Lietuviškas šventinis stalas sunkiai įsivaizduojamas be vieno puošniausių ir seniausių lietuviškų desertų – šakočio. Nuo 15 amžiaus žinomas kepinys, kepamas bene visoje Europoje. Vis tik kiekviena šalis turi savo tradicinį šakotį. Lietuva – taip pat. Dažnai mūsiškis palyginamas su vokiškuoju baumkuchenu. Tačiau kepyklos Ignalinos rajone generalinis direktorius Romualdas Spulis LRT TELEVIZIJAI sako, kad skiriasi ne tik abiejų kepinių išvaizda, bet ir sudėtis.
Net jei ir nesate užkietėjęs saldumynų mėgėjas, vargu, ar kada sugebėjote atsispirti gabalėliui šakočio, kuris atsiduria ant dažno lietuvio šventinio stalo. Istorijos šaltinių duomenimis, penkioliktame amžiuje Europoje šakočius kepdavo vienuoliai, bet receptai būdavo laikomi paslaptyje. Šiandien juos kepa daugelis kepyklų, kiekviena jų turi savo receptą.
„Receptų yra labai daug. Kuomet užeinat į parduotuvę, jūs nerandat šakočių, iškeptų vienu receptu. Kepa ir didelės įmonės, ir mažos kepyklėlės, ir pavieniai kepėjai – visi kepa pagal savo receptą“, – pastebi šakočių kepėja Marytė Gudonienė.
Daugybę metų Ignalinoje šakočius kepanti Marytė sako, nors šis desertas laikomas prabangiu, jo gamybai užtenka vos kelių ingredientų. Šeimininkė griežtai naudoja tik kaimiškus, natūralius produktus.
„Į tešlos sudėtį įeina tik penki produktai. Svarbiausias produktas yra kiaušiniai. Jų tešloje yra daugiausiai, – pasakoja aukštaitė. – Šiandien kepu šakotį, kuris svers maždaug apie du kilogramus. Tokiam šakočiui yra sudaužoma nuo 25 iki 30 kiaušinių. Dedama natūrali grietinė, cukrus, sviestas ir miltai.“
Marytė sako, šakotį galima išsikepti ir namuose, tik tam reikia specialios įrangos. „Šakočio kepimui pirmiausiai reikia užkurti židinį, reikalingas iešmas, forma. Na ir, aišku, samtis! Visa tai pasiruošus belieka pasigaminti tešlą“, – šypsosi šakočių kepėja.
Šeimininkė įkaitina formą ir į skardą supila tešlą. „Skarda yra truputį šilta, nes joje tešla turi įšilti. Skysta tešla gražiai vienodai pasiskirsto po visą formą, – demonstruodama komentuoja M. Gudonienė. – Jeigu mes dėsime tiesiai iš kibiro, tešla sustingusi ir ji negražiai pasiskirstys skardoje.“
Palaukus kol iškeps pirmas sluoksnis, pilamas antrasis. „Kuomet tešla truputėlį paruduoja, ją pilame truputuką iš aukščiau. Dalis tešlos prilimpa, kita dalis krenta žemyn ir po truputėlį formuoja ragiukus, – sako ignalinietė. – Rageliai yra formuojami nuo pirmos tešlos užpylimo formos iki pat paskutinės.“
Taip kartojama, kol šakotis įgauna reikiamą tūrį. Šis darbas reikalauja gerų įgūdžių ir ištvermės, mat nuolat tenka stovėti prie įkaitusios krosnies, o bet koks netikslus judesys gali sugadinti visą pyrago išvaizdą.
„Anksčiau, kada nebuvo varikliukų, dirbo du žmonės. Vienam reikėdavo sukti iešmą, kitam pilti tešlą. Procesas užtrukdavo truputėlį ilgiau. Kadangi dabar yra varikliai, yra elektra, užtenka vieno žmogaus“, – patikina šakočių kepėja.
Baigiant kepti šakotį, varikliukus reikia išjungti, tačiau jokiu būdu nepalikti jo ramybės būsenoje, jį vis tiek reikia sukti rankiniu būdu. „Visą laiką turi suktis, nes jeigu mes jį sulaikysime, tada labai greitai pats kepinys pradės svilti, – įspėja ne vienerius metus šį pyragą kepanti moteris. – Ištraukus nuimame abiejuose šonuose esantį popierių, nutraukiame kepinį nuo iešmo ir turime šakotį.“
Šakočių kepimas reikalauja itin didelio kruopštumo. Ir nors šis kepinys gaminamas ne vienoje šalyje, Lietuvos kepėjų darbas vis dėl to išsiskiria.
„Lietuvių auksarankių dėka atsirado rageliai, kuriuos mes beveik vieninteliai pasaulyje turime. Taip pat atsirado trapus šakotis. Tai parodo, kad palyginti su analogais kitose šalyse, Lietuvoje vis vien šitas kulinarinis paveldas yra populiariausias, gražiausias ir išmaniausias, be kita ko reikalaujantis kruopščiausio darbo jį atliekant“, – pagyrų lietuviškam šakočiui negaili kepyklos „Romnesa“ generalinis direktorius Romualdas Spulis.
Neretai šakočiai dar pavadinami bankuchenais ar baumkuchenais, tačiau, atkreipiamas dėmesys, kad tai visiškai skirtingi kepiniai. LRT.lt primena, kad baumkuchenas (vok. Baumkuchen) yra sluoksniuotas vokiškas kepinys, kepamas ant sukamo iešmo plonais sluoksniais užtepamą tešlą.
„Principas kepimo tas pats, bet baumkucheno pats pavadinimas sako, kad tai yra medžio keksas. Prapjovus jo pagrindą yra matomos rievės. Baum – medis, o kuchen – kepinys. Baumkuchenas neturi ragelių – juos ten su šukom lygina. Vokiškas kepinys yra visai skirtingas produktas ir pagal išvaizdą, ir pagal sudėtį“, – patikina Strigailiškyje, Ignalinos rajone, kepyklai vadovaujantis R. Spulis.
Šakočio kepėjai pataria, jei po šventės liko šio skanėsto, iš jo galima pasigaminti kitą desertą. Panaudojant sutirštintą karamelizuotą pieną, galite pagaminti vadinamąjį tinginio pyragą.
Visas reportažas šia tema – laidos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
