„Žvelgdama į savo kelią suprantu, kad jis toks ir turėjo būti – su abejonėmis, pasvarstymais ir atradimu to, kas man iš tiesų yra artima“, – LRT.lt sako žurnalistė ir laidų vedėja Gerūta Griniūtė, prisimindama, kaip nuo vaikystės žengusi su muzika, pasuko į žurnalistiką. Šiandien pianinas kantriai laukia, nes ji yra užsisukusi darbuose – įtraukia viena už kitą įdomesnės laidų temos bei projektai. Paklausta, ar dėl tokio tempo nesulaukia priekaištų iš mylimojo, ji tik šypteli: „Jis turi aibę veiklų, kurios įsuka į sūkurį, iš kurio ištrūkti nebūna lengva. Todėl vienas kitą gerai suprantame ir mums yra pakeliui.“
– Sekmadienio popietėmis vėl sveikinatės su dideliais ir mažais šiemet 50-metį mininčios „Dainų dainelės“ žiūrovais. Jums ši „Dainų dainelė“ – jau trečioji, kokia tai patirtis, kokias emocijas kelianti?
– „Dainų dainelė“ man kelia pačias šviesiausias emocijas – tai, be abejonės, yra reiškinys. 50 metų – geras laiko kąsnis, pusė amžiaus. Gražu, kad archyvuose išliko pasirodymai jaunųjų atlikėjų, kurie šiandien yra didžiųjų scenų atstovai. Žiūrėdama filmą „Kartu su daina. „Dainų dainelei“ – 50“ galvojau: kaip gerai, kad išsaugota tiek dokumentikos, tiek gražių kelio pradžių. Prasminga tradicija nors ir kinta, tačiau išlieka tiek metų ir, akivaizdu, nepraranda populiarumo.
Man, atėjusiai iš muzikos pasaulio, tokie reiškiniai atrodo labai svarbūs. Ir pačiai gera būti to dalimi, matyti ir girdėti viską iš arti, stebėti tyras, grynas vaikų emocijas. Apskritai su vaikais kalbėtis visada labai įdomu – jie visiškai atviri, jų atsakymai į, regis, paprasčiausius klausimus gali būti labai netikėti. Vieni stebina, kiti priverčia susimąstyti, treti pralinksmina ir rimčiausiai nusiteikusius vedėjus ar žiūrovus. Vaikai turi gražios vidinės laisvės ir į gyvenimą žiūri kūrybiškai.
Ramybės suteikia ir mintys apie tai, kad šiandien esame laisvi, galime laisvai rinktis, laisvai veikti, keliauti, siekti svajonių.
– Žinau, kad jūsų namuose yra kai kas, kas kasdien primena apie „Dainų dainelę“, papasakokite šią istoriją.
– Per savo pirmąją „Dainų dainelę“ gavau dovaną ir prisiminimą, kurį iki šiol kerojantį matau kas rytą, su kuriuo pasisveikinu ar kuriam pagroju pianinu.
Pamenu, mums to dar nežinant, 2020-ųjų kovo 8 d. transliavome paskutinę prieš karantiną „Dainų dainelės“ laidą, po to teko transliacijas laikinai nutraukti. Po visų dalyvių pasirodymų vienas labai balsingas jaunasis dainininkas Jonas priėjo ir įteikė man puokštę. Apsidžiaugiau – juk ne kasdien scenoje gėlės atkeliauja iš dainininko rankų. (Juokiasi)
Dovaną parsivežiau namo, patupdžiau į vazą, kad visada matyčiau ir ankstyvais rytais prieš darbą gurkšnodama kavą galėčiau mėgautis hiacintų kvapu ir žiedų spalvomis. Taip bėgo rytai ir vakarai, gėlės po truputį vyto, lenkė galveles, o aš, vis pakeisdama vandenį, jų vazoje palikdavau mažiau ir mažiau. Galiausiai mirkti liko vienas žalias lapuotas stiebas, kurį pradėjau vadinti tiesiog Lapuočiu. Jis ir toliau žaliavo savaites, mėnesius, beveik metus.
Galiausiai pradėjo leisti šaknis – supratau, kad jis labai nori gyventi, ir įkurdinau jį vazone su žemėmis. Prabėgo ketveri metai, o jis ir toliau auga, keroja, tad galvoju, ar ne metas ieškoti didesnio vazono? Štai taip net pasibaigus „Dainų dainelei“, laukdama vis kitų metų, visada gyvenu su „Dainų dainelės“ Lapuočiu.
– Kaip ir minėjote, atėjote iš muzikos pasaulio, ar šiame konkurse pačiai dalyvauti neteko?
– Ne, dainuodavau tik namuose, šeimai, artimiesiems, mokykloje lankiau chorą, tačiau nebuvau „Dainų dainelės“ dalyvė – buvau žiūrovė. Pamenu, kaip kitų pasirodymus stebėdavau įsitaisiusi prie televizoriaus „Tauras“ ir nė nenutuokiau, kad kažkada ateityje konkurso bruzdesį galėsiu patirti iš vidaus.
Nuo mažų dienų visa galva pasinėriau į klasikinės muzikos, fortepijono pasaulį. Dar eidama į darželį svajojau mokytis groti fortepijonu, šešerių šiuo klausimu labai rimtai kreipiausi į tėvus, tad jie nupirko man pianiną, nuvedė į muzikos mokyklą, tada prasidėjo mano graži kelionė muzikos mokykloje „Lyra“, vėliau Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, galiausiai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA).
Visas mano dėmesys ir atsidavimas buvo skirtas instrumentui, J. S. Bacho. W. A. Mozarto ir kitų kompozitorių kūriniams, o fortepijono garsas man iki šiol yra toks vienintelis, nepakartojamas ir truputį stebuklingas.
Tiesa, yra tekę dalyvauti „Dainų dainelės“ atrankoje – studijuodama LMTA akomponavau vienai jaunajai atlikėjai. Pamenu, kad tada labai jaudinausi ne dėl savęs, o dėl jos – norėjau, kad jai pasisektų, kad nesuklystų, kad žodžių nepamirštų, kad fortepijono garsas neužgožtų jos balselio... Tai ir buvo mano pirmasis susitikimas su „Dainų dainele“.
Galbūt kažkas ten aukščiau vedžioja mane gerais keliais.
– Turbūt gerai suprantate jaunuosius atlikėjus – pati esate dalyvavusi ne viename konkurse.
– Tikrai taip – mokantis muzikos mokykloje tai labai natūralu. Tiesa, žinau, kad kai kuriems konkursai yra nepakeliama našta, bet man – visada buvo džiaugsmas. Gal todėl, kad juose labai gerai sekdavosi ir dažnai nuskindavau laurus. Man konkursai siedavosi su geruoju jauduliu, su kelionėmis po Lietuvą ir užsienio šalis.
Dar ir dabar pamenu, kaip būdama gal 11 ar 12 metų pirmą kartą išvykau į konkursą svetur – traukiniu per Minską vykome į Kyjivą. Nors tai nebuvo mano pirmoji kelionė į užsienį, ji man paliko be galo didelį įspūdį. Susirinko daug stiprių pianistų iš skirtingų šalių, rytą vakarą pro atvirus kompozitorių namų langus skambėjo fortepijoninė muzika, ką jau kalbėti apie Kyjivo senamiesčio lankymą ar džiaugsmą laimėjus prizą.
Konkursas iš tiesų yra didelis išbandymas. Pasiruošimas jam yra nepaprastai ilgas procesas – juk tai visos iki tol išmoktos pamokos, visas išlietas prakaitas, nesibaigiančios pastangos lavinant techniką ar interpretuojant mintį. Taip pat jis reikalauja vidinės mobilizacijos, psichologinio nusiteikimo, gebėjimo užmegzti ir išlaikyti kontaktą su publika. Galų gale viską, ko esi išmokęs, parodyti ir padaryti geriausiai kaip gali, turi čia ir dabar – per kelias minutes, kurias trunka tavo pasirodymas. Tai labai sudėtinga, tačiau teikia daug džiugesio ir kelia ypatingus pojūčius.
– Klausantis akivaizdu, kad muzikai buvote labai atsidavusi – kaip jūsų kelias pasuko į žurnalistiką?
– Pamenu, kad dar vaikystėje su sese į magnetofoną įrašinėdavome pasakas, įvairius interviu, žaisdama su draugėmis vesdavau koncertus, renginius. Visada mėgau literatūrą, mėgau rašyti, buvau smalsi, mane visad domino skirtingi dalykai ir įvairios papildomos visuomeninės veiklos. Tam tikra prasme šie du pasauliai visada ėjo greta.
Baigdama 12 klasę Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje jau sukau galvą, ką pasirinkti. Muzika buvo žemė, kurioje augau, ji man buvo brangi, beveik šventa, joje norėjau pasilikti, nors supratau, kad, siekdama eiti šiuo keliu, jo norėti turi labiau už viską, turi būti šiek tiek fanatikė. Visgi po vidinių pokalbių su savimi įstojau į akademiją.
Joje buvo visokių etapų, buvo ir krizių – jau po pirmų kelių studijų kursų supratau, kad pianiste ateityje greičiausiai nebūsiu, o širdį kuteno mintys, ką dar norėčiau veikti gyvenime. Jaučiausi sutrikusi, nors aiškiai žinojau, kad studijų tikrai nemesiu ir jas užbaigsiu. Taip ir padariau, o tada vėl sugrįžau prie įvairių svarstymų – buvau išvykusi į Olandiją pas bičiulius ir rimtai mąsčiau apie lingvistikos mokslus.
Visgi kai sužinojau, kad Vilniaus universitete yra Analitinės žurnalistikos magistrantūros studijų programa, nedvejodama nuėjau į stojamuosius. Taip ir prasidėjo mano kelias žurnalistikoje, per praktiką atvedęs į LRT. Pirmiausia jėgas išbandžiau portale LRT.lt, tuomet atsirado galimybė pabandyti darbą radijuje – LRT KLASIKOJE, beveik tuo pat metu – ir televizijoje. Viskas klojosi neblogai, vystėsi iki taško, kuriame esu šiandien. Dabar žvelgdama į savo kelią suprantu, kad jis toks ir turėjo būti – su abejonėmis, pasvarstymais ir atradimu to, kas man iš tiesų labai patinka, kas yra artima.
– O fortepijonas?
– Jis iš gyvenimo niekur nedingo, namuose turiu pianiną, laisvalaikiu pagroju. Tiesa, ne visada turiu tam užtektinai laiko, ypač kai darbe vieną po kitos imuosi įdomių temų. Bet pianinas kantriai laukia ir po kurio laiko mes vėl susitinkame pabūti tik muzikoje.
Dar tik mokausi ieškoti pusiausvyros, kartais mažiau iš savęs reikalauti ir mažiau save spausti.
– Atrodo, kad viskas, ko imatės, jums puikiai sekasi...
– Tikrai yra dalykų, kurių nesugebėčiau, kuriuose klaidžiočiau kaip neišnarpliojamuose labirintuose. Turbūt man pasisekė, kad traukiančiose srityse šalia manęs buvo geri mokytojai, specialistai, gebėję sužadinti smalsumą, padėję neprarasti žinių alkio. Be abejonių, jei nori ko nors pasiekti, turi įdėti daug pastangų, turi turėti užsispyrimo, o jo man nestinga.
Mėgstu iššūkius, sau esu labai reikli. Visgi suprantu, kad kai dirbi mylimą ir mėgstamą darbą, atsiranda pavojus nepastebėti ribos. Dar tik mokausi ieškoti pusiausvyros, kartais mažiau iš savęs reikalauti ir mažiau save spausti. Bičiuliai mėgsta patraukti mane per dantį, kad su manimi susiplanuoti kelionę – misija neįmanoma, nes visada esu panirusi į darbus. Dabar stengiuosi jausti saiką ir pagalvoti apie poilsį.
– Iš kur toks suvokimas?
– Neseniai buvau išėjusi tų retų atostogų ir turėjau keletą visiškai laisvų dienų, kai nieko nebuvau susiplanavusi. Kaip juokaujame su viena bičiule, nusprendžiau pasidaryti „chalato dieną“, kai neini dirbti privalomų buities darbų, negalvoji apie rūpesčius ir tiesiog leidi sau veikti tai, ką iš tiesų nori veikti.
Taip pusdienį praslankiojau su kavos puodeliu, ramiai paskaičiau knygą, pagrojau pianinu ir supratau, kaip malonu, kai gali tiesiog negalvoti apie atsakomybes. Neskubrus, lėtas skalbinių džiaustymas tada taip pat gali tapti labai malonia veikla. Kai ramiai, be streso žvelgi į kasdienybę, ji ir atsiveria kitaip, galvoje ima suktis naujos mintys, gimsta idėjos. Tada, ilsintis, pamenu, užliejo kažkoks malonus atsipalaidavimo pojūtis – supratau, kad tokio laiko man reikėtų daugiau.
