„Jaučiu visišką pilnatvę“, – pasitikdama 65-ąjį gimtadienį, LRT.lt sako aktorė, septynių knygų autorė ir užkietėjusi optimistė Nijolė Narmontaitė. Labiausiai ji vertina savo laiką, todėl stengiasi jo nešvaistyti ir skirti mylimiems žmonėms, darbui, kelionėms ir malonioms gyvenimo smulkmenoms. „Gyvenime vyksta daugybė įdomybių, tereikia stebėti širdimi, priimti ir fiksuoti, – šypteli ji. – Be to, turiu nuostabų žmogų šalia – aš tik pasvajoju, o jis jau planuoja.“
– Gimimo dienos proga artimieji ir bičiuliai susirinko į jubiliejinį jūsų kūrybos vakarą, kurį išvydo ir LRT PLIUS žiūrovai. Galbūt tai tapo proga peržvelgti nueitą kelią ir pasiknaisioti atminties stalčiukuose?
– Rašydama knygas nuolat tuose stalčiukuose pasiknaisioju ir kokį nors prisiminimą ištraukiu. Apskritai labai mėgstu viską fiksuoti, todėl ne tik galvos, bet ir namų stalčiai pilni visokiausių lapelių su istorijomis, nuotykiais, įdomesnėmis išgirstomis mintimis, pasakymais.
– Turbūt ne veltui draugai sako, kad esate tūkstančio ir vienos istorijos žmogus, nes visada turite ką papasakoti ir visuomet labai įdomu jūsų klausytis.
– Turiu ką papasakoti, nes įdėmiai stebiu pasaulį. Neretai ne tik koks sakinys įstringa, bet ir kalbėjimo, elgesio maniera. Tokie dalykai man labai praverčia, o kartais juos pernešu ir į spektaklius.
Net buvo toks nutikimas su spektakliu „Kapinių klubas“, kuriame vaidinu Liusilę. Kalbėdama vis pakartodavau kokį nors žodelį: „Kur eini, kur?“, „Einu pro parduotuvę, pro.“ ir pan. Pamenu, po premjeros mano vyras labai gyrė mano personažą, o ypač stebėjosi kaip sugalvojau tokią žaismingą ir netikėtą kalbos manierą.
„Nežinai, iš kur tai?“ – juokdamasi paklausiau jo, o jis tik pečiais gūžčiojo, sakė neturintis supratimo. Už minutės pats kalbėdamas pakartojo vieną kitą žodį. „Ką dabar pasakei?“ – vėl paklausiau ir abu prapliupom juoktis. Liusilės kalbėjimo manierą perėmiau būtent iš jo. (Juokiasi.) Kartais žmonės tokių niuansų nepastebi, o man jie dovanoja gražiausius momentus, persikeliančius į sceną, į knygas.
Kitai savo mylimai herojei, labai spalvingai, ugningai, iki begalybės pasiutusiai Našlei Kvin spektaklyje „Šaunuolis iš Vakarų pakrantės“, šį tą paskolinau iš savo sūnelio vaikystėje. Pavyzdžiui, prisiminiau, kaip jis mažiukas užsiropšdavo ant kėdės, o paskui niekaip negalėdavo nulipti – ir vieną kojytę tiesia, ir kitą, bet nieko neišeina. Kai tokius prisitaikymus perkėliau į Našlės vaidmenį, išėjo labai įdomus kontrastas ir publika tiesiog leipdavo juokais.
Gyvenime vyksta daugybė įdomybių, tereikia stebėti širdimi, priimti ir fiksuoti. Be to, labai jaučiu žmones, matau, kada kam nors sunku, kada kuriam norisi būti išklausytam, kada reikia kokio nors patarimo. Tada stabteliu ir pabūnu su žmogumi. Iš tiesų klausytis man daug labiau patinka nei kalbėti. Ne vienas yra prisipažinęs, kad labai palengvėjo išsikalbėjus.
– Atrodo, kad šiais laikais pastebėti smulkmenas yra didžiulė dovana, nes per gyvenimą bėgdami dažnai nepastebime ir neišjaučiame net reikšmingesnių įvykių, atsitikimų.
– Teisingai yra pasakęs režisierius Gytis Padegimas, kad tiek lekiame, tiek skubame, visokiais niekais užsiimame, kad net Dievą galime pražiūrėti, manydami, kad pro šalį kažkoks benamis praėjo. Per tą lėkimą daug ko nepastebime, daug ką praleidžiame.
