„Čia gimsta būsimos žvaigždės, muzikantai, kultūros atstovai. Nežinia, ar pavyktų pasaulyje rasti analogišką projektą, turintį tokią sėkmingą ir ilgą istoriją“, – sako LRT režisierė ir 50-metį mininčios „Dainų dainelės“ redaktorė Zita Radvilienė, užkulisiuose besisukanti daugiau nei du dešimtmečius. Ji konkursą vadina laimingu bilietu, kuris padėjo pažinti Lietuvą tokią, kokios kitaip nebūtų pažinusi.
1974 m. vasarį televizorių ekranuose pirmą kartą pasirodė vyturėlis, šiandien visų atpažįstamas kaip vaikų ir moksleivių konkurso „Dainų dainelė“ simbolis. Jis jau 50 metų kviečia prie ekranų pasigrožėti augančiais Lietuvos talentais. „Ir turbūt nėra giminės, kurios atstovas nebuvo pasirodęs konkurso scenoje. Mano vyras taip pat buvo konkurso dalyvis“, – šypsosi projekto vadovė Z. Radvilienė, konkursu kvėpuojanti jau ne vieną dešimtmetį. Ir veikiausiai ją jau būtų galima pavadinti konkurso metraštininke – niekas tiek apie šį konkursą nežino, kiek žino ji.
– Į eterį žengia 50-metį minintis vaikų ir moksleivių konkursas „Dainų dainelė“. Daugelis LRT kolegų jus vadina „Dainų dainelės“ mama, nes konkurse darbuojatės jau 26-erius metus.
– Konkurse man teko darbuotis ir anksčiau, kai jame dar dirbo „Dainų dainelės“ idėjos autorė ir viena iniciatorių Aldona Šimaitytė, daugiau nei dvidešimtmetį kūrusi muzikines laidas vaikams. Tai buvo labai simpatiška ponia, tiesiog degusi konkurso idėja surasti net atokiausiuose šalies kampeliuose gyvenančius talentingus vaikus ir tuos perlus ištraukti į dienos šviesą bei parodyti juos televizijos eteryje. Dėl šio tikslo jėgas suvienijo vienintelė Lietuvos televizija, Švietimo ir mokslo ministerija bei M. K. Čiurlionio menų mokykla. Pati A. Šimaitytė prisidėjo prie septynių „Dainų dainelių“ rengimo, kai kuriuose jų jau asistuodavau per filmavimus.
– Jūs „Dainų dainelės“ vairą perėmėte 1998-aisiais, kai tapote jos režisiere. Kokia buvo pradžia?
– Prisipažinsiu, iš pradžių nedegiau noru dirbti „Dainų dainelėje“. Mano specialybė – pianistė, o mes, pianistai, gal kartais kiek iš aukšto žiūrime į kitas muzikines specialybes. Taigi ir šio konkurso pernelyg rimtu nelaikiau. Vis tik kažkas iš viršaus mano gyvenimą taip pakoregavo, kad aš atsidūriau „Dainų dainelėje“ ir joje sutilpo didelė dalis mano gyvenimo bei mano profesijos.
Dabar manau, kad tai – mano laimingas bilietas. Per „Dainų dainelę“ aš iš tiesų pažinau Lietuvą tokią, kokios kitaip nebūčiau galėjusi pažinti. Ne tik pažinau, bet ir iš naujo pamilau. Pirmiausia per mokytojus – kokie tai nuostabūs žmonės, atsidavę savo profesijai, ją labai mylintys, puoselėjantys ir atiduodantys jai visą savo laiką. Kaip jie dirba su vaikais, kaip stengiasi atskleisti jų talentus, kaip stengiasi pavyti laiką ir atrasti kažką naujo – norisi jiems tiesiog žemai nusilenkti.
Tiesa, jie neretai lieka už kadro, nors būtent jų dėka „Dainų dainelė“ užaugino ne vieną žymų šalies atlikėją ir muziką, garsinantį Lietuvą pasaulyje. Todėl šiemet minint „Dainų dainelės“ gyvavimo 50-metį, sumanėme sukurti filmą būtent apie mokytojus ir parodyti, kokių nuostabių žmonių yra skirtinguose Lietuvos kraštuose.
