„Manau, kad mano kartai teko laimė patirti geriausią Lietuvos televizijos laikmetį“, – tvirtina Edita Mildažytė. Laidoje „Lengvai su Ignu“ televizijos veteranė, ilgametė laidų vedėja dalijasi savo prisiminimais iš tuo metu ką tik atsiradusios laisvos televizijos laikų ir savo požiūriu į tradicines vertybes.
– Apie ką reikia kalbėti, kad rinktum peržiūras?
– Pagrindinis dalykas yra nuoširdumas. Tu turi jausti žmogų, su kuriuo šnekiesi, tada dalyvauja ir žiūrovas. Žiūrovui reikia būti tarp mūsų: manęs ir pašnekovo.
– Turi pokalbių laidą, su partneriu kuriate „Daiktų istorijas“, prodiusuoji filmus, dokumentiką. Kada tu ilsiesi?
– Nebėra ko ilsėtis. Mano gyvenimas dabar, palyginti su tuo, kai jame augo šitokia krūva vaikų – vienas juokas. Dabar pagalvoju: kaip galėjau taip gyventi, kaip aš viską spėjau ir iš kur turėjau tiek jėgų. Tai yra charakterio dalykas.
– Ar tave kažkas užgrūdino?
– Yra žmonių, kurie nemano, kad jie yra įsipareigoję – tai yra vidinė nuostata. Yra žmonių, kurie mano, kad yra įsipareigoję. Yra žmonių, kurie gyvenimą švaisto, bet jį nugyvena puikiai. Dar yra žmonių, kurie jaučia didelę atsakomybę. Aš turiu tokią savybę, kuri mane labai vargina, amžinatilsį Gintas sakydavo: „Ji padaro, ką yra pažadėjusi, kai jau seniai niekam to nebereikia.“ Jeigu aš pasakiau, kad aš padarysiu, aš padarau.
– Ar jauti gyvenimo rėmus?
– Nesu įrėminta. Nuo 1997 m. nesu dirbusi jokioje tarnyboje. Aš dirbu savo įmonėje ir esu laisvai samdomas žmogus. Visada buvau laisva. Tai turi teigiamų dalykų, bet turi ir savo trūkumų – kaip ir viskas šiame gyvenime.
– Kaip suvaldyti laisvę, kai jos turi tiek daug?
– Tu neturi laiko nuobodžiauti, visada galvoji, koks bus kitas projektas. Tarnyboje tu nuobodžiauji: blogas viršininkas, ne tuo laiku atostogos, kolegė dirba mažiau ir panašiai.
– Kaip tu patekai į televiziją?
– Kai aš pagalvoju – ko tik aš neveikiau savo gyvenime. Buvau manekene, bet niekaip nemokėjau ant savęs uždėto meno kūrinio pademonstruoti ir jaustis kaip karalienė, nors mano duomenys buvo geri (...). Pasirodo, kad yra mažai žmonių, kuriems vienu metu įsijungia krūtinės, kaktos ir nosies rezonatorius.
Žurnalistikos fakultete tuo metu buvo dėstoma scenos kalba, Darius Bulovas – radijo diktorius, mane privertė eiti į diktorių konkursą. Ėjau „ant durniaus“ ir nesupratau, ką ten dariau. Buvau vienintelė moteris, praėjusi konkursą.
– Kodėl nepasirinkai toliau būti diktore?
– Atėjo nauja žurnalistikos era. Manau, kad mano kartai teko laimė patirti geriausią Lietuvos televizijos laikmetį, tokio daugiau nebuvo. Televizija pirmą kartą buvo visiškai laisva, ji buvo visiems be galo įdomi, tokio masiško žiūrėjimo dabar net negalėtume įsivaizduoti. Viskas buvo nauja: tiesioginė transliacija, pokalbių laidos. Kai dabar pasižiūriu, ko mes ten pridarydavome – vienas juokas, dabar mus iš darbo išmestų jau antrą dieną. Niekas nežinojo, kaip turėjo būti.
– Ar tu savikritiška?
– Labai. Jeigu nebūčiau savikritiška, nebūčiau tiek išdirbusi televizijoje. Atrodo, kad šis darbas yra lengvas, bet taip nėra, joks darbas nėra lengvas. Jeigu nori kažko pasiekti, turi padaryti kitaip, nei padarė visi kiti.
– Ar reikia lipti per galvas?
– Ne. Tai trumpas kelias – trumpa sėkmė. Tai neduoda ilgalaikių rezultatų. Ilgalaikius rezultatus duoda ilgas ir nuoseklus darbas.
– Ką tu vertini santykiuose?
– Pirmiausia man turi būti įdomu. Jei man yra neįdomu, tai yra pagrindinė priežastis nebendrauti. Tas žmogus gali būti koks nori: turtingas, gražus, populiarus, visų mėgstamas, tačiau jei su juo man neįdomu – viskas.
– Kas tau yra įdomu?
– Turime turėti bendrų temų, bendrų interesų. Turi būti lengva keliauti, jis turėtų būti nekaprizingas – mane tas vargina. Turiu turėti už ką tą žmogų gerbti, todėl turi sutapti mūsų vertybės, man būtų sunku būti su niekšu.
– Jeigu reikia rinktis pabūti vienai, ar praleisti laiką su draugias – ką tu renkiesi?
– Priklauso nuo aplinkybių. Jeigu tai yra seniai matyti draugai, aš jų labai laukiu ir labai noriu su jais susitikti. Jei tai yra kompanijos, su kuriomis užmušamas laikas, – man nebeįdomu. Man nebeįdomūs vakarėliai, o kažkada būdavo – ūždavome po tris paras. Man įdomiau skaityti knygas. Tačiau kita vertus, apsisuku ant kulno, užsisakau viešbutį ir išvažiuoju į Palangą.
– Ar tu esi tikinti?
– Taip, esu Katalikų Bažnyčios narė, niekaip kitaip savęs netraktuoju – esu tikinti, nuolanki parapijietė. Esu tikinti tradiciniu būdu, tikiu net bažnyčios „zabobonais“ , iš kurių visi taip juokiasi.
Tradiciją sukurti yra labai sunku, o sugriauti – labai lengva. Yra tvarka, kuri yra ne mūsų, tai nėra pasauliečių reikalas. Kalbant apie bažnytinę santuoką – ko jūs pykstate, kad susituokus bažnyčioje jums neleidžia skirtis. Arba eikite visus dešimt žingsnių, arba likite bendroje santuokoje. Bažnyčia nėra vestuvių klubas, kur už gerus pinigus gauni patarnavimus.
Aš esu tolerantiška, nors man nepatinka dabartinis popiežius. Bet Dievas, Bažnyčia ir tikėjimas yra trys ne daug ką bendro turintys dalykai.
