„Nebe taip smarkiai jaudinuosi dėl dalykų, susijusių su mano karjera, studijomis ar asmeniniu gyvenimu. Supratau, kad fiziniai negalavimai gali viską pakeisti ar sustabdyti akimirksniu“, – LRT.lt sako atlikėja ir LATGA tarybos pirmininkė Raminta Naujanytė-Bjelle, prisiminusi rudenį patirtą traumą ir jos pamokas. Šiandien Raminta pasinėrusi į studijas, groja neįprastu instrumentu, kuria, o ir asmeniniame gyvenime sako išgyvenanti patį geriausią metą – ramų ir stabilų.
– Dar visai neseniai savo socialiniuose tinkluose pasakojote apie ką tik pasibaigusią egzaminų sesiją Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantūroje. Magistrantūros studijų nepakako?
– Pati savęs nuolat klausiu, kiek galiu mokytis ir ar man tikrai to reikia. (Juokiasi.) Tačiau kiekvienais metais įsitikinu, kad reikia – doktorantūros studijos yra įdomiausios ir labiausiai ugdančios iš visų mano patirtų mokymosi etapų.
Tai jau ketvirtieji mano doktorantūros metai, per juos buvo daug pakilimų ir nuosmukių, teko nemažai iššūkių, taip pat ir pandemija, tačiau jau labai svajoju pavasarį parodyti, ką nuveikiau savo srityje ir verčiuosi per galvą, kad surengčiau koncertą su gestais valdomais instrumentais. Tiesa, manęs dar laukia labai daug darbo...
– Paminėjote iššūkius, turbūt vienu didžiausių tapo ir rudeninis pasivažinėjimas paspirtuku, pasibaigęs kojos lūžiu, smegenų sutrenkimu ir galybe nubrozdinimų.
– Dėl to iš studijų ir gyvenimo iškrito maždaug pusantro mėnesio. Kai kurias pasekmes jaučiu iki šiol, vis dar tvarkausi dantis ir turiu skirti daug laiko kelio reabilitacijai. Kai tai nutiko aplinkiniai kartojo, kad priimčiau tai kaip pamoką, sakė, kad kažką turiu suprasti ir apgalvoti. Iš tiesų nieko nesupratau, kol neprasidėjo sesija. Dabar matau, kad nebe taip smarkiai jaudinuosi dėl dalykų, susijusių su mano karjera, studijomis ar asmeniniu gyvenimu. Supratau, kad fiziniai negalavimai gali viską pakeisti ar sustabdyti akimirksniu. Ir tai nuėmė daug papildomo jaudulio, nerimo ir streso.
Tiesa, jau ir iki nelaimės daug dirbau streso valdymo klausimais, bet šis ir kiti gyvenimo iššūkiai vis tik išmokė daugelį situacijų priimti paprasčiau. Aišku, mielai atsukčiau laiką atgal ir padaryčiau viską, kad šią pamoką būčiau išmokusi ne tokiu drastišku būdu.
– Vis tik esate labai veikli, ar buvo lengva sustoti net kelioms savaitėms?
– Nors draugai vis patraukdavo per dantį, kad socialinėse medijose atrodo, kad visur lekiu ir skubu, iš tiesų buvau ganėtinai gerai suvaldžiusi laiko tėkmę – tikrai nebelėkiau, turėjau laiko sau, skaitymui, pasivaikščiojimams, sportui ar kompiuteriniams žaidimams.
Buvau išmokusi atskirti laiką poilsiui ir darbui – kai dirbau, dirbau iš visų jėgų, o kai ilsėdavausi, apie darbą net negalvodavau. Tokia tėkmė man labai patiko, o vasaros pabaigoje pajaučiau motyvaciją mokytis, kurti, turėjau nuostabių patirčių tarptautinėje doktorantų stovykloje ir buvau užsivedusi kibti į didžiuosius darbus. O tada bam – nelaimingas atsitikimas.
Ir turiu pripažinti, kad laikas po to, kai nukritau nuo paspirtuko, nebuvo nei fizinis, nei emocinis poilsis – tai buvo daugiau nei mėnuo košių režimo, galvos svaigimo, nuolatinio nuovargio ir apsilankymų pas gydytojus. Nebuvo laiko sau ar gilesniems pamąstymams. Nors ir išmokau savas pamokas, tokių sustojimų niekam nelinkiu.
– Sakote, išmokusi dalyti savo laiką. Panašu, jį tenka dalyti į daugybę skirtingų dalių – studijų, koncertų, kūrybos, darbo LATGA taryboje...
