodymų, ir tai dar ne pabaiga.
20 pasirodymų Ispanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Kanadoje, Milane, Niujorke ir kituose pasaulio miestuose. Ilja pasakoja, kad tokiose vietose svajoja dainuoti kiekvienas dainininkas, tačiau tai tampa dideliu emociniu iššūkiu, kai suvoki, kad pagaliau tai pasiekei.
„Milano „La Scala“ neabejotinai įspūdingiausia vieta kiekvienam mūsų ansamblio dainininkui. Birželį dainavome pagrindinėje „La Scalos“ scenoje ir, manau, visiems mums buvo sunku patikėti, kad esame ten. „La Scala“ yra ypatinga vieta kiekvienam klasikinės muzikos atlikėjui. Salė nepaprastai graži, o akustika tobula“, – džiaugiasi Ilja. Jis neslepia, kad darbų krūvis kartais tampa ne tik emociniu, bet ir fiziniu iššūkiu. Pavyzdžiui, kartą jam teko du kartus per savaitę skristi į JAV, o tai tikrai nemažas krūvis organizmui.
Tačiau netrukus dainininko gyvenimas taps truputį sėslesnis. Jis gavo kontraktą Vokietijoje, Manheime. Tiesa, Vokietiją atlikėjas jau gerai pažįsta, ten jis praleido keletą metų, kol studijavo.
„Prieš metus, pavasarį, baigiau studijas. Šiuo metu gyvenu Anglijoje, bet nuo rugsėjo vėl gyvensiu Vokietijoje. Keliauju ir judu iš vietos į vietą. Diuseldorfe studijavau 5,5 metų“, – pasakoja Ilja. Vokietijoje jis studijavo klasikinį dainavimą. Bakalauro studijas atlikėjas krimto dar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tačiau Vokietijoje mokslus pradėjo nuo pradžių, todėl Ilja juokiasi, kad bakalauro studijos jam truko 7,5 metų.
„Nors turiu tam tikrų tikslų ir idėjų, kur ir su kuo norėčiau dainuoti, dažnai esu linkęs plaukti pasroviui ir pamatyti, kur mane nuves gyvenimas. Pavyzdžiui, kai dar studijavau Lietuvoje, lankiau baroko operos istorijos paskaitą pas dėstytoją Juniją Galejevą ir per kursą atradau ansamblį, kuris mane labai sužavėjo. Svajojau kada nors būti tarp tokių menininkų ir atlikti muziką tokiame aukštame lygyje. Pirmą kartą atvykęs į Prancūziją susitikau su vienu pianistu ir pasakiau jam, kad norėčiau su jais dainuoti. Tai yra vienas garsiausių prancūzų baroko ansamblių. Nors man buvo sakoma, kad mane tikrai priims, užtruko net 7 metus, kol galiausiai pasiryžau nueiti pas juos“, – apie sėkmę pildyti savo svajones kalba Ilja.
Nebuvo taip, kad atlikėjas 7 metus bandė ir nepavyko. Tiek metų po to, kai garsiai ištarė norą, prireikė, kol jis surinko save ir nuėjo į atranką. Iš pradžių jis matė įvairių kliūčių, pavyzdžiui, kad yra per jaunas, vėliau mintis užspaudė kraustymosi į Vokietiją reikalai, todėl Ilja svajonę primiršo. Tačiau jis mano, kad viskas įvyko tada, kai reikėjo, ir jis laiku atsidūrė tinkamoje vietoje.
Ankstyva šlovė nepakenkė
Šiandien Ilja sėkmingai siekia karjeros. Daugiau kaip prieš dešimtmetį Lietuvoje išgarsėjęs atlikėjas turėjo sėkmingą muzikinę karjerą ir Lietuvoje. Atrodo, kad talentas ir darbštumas, du sėkmės ingredientai, yra jauno vyro kraujyje. Tačiau jis nustebina pasakydamas, kad niekada nesvajojo dainuoti:
„Niekada neturėjau aiškios svajonės tapti dainininku ir niekada neteko sąmoningai nuspręsti, kad noriu eiti šiuo keliu. Viskas vyko savaime, natūraliai. Kartais pagalvoju apie žmones, kaip ir savo sesę, kurie turėjo priimti sprendimus dėl savo profesijos – tai didžiulė atsakomybė, kuri gali nulemti daugelį metų gyvenimo. Man pasisekė, kad mano kelias susiklostė organiškai, be didelių vidinių konfliktų, ir suprantu, kad esu privilegijuotoje padėtyje.
Tačiau tai nereiškia, kad mano kelias buvo be išbandymų. Kiekvienas pasirinkimas turi savo svorį, net jei jis neatrodo kaip drastiškas žingsnis. Kiekvienas žingsnis šiame kelyje yra svarbus ir emociškai reikšmingas. Labai gerbiu tuos, kurie sąmoningai pasirinko kelią ir yra laimingi dėl savo sprendimų. Nors mano kelionė buvo kitokia, ji vis tiek kupina prasmingų iššūkių ir džiaugsmingų akimirkų.“
Ilja Lietuvoje išgarsėjo, kai dar buvo vaikas. Tačiau jis nei tada, nei dabar nesureikšmina to gyvenimo etapo. „Tai nebuvo nei šviesus, nei tamsus, labiau neutralus gyvenimo etapas. Buvau vaikas, o scena man buvo tik maža gyvenimo dalis. Mano kasdienybė buvo mokykla, draugai. Ir tik kai kas nors pažindavo mane, pagalvodavau, kad aš žinomas. Galbūt tai lėmė, kad Lietuva nėra JAV ar Anglija, kur gyvenimas gali iš tikrųjų pasikeisti išgarsėjus. Galbūt padėjo tėvų auklėjimas. Kartą viena dėstytoja mamai pasakė, kad man žvaigždžių liga, bet mama sakė, kad jis vaikas, išdykauti normalu. Tai buvo atbulinė projekcija, visi išdykavome, tiesiog į mane labiau kreipė dėmesį“, – ankstyvą šlovę prisimena Ilja.
Jis prisimena, kad tada, dar paaugliui, labai padėjo šeima, o mama net persikraustė iš Visagino gyventi į Vilnių, kai Ilja mokėsi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, kad galėtų padėti sūnui. Tėvai sūnų lydėdavo į studijas, mama būdavo ir kai Ilja iki vėlumos dalyvaudavo filmavimuose. Ilja yra dėkingas už tuo laiku įgytą reikalingą patirtį:
„Taip, tai buvo popmuzikos pasaulis, bet man tai suteikė didelės patirties. Pavyzdžiui, išmokau valdyti mikrofoną – įgūdį, kurio daugeliui klasikinių atlikėjų trūksta. Mums dainuojant didelėse scenose arba lauko scenose tenka naudoti mikrofonus, ne visi pripratę prie jų, balsas skamba kitaip. Mano laimei, man tai įprasta.“
Grįžti namo padeda kava
Krizės muzikiniame kelyje Ilja taip pat neturėjo. Vienintelis dalykas, privertęs jį susimąstyti apie galimas profesines galimybes, ištiko, kaip ir daugelį, per COVID-19 pandemiją.
„Supratau, kad man nereikia dainavimo, kad gyvenčiau laimingai. Galiu laimingai gyventi darydamas ką nors kita. Man atrodo, galėčiau būti laimingas darydamas daugelį dalykų, nes mano smegenims reikia ką nors daryti. Būti bedarbiu didesnis iššūkis. Dažnai sako, kad žmogui reikia ką nors veikti, kad būtų laimingas, nesėdėti. Ir aš galvoju, kad reikia man būti užimtam, – tikina Ilja. – Man patiko daryti kavą, su partneriu taip užsikabinome daryti kavą, daug įrangos nusipirkome tam, kad pasidarytume kavos. Kodėl gi nedirbti kavinėje ar restorane, nors suprantu, kad tai labiau vertinama kaip studentiškas darbas, prasčiau apmokamas.
Kartą Paryžiuje, kai mokiausi kalbos, dirbau barmenu ir valytoju. Ir tada buvau laimingas, nes dirbau sąžiningai ir buvau atsidavęs. Atsimenu, kai išėjau iš darbo, man savininkas pasakė, kad niekas taip nėra valęs baro kaip tu. Bet aš manau, darbas yra darbas, ir darau jį sąžiningai. Sąžiningi žmonės visada pastebi pastangas. Kartais vadovai gali nepastebėti gero darbo, bet doras žmogus tai visada matys, ir tai suteikia motyvacijos dirbti dar geriau“, – meilės skirtingoms veikloms neslepia atlikėjas.
Jis pripažįsta, kad ne visos veiklos jam arti širdies, kai kurioms jis neturi potraukio ar talento, tačiau jo laimės formulė paprasta: „Užimtumas mane daro laimingą.“
Ir štai čia užčiuopiame gana šviežią Iljos aistrą – kavą. Per karantiną atrastas pomėgis bręsta ir atlikėjas neslepia, kad vieną dieną norėtų atidaryti kavinę. Nesvarbu, kuriame pasaulio krašte, svarbu ten, kur namai.
„Jei kada nors apsistočiau vienoje vietoje, tikrai atidaryčiau kavinę. Tai mano hobis – kiekvieną kartą atvykęs į naują vietą atrandu ją per kavos ir restoranų kultūrą. Lietuvoje nueinu atsigerti „Kreivos nosys“ kavos. Kad ir kaip keista, atradau šią lietuvišką produkciją Anglijoje, jie buvo mūsų vietinės kavinės svečių kava“, – juokiasi Ilja prisiminęs, kad savo krašto produktą atrado svetur.
Kava tapo Iljos kasdieniu ritualu. Kaip pats sako, 10 minučių ryto tradicijos. Šią tradiciją jis pasiima į gastroles, kad visada, kad ir kur būtų, galėtų jaustis kaip namuose.
„Žmonės kartais klausia, kaip susitaikau su tuo, kad pusantro ar tris mėnesius nebūnu namuose, ir ar nepasiilgstu jų. Žinoma, pasiilgstu namų, bet kava man yra vienas būdų grįžti į juos. Per karantiną su partneriu atradome kavą kaip ryto ritualą. Gerdavome ją kasdien 10–12 val. Tad iškeliaudamas pasiimu visko, ko man reikia kavai pasidaryti, ir jaučiuosi kaip namuose, pasidarau puodelį viešbutyje, tada kur nors atsisėdu ir 10–15 min. ramiai geriu. Tai mane stabilizuoja emociškai, kava man kaip kasdienybės inkaras.“
Paklaustas, ką laiko namais, Ilja sako, kad namai ten, kur šeima, o jo atveju namai ten, kur ir jo partneris: „Kai mes kartu, jaučiuosi namuose“, – jaukiai pokalbį užbaigia atlikėjas.