– „Dainų dainelę“ šiandien vadinate savo laimingu bilietu. Kada pajutote, kad šis projektas tapo jūsų širdies projektu?
– Manau, „Dainų dainelės“ neįmanoma nepamilti. Ji įsmigo į širdį visiems, kurie joje yra dirbę. Aš turbūt 2010-aisiais aiškiausiai pajutau, kaip džiaugiuosi ir didžiuojuosi būdama jos dalimi. Tai tokia reikalinga tradicija, kurią turime išsaugoti. Ji reikalinga vaikams ir mokytojams, visuomenei ir Lietuvai.
– Kodėl ji tokia svarbi?
– Sunku būtų šiandien sutikti su kai kurių žmonių teiginiais, jog „Dainų dainelė“ nereikalingas ir neįdomus projektas. Čia gimsta nauji vardai ir būsimos žvaigždės, populiarūs Lietuvos dainininkai, muzikantai, kultūros atstovai. Nežinia, ar pavyktų pasaulyje rasti analogišką projektą, turintį tokią sėkmingą ir ilgametę istoriją kaip mūsų „Dainų dainelė“.
Tai – ne komercinis renginys ir turbūt vienintelis konkursas, kuriame nereikia mokėti už dalyvavimą, nors tai – profesionaliausias konkursas, susidedantis iš kelių atrankos turų – mokykloje, mieste, rajone. Komisija iš jų atrenka dalyvius, jie patenka į priešpaskutinį etapą televizijoje ir pretenduoja tapti laureatais, pasirodančiais šventiniame koncerte Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Yra šimtai mokytojų, tūkstančiai vaikų ir moksleivių, kuriems „Dainų dainelė“ yra galimybė tobulėti. Dėl šio konkurso mokytojo darbas tampa matomas ir prasmingas, o jauniesiems talentams tai galimybė atskleisti savo sugebėjimus, susitikti su kitais dainininkais, dalyvauti kultūriniame mūsų šalies gyvenime. Manau, „Dainų dainelė“ – atsvara šiandieniniam vartotojiškam laikotarpiui, kai kultūrinės ir meninės vertybės labai dažnai pasimeta.
– Kaip „Dainų dainelė“ keitėsi per tuos dešimtmečius, kai buvote jos režisierė, o vėliau – vadovė?
– Ji nuolat keitėsi – mainėsi dainorėliai, vedėjai, dekoracijos... Vis tik man didžiausias stebuklas yra tai, kad ji apskritai išliko. Šimtąkart mirė, tiek pat atgimė ir įveikusi laiko, madų ir net epochinių permainų siųstus iššūkius liko gyva, laukiama, reikalinga jauniesiems dainininkams, jų mokytojams ir žiūrovams.
Ji ne šiaip išliko, tačiau, kaip jau minėjau, užaugino ir daugybę puikių scenos žvaigždžių: operos solistus Vytautą Juozapaitį, Merūną Vitulskį, Rafailą Karpį, Liudą Mikalauską, Edmundą Seilių, Kristiną Zmailaitę, Oną Kolabovaitę; „Eurovizijoje“ šaliai atstovavusius Eveliną Sašenko, Donatą Montvydą, Moniką Liu, Moniką Linkytę, taip pat klausytojų mylimus Vaidą Genytę, Radžį, Jurgį Brūzgą, „Baltas varnas“ ir dar galima ilgai vardyti...
„Dainų dainelės“ scenoje pasirodė ir balsingosios Loreta Sungailienė bei Dovilė Filmanavičiūtė, šiandien daugeliui geriau žinomos kaip televizijos laidų vedėjos. Beje, būtent konkurse sutikusi Dovilę, jai vėliau pasiūliau prisidėti prie laidos „Mažųjų žvaigždžių valanda“ kūrybinės komandos.
Iš tiesų „Dainų dainelės“ scenoje pasirodė ir daugybė šiandien garsių medikų, verslininkų ar kūrėjų. Nesvarbu, kad ne visi pasuko muzikiniu keliu, dažnam konkursas įsiminė kaip vienas gražiausių ir brangiausių prisiminimų, palikęs nemenką pėdsaką jų išsilavinime ir praplėtęs akiratį.
– Komisijos darbas veikiausiai taip pat nėra labai lengvas – ar sunku vertinti vaikus? Juk visi, rodos, stengiasi...
– Tai išties sunki užduotis. Ir komisijos narių vertinimai taip pat neretai gali išsiskirti – vieni labiau vertina precizišką, švarų dainavimą, intonavimą, kiti atsižvelgia į vaiko charizmą, artistiškumą, dainos pateikimą ir perteikimą. Taigi dažnai bendri komisijos vertinimai neretai būna aukso vidurys tarp vieno ir kito.
– Kas lieka už kadro?
– Su visa kūrybine grupe dalyviams stengiamės sukurti kuo jaukesnę ir gražesnę atmosferą, tačiau, žinoma, užkulisiuose tvyro ir jaudulys, ir šiek tiek konkurencijos, o kai kas ir ašarą nubraukia, jei ne viskas pasiseka taip, kaip norėta.
Natūralu – konkursas visada yra sėkmės reikalas, savotiška loterija, net jei atrodo, kad vaikas yra pasiruošęs, koją kartais gali pakišti jaudulys, įtampa ar kokia nors smulkmena. Yra buvę, kad dainuoti išėjusią 3-ejų metų mergytę išgąsdino pro šalį praskriejusi kamera – ji tiesiog sustingo ir ėmė kviesti mamą. Galiausiai nuraminome ir ji padainavo. Kad ir kaip viskas galiausiai susiklosto, konkursas visuomet prisideda prie asmenybės augimo.
– Turbūt ir daugiau įvairių netikėtumų laidoje, kurioje dalyvauja mažieji solistai, nestinga – juk jie gali būti labai nenuspėjami.
– Su komanda stengiamės padaryti viską, kad netikėtumų išvengtume, tad jei ir nutinka kas nors netikėto, nieko labai baisaus. Kad galėtume užtikrinti sklandžias transliacijas ir visus pasirodymus sudėliotume į vientisą gražų paveikslą, dirbame daug užkulisinio darbo. Todėl kasmet to „Dainų dainelės“ maratono ir laukiu, nes darbas labai įdomus, ir nelaukiu, nes žinau, kiek jėgų ir pastangų jis reikalauja. Po laureatų koncerto LNOBT dažniausiai jau būname labai išvargę.
Pamenu, kaip po vieno baigiamojo koncerto su kolege, nešinos puokštėmis gėlių, skubėjome į troleibusą. Mums artėjant prie stotelės, pamatėme, kaip jis sustoja ir tuoj išvažiuos, bet, rodos, jau neturėjome jėgų vytis. Matyt, vairuotojas mūsų pagailėjo, nes kiek pavažiavęs stabtelėjo ir palaukė. (Juokiasi.)
Pastaraisiais metais vis sakau, kad „tai jau buvo paskutinė mano „Dainų dainelė“, bet, artėjant kitai, mintys vėl ima suktis apie konkursą, širdis kviečia...
– Ko 50-mečio proga „Dainų dainelei“ palinkėtumėte?
– Linkiu jai keistis, bet išlaikyti pamatines vertybes ir nepasiduoti trumpalaikiams mados vėjams, kad jie nenuneštų jos į vieną ar kitą pusę. „Dainų dainelė“ jau tapo tradicija, kas dvejus metus LRT eteryje turime išskirtinę galimybę pamatyti ir išgirsti pačius balsingiausius, neeilinius vaikus ir moksleivius, turinčius tikslą ir norą tobulėti – nuo 3 metukų iki 18 metų. Ir tikiu, kad šios tradicijos verta laikytis, nes jos neturėdami kažkiek nuskurstume. Taigi linkiu jai ir toliau išlikti.
