„Vyras Sofijai Chodakauskaitei-Smetonienei buvo ne ponas, prieš kurį reikia lenktis, bet partneris, su kuriuo reikia kalbėti ir tartis visais klausimais, todėl ji drąsiai patardavo savo vyrui ir jam tapus prezidentu“, – apie pirmąją prezidentienę LRT.lt pasakoja istorikė Marija Navickaitė, S. Smetonienę vadinanti neabejotinai viena ryškiausių tarpukario asmenybių.
LRT.lt kviečia prisiminti pirmąsias Lietuvos valstybės prezidentienes ir dalijasi pasakojimais apie Sofiją Chodakauskaitę-Smetonienę, Oną Stulginskienę ir Kristiną Grinienę.
Pirmasis ciklo pasakojimas – apie pirmąją prezidentienę. Ją pažinti mums padeda Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, istorikė Marija Navickaitė.
„Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė kilusi iš bajorų Chodakauskų giminės, Marijos Joanos ir Antano Chodakauskų šeimos. Savo vaikystę kartu su broliais ir seserimi ji praleido Gavenonių (dabar Šiaudiniai) dvare.
Motina nuo pat mažumės skatino ją ir seserį mokytis skambinti pianinu, dainuoti, užsiimti rankdarbiais ir mokytis užsienio kalbų. Paaugusi Sofija mokėsi Mintaujos (dabar Jelgava) mergaičių gimnazijoje.
Sofija nuo vaikystės pasižymėjo energija, komunikabilumu, buvo drąsi ir ryžtinga, lengvai mezgė pokalbius ir naujas pažintis, tai jai vėliau pagelbėjo tapus prezidentiene“, – LRT.lt pasakoja istorikė M. Navickaitė.
Ištesėtas pažadas
Anot jos, Sofijos tėvai rimtai žiūrėjo į vaikų išsilavinimą ir, norėdami jiems padėti pasiruošti stojamiesiems egzaminams į Mintaujos gimnazijas, samdė lietuvių studentus, kuriuos jiems rekomenduodavo bičiulis kalbininkas Jonas Jablonskis.
Vienas tokių studentų buvo ir Mintaujos gimnazistas Antanas Smetona, mokęs Sofijos brolį lietuvių kalbos. Taip jie susipažino, tačiau tuomet ji dar tebuvo vaikas.
„Vėlesniais metais Antanas praleido dar keletą vasarų Chodakauskų dvare ir jiedu su Sofija krito vienas kitam į akį. Jis pažadėjo, kad, kai tik ji baigs mokytis gimnazijoje, atvyks jai pasipiršti.
Antanas savo pažado neužmiršo ir 1903 m. per Kalėdas paprašė Sofijos rankos. Iš tiesų, jis jaudinosi, nes nežinojo, ar bajoraitė sutiks tekėti už jo – neturtingo neseniai baigusio studijas jaunuolio, tačiau sulaukė teigiamo atsakymo. Chodakauskai vertino išsilavinimą, tai tarsi galėjo kompensuoti bajoriškos kilmės trūkumą“, – pastebi M. Navickaitė.
Pirmosios ponios pareigas eiti pradėjo Šveicarijoje
1919-ųjų balandį A. Smetona tapo pirmuoju Lietuvos prezidentu, o S. Chodakauskaitė-Smetonienė – pirmąja prezidentiene.
Pirmoji prezidento kadencija, pasak M. Navickaitės, buvo iššūkių metas, sudėtinga Lietuvos ekonominė padėtis, geopolitinė situacija ir prasidėjusios Nepriklausomybės kovos kėlė daug problemų.
„Taigi, prezidentienės kelionę S. Smetonienė pradėjo Šveicarijoje, kur ją su vaikais buvo išsiuntęs A. Smetona, nerimaudamas dėl sudėtingos situacijos Lietuvoje.
Bet ir Šveicarijoje ji nenorėjo atitolti nuo Lietuvos reikalų, dėl to pasiprašė talkinti Lietuvos informacijos biure. Sofijos seserį Jadvygą Chodakauskaitę paskyrus Lietuvos propagandos ir spaudos biuro vedėja Paryžiuje, vadovavimą Informacijos biurui Berne perėmė S. Smetonienė.
Iš Šveicarijos su sūnumi Juliumi Sofija Smetonienė grįžo tik 1919 m. vėlyvą rudenį. Ji iš karto įsitraukė į visuomeninį gyvenimą ir atliko savo, kaip prezidentienės, pareigas. Visur lydėdavo vyrą, kartu su juo dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, oficialiuose priėmimuose ar priimant užsienio valstybių ir šalies vyriausybės atstovų sveikinimus Naujųjų Metų ir Vasario 16-osios proga, atstovavo Valstybei“, – vardija istorikė.