– Labai daug žmonių – draugų, bičiulių, kolegų susirinko paminėti jūsų jubiliejaus, nuskambėjo daug gražių žodžių apie jus. Saldu buvo klausytis?
– Man labai patinka pašmaikštauti, tad labiau mėgstu, kai mane patraukia per dantį, ar pati smagiai iš savęs pasijuokiu. O gražius žodžius priimti kažkodėl nepaprastai sunku – klausydama pradedu dvejoti, ar tikrai esu jų verta. Žinoma, juos labai branginu ir vertinu. Esu beprotiškai dėkinga kiekvienam, kuris norėjo su manimi pabūti, visiems, kam esu svarbi. Tai didžiulė vertybė.
– Kiti moka įvertinti jūsų darbus, o ar pati mokate pasidžiaugti pavykusiais spektakliais, koncertais, sumanymais?
– Džiaugtis moku beprotiškai, ne tik darbais ar reikšmingais įvykiais, bet ir smulkmenomis. Gyvenime vertinu daugybę dalykų, tačiau visada keista, kai kiti stebisi, kaip tiek visko suspėju, ar pavadina darboholike. Tikrai negaliu sėdėti rankų sudėjusi, bet man vis atrodo, kad dar per mažai padarau, vis norisi daugiau. Vienintelis dalykas, kurio man visada pritrūksta, yra laikas.
Man tai pats brangiausias dalykas, todėl jį planuoju labai kruopščiai ir atsakingai, susidėlioju spektaklius, renginius išvykas... Bet nors viskas ir sustyguota, 24 valandų per parą man vis tiek per mažai. (Nusijuokia.)
– Visada taip branginote savo laiką?
– Tai atėjo su branda. Kai man buvo aštuoniolika, stebėdavausi tėvų pasakymais, kad nespėjame net pastebėti, kaip gyvenimas prašuoliuoja. Galvodavau, ką jie čia kalba, juk visas gyvenimas prieš akis, netikėjau, kad jis pralekia kosminiu greičiu.
Dabar kartais pagalvoju, kiek laiko iššvaistyta dalykams, be kurių galėjau apsieiti, dažniau galėjau sakyti „ne“, o labiausiai gaila laiko negatyviems žmonėms. Su laiku vis labiau išmokstu nebūti su tais, su kuriais būti nebūtina. Labai gerai pajaučiu, jei ir aš kažkam esu nepriimtina, tokio žmogaus stengiuosi neapkrauti, neapsunkinti, paleisti. Geriausia, kai kiekvienas eina savu keliu.
– Dažnai žmonės gailisi, kad daug laiko skyrė darbams, bet nesurasdavo bent kelių minučių pasakyti savo brangiausiems, kad juos myli, kad pasiilgo.
– Mačiau savo tėvų meilę, jų bendravimą. Neįsivaizdavau jų atskirai – net degtukų pirkti vienas be kito nėjo. Visur kartu važiavo, drauge šoko, ansamblį lankė, chore dainavo... Man tai buvo taip gražu ir nuo vaikystės įsigėrę, kad atrodo, taip ir turi būti: jei myli žmogų, pasakai, parodai dėmesį. O kaip kitaip?
– Jūsų kūrybos vakarą šalia buvo iš Tenerifės atvykęs sūnus, anūkė ir marti. Ką veikiate, kai jie atvažiuoja?
– Iš tiesų dažniau mes aplankome juos Tenerifėje, žiemos laikotarpiu prabūname ten ir tris, ir keturis mėnesius. Ten kartu daug keliaujame. Aišku, veiklos mums netrūksta ir Lietuvoje, ypač šiltuoju metų laiku, kai galima pagrybauti, pažvejoti. Šįkart su anūke ėjome į lėlių spektaklį „Coliukė“, buvome kine, taip pat visada stengiuosi šeimą skaniai pamaitinti ir palepinti, kad pajaustų, jog turi mamą, močiutę. Tokie mūsų džiaugsmai.
– Su vyru turite tradiciją vienas kitam gimimo dienos proga padovanoti kelionę, šįkart vyras pakvietė į Atėnus, į neseniai atsidariusį Marios Callas muziejų. Galbūt jau kraunatės lagaminus?
