„Visada ieškojau kūrybos ir atsakomybės – sėdėdamas ant suolo, nieko nesukursi“, – sako Rimantas Kaukėnas. LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ krepšininkas dalijasi savo gerumo išraiškos – pagalbos kitiems – idėja, kodėl svarbu jausti atsakomybę už kitą žmogų, kodėl svarbu pildyti kitų žmonių svajones ir kaip jo tėčio kova su onkologine liga įkvėpė jį padėti kovoti kitiems.
– Ar tau svarbiau yra gauti, ar duoti?
– Kai buvome maži, tikrai geriau buvo gauti, dabar – duoti. Kiek mums reikia namų ar mašinų, kas žino, ar nuo to bus daugiau laimės, ar ne. Ar būti viename name, ar penkiuose – tai nieko nekeičia. Manau, kad didžiausias pasitenkinimas ir laimė kyla iš to, kad gali duoti kitiems laimės. Daugiausia laimės jaučia vaikai, todėl įteikdamas jiems dovaną pamatai emocijų sprogimą. Tai, kad suteikiame laimės kitam, nėra tik apie tą žmogų, tai yra ir apie tave (...). Geri darbai padeda vaikui augti, pasveikti, tobulėti, tačiau tai yra ir tavo vidinis variklis.
– Kaip tavo dukros reaguoja į tavo pagalbą kitiems vaikams? Ar dėl tavo gerumo nenukenčia tavo artimieji?
– Man trūksta laiko, gyvenimas yra amžinas chaosas ir bėgimas. Kartais mūsų renginiai vyksta neplanuotai, vadinasi, jie atima laiką iš kažko kito. Per renginių gausą kažkas nukenčia – visur suspėti yra neįmanoma (...). Mes visi tikime gerumu ir norime kažkam padėti. Kai kurie tuo didžiuojasi, kai kurie nenori to parodyti, kai kurie mano, kad kažkas tik nori pasirodyti, tačiau svarbiausia yra galutinis rezultatas (...).
Mūsų visuomenėje per daug sureikšminama, kodėl kitas žmogus daro labdarą, turėtų būti svarbu tik tai, kiek ir kam tu padėjai (...). Rimanto Kaukėno paramos grupė yra ne tik labdaros organizacija, kuri padeda sunkiai sergantiems vaikams ir jų šeimoms, ji padeda ir tiems žmonėms, kurie nori kažkam padėti, bet neturi minčių, laiko ir resursų. Jei žmogus nori išleisti knygą, surengti turnyrą, nupiešti paveikslą, mes jam galime padėti. Tokiu būdu įvyksta sinchroninis augimas.
– Ar tu galėtum palyginti savo dabartinę veiklą ir krepšinio karjerą – kaip jausdavaisi ir kaip jautiesi?
– Į krepšinį aš visada turėjau kabintis ir jame įrodinėti. Visada buvau lėčiausias, mažiausias ir liekniausias. Visada turėjau eiti per darbą ir per negaliu, visada buvau suoliuko pabaigoje, jaučiau, kad turiu kažkaip užsikabinti. Savimonę ir požiūrį į darbą pakeičiau tik devintoje klasėje – pavargau būti suolo gale, pavargau jaustis atstumtas ir paskutinis. Pradėjau dvigubai treniruotis, gan greitai pajutau rezultatą ir supratau, kad tai yra mano slaptas receptas viskam – ar tai būtų mokslai, ar tai būtų sportas. Noras pasiekti tai, ko aš noriu, buvo mano vidinis variklis.
Kai atėjo labdaros fondo metas, pradžia buvo kitokia. Jaučiau gėdą, nes su krepšinio komandomis eidavome aplankyti sergančių vaikų – jie nesuprasdavo, kas mes tokie ir ko mes atėjome. Metai po metų aš supratau, kad į šį dalyką reikia žiūrėti rimčiau. Lietuvos krepšinio federacija paskatino mane atidaryti savo fondą.
– Kaip tau sekasi būti su nepatogiomis emocijomis?