Dar aktyviau pirmosios ponios pareigas Sofija atliko A. Smetonai antrą kartą tapus prezidentu: S. Smetonienė dalyvavo įvairiose labdaros akcijose, jas globojo, buvo organizacijų garbės nare ir dalyvaudavo jų suvažiavimuose, buvo aktyvia moterų sporto mecenate.
Taip pat Sofija aktyviai domėjosi ir rūpinosi moterų reikalais, rėmė moterų organizacijų inicijuojamas šventes, jose dalyvaudavo, sakydavo aktualias kalbas per radiofoną. Dėl to sulaukdavo nemažai Lietuvos moterų kreipimųsi, stengdavosi į juos atsiliepti ir pagelbėti įvairiais klausimais.
S. Smetonienė – viena svarbiausių prezidento patarėjų
Pasak M. Navickaitės, dar jaunystėje Sofijai didelę įtaką padarė tėvų pavyzdys, rodantis, kad šeima yra partnerystė: „Vyras jai buvo ne ponas, prieš kurį reikia lenktis, bet partneris, su kuriuo reikia kalbėti ir tartis visais klausimais. Tai atsispindėjo ir Smetonų šeimos modelyje.
Dėl to ji drąsiai patardavo savo vyrui ir jam tapus prezidentu. Jau pirmosios kadencijos metais, kai Sofija dirbo Informacijos biure Berne, ji laiškuose nevengdavo nurodyti kitų politikų klaidų, piktinosi kai kurių politinių veikėjų ryžto stoka ir pačiam vyrui patardavo elgtis griežčiau, kur reikia.
Ji nevengdavo išsakyti savo nuomonės apie įvairius įvykius Lietuvoje ar, puikiai išmanydama aplinką Vakaruose, pateikti įžvalgų diplomatiniais klausimais. Aktyvia kompanjone Sofija išliko ir A. Smetonai į valdžią sugrįžus po 1926 m. gruodžio 17 dienos perversmo.
Ji labai aktyviai lydėjo savo vyrą ir įsitraukė į visuomeninį gyvenimą, dalyvavo draugijų veiklose, labdaros ir paramos akcijose, tai stiprino ne tik jos autoritetą, bet ir A. Smetonos pozicijas. Kartais, kai A. Smetona negalėdavo atvykti į renginius, garbės viešnios vaidmenį atlikti buvo kviečiama S. Smetonienė. Ji garsėjo ir puikiais ryšiais su diplomatiniu korpusu, tai A. Smetonai ne kartą pasitarnavo.“
Paskutiniai metai – už Atlanto
1940 m. birželio 15 d. Smetonų šeima išvyko iš Lietuvos, o 1941 m. pasiekė Jungtines Amerikos Valstijas.
A. Smetona turėjo šalyje gyventi kaip privatus asmuo, tačiau atvykęs į Niujorką buvo sutiktas kaip prezidentas. Taip pat ir Sofija tęsė savo pirmosios ponios vaidmenį, lydėdavo vyrą renginiuose ir atstovaudavo Lietuvai, sako istorikė.
„Viskas pasikeitė, kai jie išvyko į kitas lietuvių apgyventas JAV vietas. Pirmieji metai emigracijoje Smetonų šeimai buvo sudėtingi, juos svetingai priėmė tik tautininkų pakraipos lietuviai, sunku buvo rasti vietą apsistoti.
Tik 1942 m. pavasarį jie išsikraustė į Klivlandą. Ten po dvejų metų gaisre žuvo A. Smetona, tačiau ir po tragiškos vyro mirties Sofija išlaikė oficialų Lietuvos Respublikos prezidento našlės statusą, dalyvaudavo JAV lietuvių organizuojamuose renginiuose ir akcijose, rūpinosi lietuvių pabėgėlių reikalais“, – pasakoja istorikė.
Tiesa, jis pastebi, kad ponia gyveno jau daug monotoniškesnį ir ramesnį gyvenimą, daug laiko skyrė šeimai ir buičiai, savo pomėgiui auginti gėles.
1968 m. jos sveikata ėmė vis labiau šlubuoti ir gruodžio 28 dieną ji mirė dėl sunkios ligos. Sofija buvo palaidota šalia vyro senosiose Klivlando kapinėse.
„S. Smetonienė neabejotinai yra viena ryškiausių tarpukario asmenybių. Ji buvo mylinti ir atsidavusi mama ir žmona, tvirta ir ryžtinga A. Smetonos palydovė ir užuovėja jo politiniame gyvenime.
Ji visą savo gyvenimą nuo jaunystės iki paskutinių dienų domėjosi Lietuvos reikalais ir stengėsi prisidėti konkrečiais darbais. Pastebimas jos indėlis į Lietuvos moterų emancipaciją, tokia dvasia ji dalinosi su kitomis Lietuvos moterimis“, – sako Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, istorikė Marija Navickaitė.
