Nors šiandien Kristiną Grinienę daugelis laiko prezidentiene, vyro prezidentavimo metu jiedu dar nebuvo oficialiai susituokę. „Kazys Grinius norėjo, kad jų santuoka įvyktų pasibaigus jo prezidento kadencijai, kad jis galėtų pagrindinį dėmesį skirti savo darbui ir pareigai. Be to, jo darbui nebūtų padėję ir svarstymai apie poros amžiaus skirtumą ar Kristinos neordinarią padėtį – pirmasis jos vyras buvo dingęs be žinios“, – LRT.lt sako istorikė Marija Navickaitė.
LRT.lt kviečia prisiminti pirmąsias Lietuvos valstybės prezidentienes ir dalijasi pasakojimais apie Sofiją Chodakauskaitę-Smetonienę, Oną Stulginskienę ir Kristiną Grinienę.
Trečiasis ciklo pasakojimas – apie Kristiną Grinienę. Apie ją LRT.lt pasakoja Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, istorikė Marija Navickaitė.
Kristina Arsaitė-Grinienė gimė 1896 m. Rusijos imperijoje ir tik vaikystėje persikėlė gyventi į Lietuvą. Apsistojo Kaune, mokėsi Kauno gimnazijoje. Baigusi gimnaziją ji studijavo teisę Maskvoje, o vėliau – Kaune. Tiesa, teisės praktika ji neužsiėmė ir dirbo gailestingąja seserimi, daug laiko skyrė visuomeninei veiklai „Pieno lašo“ draugijoje, ši, galima sakyti, ją ir suvedė su K. Griniumi.
Pasak M. Navickaitės, Kristina ir būsimasis prezidentas susitiko 1925 metais per iškilmingus ligoninės atidarymo pietus. Tada šalia jo buvo pasodinta jauna, simpatiška ir charizmatiška „Pieno lašo“ draugijos gailestingoji seselė Kristina Arsaitė-Orlovienė. „Norėdama palaikyti pokalbį, Kristina kaimyno paklausė, ką jis mėgstąs, o būsimasis prezidentas sąmojingai atsakė, kad labiausiai mėgsta geras knygas ir gražias moteris. Atsakymas suintrigavo Kristiną, o ir K. Grinių sudomino pažintis su trisdešimt metų jaunesne visuomeniškai aktyvia moterimi“, – pasakoja M. Navickaitė.
Pati K. Grinienė teigė, kad amžiaus skirtumas jų santykiams netrukdė. „Tačiau aišku, kad toks amžiaus skirtumas sulaukdavo dėmesio, ypač tarp K. Griniaus politinių oponentų, jie nevengdavo pasidalinti viena kita pašaipesne replika.
Įdomu ir tai, kad atrodytų, jog vyras, vedęs daug jaunesnę moterį, turėtų kiek nerimauti, tačiau buvo atvirkščiai – tai Kristina skundėsi, kad jai tenka nuolat atmušinėti Griniaus gerbėjas. Vis dėlto jie abu buvo itin veiklūs ir aktyvūs žmonės, turėję panašią pasaulėžiūrą ir gerbę vienas kitą“, – patikina istorikė.
Iš tiesų, Kristina buvo antroji K. Griniaus žmona. Jiems abiem tai buvo antroji santuoka. K. Grinienės pirmasis vyras Pirmojo pasaulinio karo metais dingo be žinios Sovietų Sąjungoje, o pirmoji K. Griniaus žmona aktyvi lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio dalyvė Joana Pavalkytė-Griniuvienė 1918 m. buvo nužudyta bolševikų, sako M. Navickaitė.
Griniai susituokė 1927 m., jau po to, kai 1927 gruodį prezidentas buvo priverstas atsistatydinti. „Būdamas prezidentu, K. Grinius vengė viešai bendrauti su Kristina. Jis norėjo, kad jų santuoka įvyktų pasibaigus jo prezidento kadencijai, kad jis galėtų pagrindinį dėmesį skirti savo darbui ir pareigai.
Darbui nebūtų padėję ir svarstymai apie amžiaus skirtumą ar Kristinos neordinarią padėtį (pirmasis vyras dingęs be žinios). Dėl to jai neteko lydėti K. Griniaus, einančio prezidento pareigas.
Viską pakeitė 1926 m. gruodžio 17 d. įvykęs perversmas. Netikėta kadencijos pabaiga atvėrė kelią jų santykiams. 1927 m. sausį K. Grinius kreipėsi į Juozą Tumą-Vaižgantą, bet šis dėl Kristinos pirmo vyro statuso Katalikų bažnyčioje jų sutuokti negalėjo. Dėl to santuoka įvyko tų pačių metų vasario mėnesį Stačiatikių bažnyčioje. Šis sprendimas taip pat buvo sulaukęs dėmesio ir kritikos visuomenėje ir spaudoje“, – pasakoja M. Navickaitė.
1927-ųjų spalį gimus poros sūnui Liūtui, K. Grinienė nustojo dirbti sesele ir daugiau laiko skyrė šeimai. Sūnus Liūtas prisimena, kad mama auklėjo griežčiau negu tėtis. Ir apskritai ji turėjo savo nuomonę, buvo kovingesnė, griežčiau pasisakydavo socialiniais klausimais, buvo linkusi spręsti problemas.
Nors ir nebedirbo, Kristina toliau aktyviai užsiėmė labdaringa veikla ir buvo matoma visuomenėje, ypač daug dėmesio skyrė „Pieno lašo“ draugijos veiklai. „K. Grinius liudija, kad būtent jos pastangomis 1930 m. buvo pastatytas solidus draugijos pastatas su lopšeliais, virtuvėmis ir sveikatos centru.
Būdama 33 m. amžiaus ji susidomėjo filatelija. Buvo tikra profesionalė: ne tik Kaune atidarė filatelijos parduotuvę, bet ir nemažai važinėjo po užsienį prekiaudama pašto ženklais Net šeimai gyvenant JAV ji prekiaudama pašto ženklais šiek tiek papildė šeimos biudžetą. Su šiuo hobiu ji ne tik prisidėjo prie šeimos biudžeto, bet ir atskleidė savo kaip verslios moters gyslelę, užmezgė nemažai pažinčių, ypač su filatelistais, ateityje tai atsipirko su kaupu“, – apie K. Grinienės veiklumą pasakoja istorikė.
Anot jos, K. Grinius ne kartą buvo gelbėtas savo abiejų žmonų. Viena garsiausių istorijų pasakoja, kaip Kristinos hobis, filatelija, išgelbėjo šeimą ir K. Grinių iš tremties: „1942 m. K. Grinius kartu su Mykolu Krupavičiumi ir Jonu Pranu Aleksa, smerkdami nacistinės Vokietijos okupacinę politiką, įteikė memorandumus Lietuvos generalinės srities Reicho komisarui. Visi trys už šiuos raštus buvo suimti ir nubausti.
K. Griniui dėl senyvo amžiaus bausmė sušvelninta ir jis ištremtas į gimtinę Suvalkijoje. Kaune likusi žmona stengėsi gauti leidimą vyrui sugrįžti. Iš kitų savo kolegų filatelistų ji sužinojo, kad gestapo viršininkas yra pašto ženklų gerbėjas-kolekcionierius. 1944 m. pradžioje ji per tarpininkus jam perdavė savo pačių vertingiausių pašto ženklų kolekciją su prašymu leisti vyrui sugrįžti į laikinąją sostinę. Prašymas buvo patenkintas ir Griniui leista grįžti į Kauną ir būti žmonos globojamam.“
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje visa Grinių šeimą pasitraukė į Vakarus. Kelerius metus jie gyveno DP stovyklose (DP – perkeltieji asmenys (angl. displaced persons), tarptautinės teisės termino, apibūdinančio asmenis, kurie buvo priversti palikti savo kilmės šalį arba regioną ir negali saugiai grįžti, santrumpa), o 1947 m. pasiekė Jungtines Amerikos Valstijas, kur gyveno ir K. Griniaus giminės.
„Kristina ir Kazys Griniai su sūnumi Liūtu apsigyveno Čikagoje. Vos atvykus į JAV, prezidentą K. Grinių pamatyti ir pasveikinti norėjo JAV lietuvių bendruomenė ir kiti likimo bičiuliai, priversti pasitraukti iš Lietuvos. Jų laukė daug iškilmingų priėmimų, vizitų ir susitikimų.
Kristina rūpinosi ūkio reikalais ir suprastėjusia vyro sveikata. Tai buvo sudėtingas darbas, nes K. Grinius buvo užsispyręs ir nenorėjo klausyti gydytojų nurodymų (juk pats gydytojas, o tokie visada labai sunkiai leidžiasi gydomi), bet žmona mokėjo sušvelninti vyro poziciją. Ji slaugė K. Grinių iki pat mirties 1950 metais.
Po vyro mirties ji visą dėmesį skyrė sūnui Liūtui. Sūnaus paraginta pradėjo dirbti. Iš pradžių negalėjo rasti darbo, nes neturėjo licencijos, po kiek laiko išsilaikiusi egzaminus ir gavusi licenciją dirbo ligoninėje. Mirė ji 1987 m. Vašingtone sūnaus Liūto šeimos apsupta. Velionės prašymu, palaikai sudeginti ir išbarstyti Atlanto vandenyne“, – pasakoja Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros Kaune muziejininkė, istorikė M. Navickaitė.
Taip pat kviečiame klausytis 1981 metais K. Grinienės duoto interviu „Amerikos balsui“.