– Darbas LATGA man labai patinka, labai džiaugiuosi komanda, su kuria dirbu, nes matau, kaip asociacija dirba, auga ir kyla. Nors dėl skirtingų priežasčių autorių situacija visoje Europoje yra ganėtinai sudėtinga, labai smagu matyti, kad po karantino mūsų autoriams sekasi. Iš pradžių šios pareigos reikalavo betarpiško įsitraukimo, mokymosi ir domėjimosi, tačiau dabar gerokai lengviau. Kaip ir minėjau, turiu puikią komandą, kuria pasitikiu, todėl galiu dalį savo laiko ir dėmesio skirti studijoms.
Rašyti meninį tiriamąjį darbą nėra taip paprasta – tai reikalauja susikaupimo ir įsitraukimo į rašymo procesą. Tiesa, stengiuosi ir čia išlikti kūrybiška, ieškau įdomesnių sprendimų, kuriuos diktuoja mano tema „Gestais valdomų netaktilinių instrumentų funkcija kompozitoriaus-atlikėjo praktikoje“.
Be to, nekantrauju klausytojams pristatyti ir naują savo kūrybą, kuri yra ganėtinai pasikeitusi, jau kurį laiką dirbu su nauju albumu.
– O asmeniniam gyvenimui laiko lieka?
– Lieka! Gyvenu ir mėgaujuosi. (Juokiasi.) Man dabar pats geriausias metas – ramus ir stabilus, sulaukiu daugybės palaikymo arba vis mažiau jo ieškau kituose žmonėse. Surandu laiko draugams ir pomėgiams. Gal iš šono gali pasirodyti, kad neskiriu laiko laisvalaikiui, bet įspraudžiu jį į savo kalendorių. Be asmeninio gyvenimo neįmanoma jaustis emociškai stabiliai, manau, kad tai suteikia stiprybės. Turbūt, kaip ir sakiau, su metais vis geriau išmokstu paskirstyti savo laiką.
– Vis paminite studijas, panašu, kad esate labai sąmoninga studentė ir stengiatės pasiimti viską, ką siūlo akademija. Vis tik dar netrūksta požiūrio, kad svarbiausia ne žinios, o tiesiog gauti diplomą.
– Nuo bakalauro studijų laikų žinojau, kad diplomas mano gyvenime nieko nepakeis, nes už mane kalbėti turės mano darbai. Galbūt buvo laikotarpių, kai jaučiausi pavargusi ar išsisėmusi, bet vėl atradau didžiulę aistrą atlikimui ir kūrybai, nes joje pradėjau jaustis laisvai. Atsirado naujų tikslų, siekių.
Anksčiau į dugną tempė ir nepasitikėjimas savimi. Dabar žiūriu į jaunesniąją kartą, kurie tikina esantys geriausi, ir jiems pavydžiu – mano kartos žmonės dar labai daug abejoja ir klausia, ko jų kūryba verta. Teko su tuo dirbti, todėl džiaugiuosi pasiekusi etapą, kai dalytis savo kūryba nebebaisu ir noras nugali vidinius konfliktus.
– Pastaraisiais metais smalsumą žadina jūsų naudojamas gestais valdomas netaktilinis instrumentas...
– Arba tiesiog pirštinės! (Juokiasi.) Visada norėjosi daryti kitaip nei visi, todėl ši mano savybė dabar veikiausiai pasireiškia per norą kurti savitą muzikinę estetiką ir nustebinti publiką didžiąją dalį garsų ir efektų valdant rankų gestais.
Labai įdomu groti ir kurti, kai tavo kūnas, konkrečiai – rankos, tam tikra prasme tampa muzikos instrumentu. Proceso metu rankų gestų duomenis verčiu bet kokiu garsu ar jo efektu – tenka galvoti ne tik apie muzikos garsus, bet turiu suprogramuoti kūrinio veikimo sistemą. Taip kiekvienas kūrinio sumanymas tampa tarsi naujo instrumento kūrimo projektu. Gestai virsta skaičiais, o besikeičiantys skaičių duomenys – garsais, kuriuos pasirenku.
Visa tai gali skambėti kiek sudėtingai, bet man patinka ieškoti gyvybingumo elektroninėje muzikoje. Šie ieškojimai prasidėjo dar 2019 metais, kai grįžusi iš Islandijos paprašiau kolegos Vytenio Gadliausko sukurti pirštinių prototipą. Pagrojusi juo, galiausiai įsigijau ganėtinai rimtą įrenginį – MiMU gloves, interaktyvius žiedus, grojau kompiuterinių žaidimų kontroleriais ir įvairiomis kameromis. Tam, kad galėčiau laisvai jaustis šioje žmogaus ir kompiuterio sąveikos (HCI) srityje, prireikė kelerių metų. Tikiu, kad greitu metu pavyks surengti solinį koncertą ir pasidalyti savo atradimais su publika. Ne tik tikiu, bet ir planuoju.