– Kritikos visada buvo, yra ir bus. Kritikuoja tie, kurie nieko nedaro. Klaidų nedaro tie, kurie nieko neveikia. Aš į kritiką visada žiūrėjau kaip į informaciją. Įžeisti žmogų emociškai yra labai lengva, tačiau ar jis to nusipelnė – tai yra kitas klausimas. Jeigu žiūri tik į emocijas, gali greitai nuklysti nuo kelio.
– Ar tau lengva būti dėmesio centre?
– Aš mėgstu atsitraukti, tačiau jei reikia – reikia. Aš esu tas, kuris spaudžia mūsų komandos narius, stumia juos į priekį. Aš noriu, kad viskas augtų ir gerėtų, kitaip viskas išnyks. Nors mūsų fondo tikslas yra vieną dieną išnykti. Norisi, kad viskas būtų suderinta, viskuo būtų pasirūpinta, kad Lietuvos sveikatos sistema viskuo pasirūpintų, taip, kaip yra Švedijoje, Suomijoje ar Norvegijoje. Norėčiau, kad labdara būtų renkama tik užsienio vaikams.
– Ko išmokai iš žmonių, kurie labai serga?
– Pasitvirtino mintis, kad jei galvoji, kad tau yra labai blogai, kažkam pasaulyje yra dar sunkiau. Verkimas dėl kamščių, vėlavimo, rūbų, poilsio yra nerimtas. Kai nueini į ligoninę ir matai apsiašarojusią mamą, darbą praradusį tėvą ir dvylikos metų vaiką, kuris supranta, kad jo svajonė išgyventi yra toli – apie ką mes kalbame?
Reikia nustoti skųstis ir pradėti teikti džiaugsmą – tada atsiranda aktorystė, tu turi perteikti geras emocijas ir žiūrėti į vaiką, lyg jis yra sveikas. Vaikas turi svajoti ir kabintis į gyvenimą, neturime jam užkabinti svorio ir sakyti jam, kad jis ligonis (...).
Blogiausia yra atmosfera, kuri yra sukurta aplink šeimą ir vaiką. Kartais tėvai negali susitaikyti su psichologine trauma, tačiau jų negebėjimas gyventi tik paaštrina situaciją, dėl to psichologinė parama yra kertinis momentas. Jei tu esi pozityvus, vaikas žiūrės į priekį, todėl vaikų svajonės yra pats svarbiausias dalykas.
– Ar pats esi išgyvenęs labai sunkų etapą? Ar kada nors esi sulaukęs tokios pagalbos, kurią pats suteiki?
– Palyginti su tuo, ką praeina kiti, negaliu pasakyti, kad išgyvenau kažką labai sudėtingo (...). Tai, kas man nutiko, kas nutiko mano tėvui, buvo didelis šokas. Ketveri ar penkeri metai, per kuriuos tėvas kovojo dėl savo gyvybės, mane privedė prie fondo idėjos. Iš pradžių jam nesakėme, gydytojai prognozavo, kad jam liko du mėnesiai, o jis išgyveno penkerius metus. Pozityvumas jį vedė į priekį, jis norėjo visur būti ir visur dalyvauti. Jis buvo rodiklis man, noriu išlaikyti tokį gyvenimo tempą, kokį turėjo mano tėtis.
Per tuos penkerius metus mokėmės su juo bendrauti. Pirma mes slėpėme, kai jis pats suprato savo situaciją, viskas vėl persivertė, tačiau supratome, kad negalime jo gailėtis, jis to nenori, jis nepripažįsta fakto, kad liga jį gali nugalėti. Per penkerius metus supratau, kad turi išmokti būti aktoriumi ir padėti žmogui psichologiškai.
– (...). Kaip manai, ką mes turime daryti, kad nesirgtume?
– Manau, kad nesirgti yra neįmanoma. Kūnas duoda mums žinoti, kad kažko yra per daug. Kiekvienas organizmas yra unikalus, kiekvienas funkcionuoja kitaip. Vieniems reikia gyventi ramiai, kitiems reikia bėgimo, kad jie jaustųsi gyvi. Aš geriausiai pailsiu lėktuve, kai niekam negaliu atrašyti ir pakilti nuo kėdės.
Parengė Emilija Balcerytė
Viso pokalbio klausykite čia:
