„Kaune sklandė kalbos, kad pirmoji ponia Ona Stulginskienė buvo viena gražiausių Kauno moterų“, – LRT.lt pasakoja istorikė Justina Minelgaitė-Plentienė. Tiesa, prezidentienė garsėjo ne tik savo grožiu, bet buvo giriama už puikų atstovavimą tautai, inteligenciją ir siekį tobulėti. Teko Stulginskiams ir skaudžių likimo išbandymų – šeima buvo ištremta į Sibirą, kur buvo išskirta ir gyveno toli gražu ne prezidentinį gyvenimą.
LRT.lt kviečia prisiminti pirmąsias Lietuvos valstybės prezidentienes ir dalijasi pasakojimais apie Sofiją Chodakauskaitę-Smetonienę, Oną Stulginskienę ir Kristiną Grinienę.
Antroje ciklo dalyje – Onos Stulginskienės istorija, kurią LRT.lt papasakojo Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, istorikė Justina Minelgaitė-Plentienė.
„Ona Matulaitytė-Stulginskienė buvo kilusi iš Marijampolės apskrityje, Tarpučių kaime, gyvenusių ūkininkų Matulaičių šeimos, tad amžininkai ją vadina „Sūduvos laukų dukra“.
Matulaičiai labai rimtai žiūrėjo į savo vaikų išsimokslinimą, dėl to, manant, kad kaimo mokyklų nepakaks, Ona buvo išsiųsta mokytis į Marijampolę, kur 1914 m. baigė gimnaziją. Mergaitei tuo metu tai buvo nemažas pasiekimas“, – pastebi istorikė.
Pirmojo pasaulinio karo metais O. Matulaitytė persikėlė į Vilnių, kur mokytojavo, dainavo choruose, buvo veikli ateitininkė, o po Nepriklausomybės paskelbimo tarnavo Finansų ministerijoje Kaune.
„Jos asmenybės portrete galėtume išskirti didelę meilę šaliai ir katalikybės puoselėjimą. Šias vertybes paliudija 1941 m. tremiamos Sibiran O. Stulginskienės paliepimas paskutiniame laiške iš Lietuvos savo dukrai: „Atmink visur ir visuomet, kad esi katalikė ir lietuvė“, – pasakoja J. Minelgaitė-Plentienė.
Anot jos, ne taip seniai kunigystės išsižadėjęs jaunasis Aleksandras Stulginskis merginą nusižiūrėjo jai dar gyvenant Vilniuje. Vaikinas sukūrė planą, kaip prisivilioti Oną. Jis priskindavo puokštę gėlių ir paslapčia palikdavo ant jos kambario palangės.
„Kadangi Ona gyveno su draugėmis, tai dar kurį laiką joms teko paspėlioti, kuriai šios gėlės skirtos. Regis, iš pradžių karštesnė simpatija degė Aleksandro širdyje. Kalbama, kad šis užsispyręs žemaitis šiai ne ką mažiau užsispyrusiai suvalkietei piršosi net 4 kartus, kol ji pasakė taip“, – romantišką poros istoriją atskleidžia istorikė.
1920-aisiais A. Stulginskis tapo antruoju Lietuvos prezidentu, o O. Stulginskienei teko pirmosios ponios pareigos. Ji, pasak istorikės, buvo kitokio charakterio nei prieš tai buvusi prezidentienė Sofija Smetonienė: „Kaip poetiškai apibūdina jos bičiuliai, moters charakteris buvo lygus ir gražus kaip tie Sūduvos laukai ir Šešupės krantai, nuo kurių ji kilusi.
Nėra žinoma, kad ji būtų buvusi aktyvi prezidento A. Stulginskio patarėja valstybės valdymo klausimais, tačiau į savo pareigas žiūrėjo labai rimtai. Ji buvo labai atsakinga, pareiginga, garsėjo inteligencija ir paprastumu, laisvai kalbėjo keliomis Europos kalbomis.
Įsikėlę į prezidentūrą, abu Stulginskiai stengėsi tobulinti savo asmeninius įgūdžius. Pavyzdžiui, prezidentas tobulindavo kalbų žinias, repetuodavo viešus pasisakymus, kartu su žmona siųsdavosi užsienio knygas ir žurnalus.
Prenumeruoti ir amerikietiški moterų žurnalai, leidę prezidentienei pajusti, kuo gyvena ir kaip turi atrodyti to meto lyderiaujančios damos.
Ir regis, jai sekėsi. Anot šaltinių, viename priėmime Prezidento rūmuose belgų pasiuntinys pakvietė prezidentienę šokiui. Grįžęs prie stalo jis teigė, jog „prezidentienė labai gražiai reprezentuoja savo tautą. Jos žodžiai apgalvoti ir atsakymai rimti. Ji orientuojasi ne tik paprastuose gyvenimiškuose klausimuose, bet ir politikos. Ji tiktų ir į diplomates.“
Ona aktyviai lydėdavo savo vyrą įvairiuose renginiuose, priėmimuose, išvykose. Tapusi prezidento žmona ponia Stulginskienė ir toliau aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.
Dar vykstant nepriklausomybės kovoms su lenkais ji tapo Lietuvos moterų komiteto tėvynei ginti pirmininke ir ragino visas moteris „veikti, o ne aimanuoti“. Pati prezidentienė lankė sužeistus karius ir civilius ligoninėse, Kalėdų proga vežė jiems rūbų, maisto ar kitokių dovanų. Ji taip pat daug dirbo labdaros srityje, buvo ne vienos draugijos nare ar vadove: vadovavo Lietuvos kūdikių gelbėjimo bei Lietuvos katalikių moterų draugijoms.
„O kartais pirmajai poniai tekdavo ir netradicinių pareigų: pavyzdžiui, 1925 m. viename baliuje ji buvo paskirta... į gražiausios vakaro viešnios rinkimų vertinimo komisiją. Matyt, ne veltui. Kaune sklandė kalbos, kad O. Stulginskienė buvo viena gražiausių Kauno moterų“, – pasakoja J. Minelgaitė-Plentienė.
Anot jos, be visų šių pareigų, Stulginskienė buvo mama. 1921 m. gimė vienintelis „prezidentinis“ kūdikis (kitų prezidentų vaikai jau būdavo ūgtelėję) – Aldona Stulginskaitė. Kūdikio auginimas taip pat buvo didelis darbas ir svarbus O. Stulginskienės prioritetas.
Maždaug apie 1927-uosius, po valstybės perversmo, Stulginskiai išsikėlė iš Kauno į savo nusipirktą ūkį Žemaitijoje, vadintą Jokubavo dvaru. Pirmiausia ten įsikūrė Ona su dukra Aldona, o vėliau prisijungė ir pats A. Stulginskis.
„Ten jie ėmėsi ūkininkavimo, augino daržoves, turėjo pienininkystės ūkį, patys veždavo savo produkciją į prekybos vietas. Regis, nei O. Stulginskienė, nei jos vyras labai nepasiilgdavo Kauno elito viešojo gyvenimo. O ir draugystė su artimiausias iš čia buvusių nesibaigė. Į Žemaitiją vien per Šv. Oną atidardėdavo visas autobusas Onos bičiulių, tarp kurių būdavo ir poetas prelatas Maironis, Petras ir Bronė Klimai, prof. Mažylio šeimos ir kiti“, – vardija istorikė.
Deja, J. Minelgaitė-Plentienė pastebi, kad šeimos likimas po sovietų okupacijos buvo labai liūdnas. 1941 m. birželį su pirmaisiais trėmimais pora iš savo namų Žemaitijoje sunkvežimiu buvo nuvežta į traukinių stotį, iš kur pajudėjo į ilgą ir sunkią kelionę tremtin, Krasnojarsko kraštan.
„Ten jie buvo išskirti. Ona pateko į Komiją, kur dirbo virėja, telefonininke, malkų sandėlininke. Glaudėsi pašiūrėje, dirbdavo naktimis. Sunki dalia atsiliepė ir jos sveikatai – moteris patyrė du insultus.
1954 m. paleistas iš lagerio pas žmoną atvyko A. Stulginskis. 1956 m. abu grįžo į Lietuvą. Gimtinėje Onos laukė visai ne prezidentinės gyvenimo sąlygos mažame butuke Vilijampolėje, kasdienybę sunkino ir nebepagerėjusi sveikata“, – pasakoja Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, istorikė J. Minelgaitė-Plentienė. Amžinojo poilsio O. Stulginskienė iškeliavo 1962 m. vidurvasary, palaidota Kauno Panemunės kapinėse, kur po keleto metų atgulė ir jos vyras.