Laisvė teikia ramybės, kita vertus – suvokiu, kad užsiliūliuoti laisvės idėja negalime ir vertindami tai, ką turime, privalome tai saugoti.
– Kas jums gyvenime suteikia daugiausia ramybės?
– Pirmiausia turbūt žinojimas, kad mano artimiems ir mylimiems žmonėms viskas gerai, kad jie sveiki ir saugūs. Ramybės suteikia ir mintys apie tai, kad šiandien esame laisvi, galime laisvai rinktis, laisvai veikti, keliauti, siekti svajonių. Šias mintis ir laisvės vertinimą, be jokios abejonės, sustiprina visai šalia, Ukrainoje, vykstantis baisus karas. Taigi, viena vertus, laisvė teikia ramybės, kita vertus – suvokiu, kad užsiliūliuoti laisvės idėja negalime ir vertindami tai, ką turime, privalome tai saugoti. Kartu turėtume remti ir Ukrainos laisvės kovą, nes tai – ir mūsų kova.
O kai vidinės ramybės prisireikia kasdienybės triukšme, atsisėdu, atsiverčiu natas ir panardinu rankas į pianino klaviatūrą. Tiesa, kad mums artima, mus ramina tai, kas lydi nuo vaikystės, taigi prie pianino visada jaučiuosi kaip namuose. Be to, ir santykis su laiku per muziką tampa kitoks – atrodo, užtenka pagroti vos 10 minučių, o pasineri į neišmatuojamas laiko platybes. Nejauti kasdieniškos laiko tėkmės.
– Atrodo, kad apie darbus galėtumėte pasakoti ilgai, tačiau asmeninio gyvenimo duris varstote retai – nerasi žiniasklaidoje atvirų interviu apie santykius, mylimąjį. Manote, laimė mėgsta tylą?
– Iš tiesų, nieko neslepiu – jau devynerius metus gražiai gyvenu su antrąja puse. Tiesa, apie mūsų gyvenimą per daug trimituoti poreikio taip pat nejaučiu, o juk ir nebūtina visko gyvenime viešinti. (Šypsosi)
– Prieš tai pasakojote, kad kartais esate pasinėrusi į darbus – laidos, renginiai... Ar mylimasis nesiskundžia dėmesio stygiumi?
– Jo darbas panašus ir jis taip pat turi aibę veiklų, atsakomybių, kurios ir jį įsuka į sūkurį, iš kurio ištrūkti nebūna lengva. Todėl vienas kitą gerai suprantame ir mums yra pakeliui.
Muzika buvo žemė, kurioje augau, ji man buvo brangi, beveik šventa, joje norėjau pasilikti, nors supratau, kad, siekdama eiti šiuo keliu, jo norėti turi labiau už viską, turi būti šiek tiek fanatikė.
– Gyvenime vis kartojame, kai jau ką nors įgyvendinsime, kai jau ką nors nuveiksime, kai jau ką nors turėsime, tada jau tikrai būsime laimingi ir patenkinti. Ko jums trūksta, kad būtumėte laiminga?
– Žinau viena, kad svajoti išties reikia atsakingai, nes kartais užtenka patyliukais ką nors pagalvoti ir žiūrėk – jau išsipildo. Galbūt kažkas ten aukščiau vedžioja mane gerais keliais. (Šypsosi)
Svajonių turiu, bet negalvoju, kad laiminga būsiu tik tada, kai jos visos išsipildys. Man tiesiog įdomu gyventi – juk pats gyvenimas su savo keistais vingiais, kvapą gniaužiančiais nutikimais ir stebuklais nustebina ir teikia labai daug laimės.
Turbūt įkvėpimo semiuosi ir iš savo šviesaus atminimo močiutės, kuri buvo tremtinė, smarkiai nukentėjusi nuo režimo, bet visada buvo veikli, labai šviesi ir mokėjusi džiaugtis gyvenimu. Norėčiau į gyvenimą žvelgti panašiai. Šiandien džiaugiuosi ir esu dėkinga už daugelį dalykų, kurie man nutinka, už žmones, kuriuos sutinku, už patirtis, kurios man tenka.