– Iki Atėnų dar laukia ne viena kelionė. Pirmiausia balandį keliauju po Lietuvą su Marios Callas vaidmeniu ir paskutiniais „Meistriškumo pamokos“ spektakliais. Po mano gimtadienio jie bus rodomi Plungėje, Klaipėdoje, Birštone, o balandžio 24-ąją patį paskutinį spektaklį suvaidinsime sostinės Senajame teatre, ten susirinks visi per porą dešimtmečių jame vaidinę solistai.
Šis spektaklis man labai svarbus, bet manau, kad 24-eri metai spektakliui yra labai daug ir kas norėjo jį pamatyti, jau pamatė, galbūt net ne vieną kartą. Kadangi esu užkietėjusi žemaitė ir dar avinas, apsispręsti man labai sunku, tad ir šią mintį brandinau ir nešiojausi ilgai, bet kai pagaliau apsisprendžiau, kelio atgal nėra. Nusprendžiau su „Meistriškumo pamoka“ atsisveikinti kol jis yra aukštumoje, noriu, kad toks jis ir liktų žiūrovų akyse ir širdyse.
Kitą dieną po paskutinio „Meistriškumo pamokos“ spektaklio išskrendu į JAV, ten visą gegužę manęs laukia koncertinis turas. Vasarą taip pat laukia daugybė renginių Lietuvoje: „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose, labai gražus pasirodymas Pažaislyje, nemažai koncertų Palangos kurhauze. Be to, vyro gimtadienio proga esu jam padovanojusi žvejybą Norvegijoje. Taigi, kaip ir sakiau, viskas sustyguota, suplanuota.
– Be progos pažvejoti Norvegijoje, liks laiko poilsiui?
– Kelionės JAV metu tikimės pažvejoti ir Meksikos įlankoje! Be to, dauguma renginių numatyti savaitgaliais, tad jau galvojame, kur galėtume nuvažiuoti, kokius miuziklus norėtume pamatyti, kokius kanjonus aplankyti. Iš tiesų turiu nuostabų žmogų šalia – aš tik pasvajoju, o jis jau planuoja. Todėl mūsų svajotojos ir planuotojo tandemas toks sėkmingas.
– Vyras prieš visus draugus pasižadėjo ir toliau visiems jūsų sumanymams sakyti „taip“.
– O aš jam tai priminsiu kiekvieną dieną! (Juokiasi) Bet iš tiesų mes visada labai vienas į kitą įsiklausome.
– Tai ir yra sėkmingos santuokos paslaptis?
– Sėkmingos santuokos pagrindas yra girdėti antrąją pusę ir negalvoti vien tik apie save, apie savo norus ir pageidavimus. Išgirsti kitą yra esmių esmė.
– Klausantis jūsų atrodo, kad visada esate linkusi pastebėti šviesiąją gyvenimo pusę, tiesiog spinduliuojate optimizmu. Tai ir padeda kovojant su sunkumais, skauduliais?
– Mano šviesios atminties profesorė Irena Vaišytė išmokė, kad paverkti ar save paanalizuoti yra labai sveika, bet jei kas nors blogo nutiko, jei kas nors įžeidė, svarbiausia toje graužatyje per ilgai neužsibūti. Kitaip gali užsigraužti ir neišlipti iš liūdesio liūno. Jei nutiko kas, išsivalyk ir užmiršk.
Ir mano gyvenime buvo visko. Netgi mėgstu pajuokauti, kad tiek visokiausių bėdų esu turėjusi, kad kai psichologui papasakojau apie savo gyvenimą, jis tiek verkė, tiek verkė, kad vos nuraminau. Visokių dalykų esu patyrusi, bet vis tiek gyvenimą reikia švęsti.
– Ko dabar iki pilnos laimės betrūksta?
– Turbūt ir ilgai galvodama nieko nesugalvočiau. Jaučiu visišką pilnatvę. Svarbiausia, kad nebūtų blogiau. Vienintelė širdperša, kuri neduoda ramybės – karas. Nėra dienos, kad apie jį, apie žūstančius kare žmones nepagalvočiau, ir turbūt nėra žmogaus, kuris apie tai negalvoja. Dabar tai visiems didžiausias nerimas, bet žiūriu su viltimi – turi tas klaikus sapnas pasibaigti.
„Dėkoju Jums. Jubiliejinis aktorės Nijolės Narmontaitės kūrybos vakaras“ :