– Taigi, turbūt galima nuspėti, kas labiausiai patuština piniginę...
– Taip, vieni mėgsta pirkti brangius batus, laikrodžius ar pan., o man reikia kompiuterinės įrangos, programų, laidelių, garsiakalbių ir visokiausių keistų instrumentų. Mano studijoje – nemažai akustinių muzikos instrumentų ir įvairių skaitmeninių kontrolerių. Kyla mintis kada nors pradėti kolekcionuoti keistus muzikos instrumentus.
– Kalbant apie įrankius, šiandienos pasaulyje vis svarbesniu darbo įrankiu tampa socialiniai tinklai. Koks jūsų santykis su jais?
– Socialinėse medijose esu vangi ir neveikiu pagal žaidimo taisykles, siekdama didelio sekėjų skaičiaus. Turiu prabangą ir gebėjimą savo veiklą vykdyti ir be to, tačiau suprantu, kad tai svarbi darbo dalis ir kažkada teks susiimti.
Manau, viešumas ir įvaizdžio kūrimas buvo svarbus ne tik šiandienos kūrėjui – senesniais laikais didieji kompozitoriai turėjo savo būdų rūpintis populiarumu. Buvo kitos priemonės ir sąlygos, tačiau principas nepasikeitė. Todėl labai gerbiu žmones, kurie geba išnaudoti socialines medijas.
Tiesa, labai džiaugiuosi, kad jau atsiskiria sąvokos nuomonės formuotojas ir turinio kūrėjas. Pastarajam neužtenka tik pasakoti apie savo buitį ar reklamuojamas prekes. Aš mieliau būčiau turinio kūrėja, kuri turi savo kryptį, konceptą ir dalijasi naudingu turiniu.
– Kokiomis temomis be muzikos norėtumėte daugiau dalytis su sekėjais?
– Man patinka dalytis turiniu muzikos tema. Nebūtina kalbėti apie savo darbus, galima pasakoti apie kitus muzikinius išradimus ar aktualijas. Nors kartais pasidaliju man įdomiomis temomis – apie populiarųjį mokslą, technologines naujoves, tvarumą, pilietiškumo aspektus, tačiau savo temos dar neatradau.
Galbūt kai susikaupsiu, pasinaudosiu proga pasidalyti savo mintimis seksizmo tema, nuo kurios man neretai užverda kraujas. Labai apmaudu, kad asmeniškai vis dar tenka išgirsti kreipinį „mergaite“. Nelaikau savęs feministe, tačiau panašūs atvejai mane liūdina ir žemina. Tikiu, kad mano aplinka ir visuomenė darosi sąmoningesnė, bet, deja, neretai tenka susidurti su tokiomis frazėmis kaip „jauna panelė, geriau dainuotum, o ne akis draskytum“ ir aštresniais komentarais.
– Esate kovotoja?
– Veikiausiai. Tai atsispindi mano kūryboje ir veikloje. Turbūt tai viena iš priežasčių, kodėl esu asociacijos LATGA tarybos pirmininkė. Man svarbu kovoti už autorių teises, už sąžiningą jų darbo apmokėjimą, noriu, kad mes, autoriai, sąmoningai žiūrėtume į savo darbo sąlygas, į sutartis, kurias gauname.
Pavyzdžiui, viena aktualesnių Lietuvoje įsisenėjusių temų – natų kopijavimo problema. Dažnas net nesusimąsto, kad išleistos natos taip pat yra autoriaus teisių objektas ir negali būti tiesiog nukopijuojamos ir platinamos. Už kiekvieną tokią kopiją reikia sumokėti autoriui.
Kitas pavyzdys – sutartys, kuriose užsakovas nori pasisavinti visas autoriaus turtines teises. Nors Europos Sąjungos direktyva to neleidžia, atsiranda atvejų, kai užsakovai bando tai apeiti. Man labai svarbu apie tai kalbėti, nes vis tik kovoju dėl savo kolegų. Todėl siunčiu visų meno sričių autoriams žinutę – gerbkite save, savo kūrybą.
– O ko jums trūksta iki visiškos laimės?
– Dabar labiausiai norisi įgyvendinti svajones, link kurių einu jau gan ilgą laiką, – baigti mokslus, išleisti albumą ir surengti įdomų koncertą!
