„Aš niekada nesitikiu kompensacijos už nieką, ką darau“, – sako Inga Budrienė. LRT.lt laidoje „Miške su Violeta“ verslininkė, renginių organizatorė bei moterų klubo „Ad Astra“ direktorė Inga Budrienė dalijasi patirtimi, kodėl ji mato prasmę labdaringoje veikloje ir kodėl nusprendė į savo šeimą priimti globoti sūnų.
– Kaip sureagavai, kai Dalia Teišerskytė pasiūlė tau tapti labdaros fondo direktore?
– Man tai buvo didžiulis įvertinimas, naujas lapas, naujos galimybės. Atsimenu savo stilių – nešiodavau trumpus sijonukus, nors man reikėdavo važiuoti į Seimą ir rimtus renginius. Vėliau viskas pradėjo keistis, ne tik mano išvaizda, bet ir mano vidus. Supratau, kad jei turi – reikia dalytis.
– Ar tau trūksta Dalios?
– Trūksta, vis dar su tuo nesusigyvenau. Klubas liko, jos atminimui norėčiau įprasminti jos veiklą.
– Ar esi laiminga?
– Žinoma. Aš niekada nesitikiu kompensacijos už nieką, ką darau. Visada galvoju, kad reikia pradėti nuo savęs, jei aš nedarysiu gerų darbų, jų nedarys ir kitas.
– Kaip sugalvojai apsiimti globoti vaiką?
– Turėjau savo vaikų, galėjau ir norėjau turėti daugiau vaikų. Tačiau taip atsitiko, moterų klube sugalvojome projektą pakrikštyti kūdikių globos namų vaikus. Jie buvo niekieno vaikai.
Sugalvojau, kad jie galėtų turėti bent krikšto mamą ar krikšto tėtį – angelą sargą. Pakrikštijome dešimt vaikų, jų nematėme ir nesirinkome. Kvietėme ir kitus žinomus žmones padaryti tokį darbą. Taip pakrikštijome trejų metukų Mantą. Neplanavome įsivaikinti, tikėjausi pagimdyti dukrytę. Pamilome Mantuką, jis pamilo mus ir negalėjome priimti kito sprendimo, tik pasiimti jį į šeimą.
– Ar žinojai, kuo būsi užaugusi?
– Svajonių turėjau visada. Norėjau būti aktore, artiste, dainininke. Įstojau į Vilniaus konservatoriją, man labai patiko studijos, lankėme visus teatrus ir visas televizines laidas, tačiau po metų meilė nugalėjo. Mano buvęs vyras pasakė, kad namuose jam nereikia aktorės ar artistės, ir išsivežė mane į Kauną.
– Ar tavo grožis gyvenime tau nesutrukdė?
– Kai grįžau į Kauną, ištekėjau, pagimdžiau sūnų. Tikėjau šeiminiu gyvenimu ir šeima, nes mylėjau savo vyrą nuo 15-os metų. Jis buvo mano pirma meilė, galvojau, kad būsime kartu iki gyvenimo galo. Nėščia vaikščiojau į pianino pamokas, kad savo kūdikėliui suteikčiau grožio. Atrodė, kad mano gyvenimas bus idealus.
Tačiau greitai paaiškėjo, kad mano vyras nėra šeimos žmogus. Sūnui buvo vieneri, kai mes išsiskyrėme. Jis išėjo iš namų ir paliko mane nuomojamame bute tik su kūdikiu ir lovele. Neturėjau nei darbo, nei išsilavinimo, nei namų. Pradėjau ieškoti darbo, supratau, kad turiu grįžti į mokslus, man atsitiesti padėjo tėvai. Vėliau įstojau į Kauno kolegiją, dar vėliau – baigiau išlyginamąsias studijas.
– Ar tau patinka tai, ką darai?
– Labai patinka. Atsimenu, kad visos šventės prasidėjo nuo mūsų vestuvių. Tuo metu nebuvau žinoma, pati išsiunčiau pranešimą spaudai apie savo vestuves. Man norėjosi būti žinomai, todėl sugalvojau pasidaryti kitokią šventę. Pasidarėme kaimiškas vestuves: į Rotušę atvažiavome su vežimu, mano suknelė buvo pasiūta iš maišo medžiagos, vietoje didelės gelių puokštės – rugiai, vietoje šukuosenos – dvi supintos kasos.
Suvažiavo daug žurnalistų, taip prasidėjo nuotraukos žurnaluose. Nežinau, kas mane taip pamokė, pati sugalvojau.
– Kas yra Inga Budrienė?
– Moteris, žmogus. Esu labai laiminga, myliu žmones, gyvenimą. Atrodo, kad nugyvenau jau pusę gyvenimo, o dar nieko nenuveikiau. Vieną gerą darbą padarėme – užauginome Mantą, visus kitus darbus galima padaryti geriau.
Viso pokalbio klausykite čia:
