LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ paralimpinis čempionas, aukso medalį paaukojęs aukcione Ukrainai, Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius dalijasi savo gyvenimo užkulisiais prisipažindamas, kad anksčiau įsivaizdavo esąs it Mindaugas karalius – neribotų galimybių, apsuptas draugų ir patogaus gyvenimo dovanų. Po 10 metų gyvenimo JAV į Lietuvą vyras grįžo su 700 dolerių kišenėje ir neįgaliojo vežimėlyje. Mindaugas sako, kad išlikti padėjo tik nenumaldomas noras keisti požiūrį į gyvenimą, siekiant tobulumo, bet sąmoningai suprantant, jog jis – neegzistuoja.
2009 metais Kalifornijoje Mindaugas Bilius pateko į sunkias pasekmes sukėlusią autoavariją – daugybiniai kaulų lūžiai, dvi savaites trukusi koma. Po gydymo JAV Mindaugas grįžo į Lietuvą ir reabilitaciją tęsė Palangoje. Šiauliuose vyras ėmė dalyvauti neįgaliųjų sporte, o 2016 metais Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse rutulio stūmimo rungtyje Lietuvai iškovojo aukso medalį.
– Tu su žmona esi gimęs vieną dieną. Ar pagal datą rinkaisi?
– Ne, tikrai ne pagal datą. Net nežinojau, kada ji gimusi. Likimas ir gyvenimas mus suvedė, pradėjome bendrauti ir išsiaiškinome, kad esame gimę tą patį mėnesį ir tą pačią dieną.
– Kaip tau su žmona sekasi?
– Sekasi gan neblogai. Nesu sutikęs žmogaus, kuris gimęs tą pačią dieną, tą patį mėnesį, man net psichologai sako, ar nepastebiu, kad žiūrėdamas į Daivą aš žiūriu į save. Taip ir yra, man nereikia žiūrėti į veidrodį, užtenka pažiūrėti į Daivą, mes turime daug panašumų. Manau, kad zodiako ženklai, gimimo mėnesis, turi kažkokios įtakos, mes visi esame skirtingi, bet tam tikra dalis žmonių turi tam ženklui būdingų savybių.
Mėgstame laisvę, turime meniškų savybių, mano draugai patvirtintų – būna paskambinu, pradedu dainuoti, man patinka kurti.
– Apie ką šnekate su Daiva? Apie tai, kas įvyko gyvenime ar šnekate ir apie jausmus?
– Apie jausmus mums tenka kalbėtis rečiau, bet man niekada nėra sunku to daryti, man nesunku atsiprašyti, man nesunku pasakyti, kad myliu, man nesunku pasakyti, kad gražiai atrodai. Kalbant apie jausmus, apie tai, ką turiu savyje, – nemoku to išreikšti labai romantiškai, bet esmę pasakyti moku.
– Kaip tvarkaisi su neigiamomis emocijomis? Jų per gyvenimą turėjai – patekai į avariją, kurioje lūžo beveik 30 kaulų ir tai neįtikėtina, nes tu vaikštai, atsistatei, kaip tau pavyko kovoti su skausmu?
– Išliekamieji skausmai, pojūčiai yra. Jau praėjo beveik 13 metų, per tuos metus labai daug galvojau apie tai, kas įvyko. Pirmoji mintis buvo – kodėl, kodėl man, kodėl taip nutiko? Per tuos metus atradau, kad nuo pat pradžių, kai įvyko autoavarija, aš tas neigiamas mintis versdavau teigiamomis.
Vėliau kalbėjau su mama, ji sakė: „Mindaugai, tu nuo pat mažens buvai toks“, ji pasakė – „toks drąsus“. Toliau, bėgant gyvenimui, visus neigiamus dalykus bandau apversti ir ieškoti tame prasmės, nes man įdomu, kodėl taip nutiko, pavyzdžiui, kodėl nutiko ta avarija.
– Kodėl?
– Dabar puikiai suprantu, kodėl. Todėl, kad galėčiau būti čia, kad galėčiau vadovauti Paralimpiniam komitetui, kad galėčiau keisti visuomenės požiūrį į negalią turinčius žmones, kad galėčiau juos vadinti ne neįgaliaisiais, o žmonėmis, turinčiais kitokią galią. Kai man pačiam teko su tuo susidurti, kai sudalyvavau varžybose, kai sutikau žmones, kurie atstovauja Lietuvai, aš supratau, kad čia yra stiprybė. Su komanda bandome keisti tą požiūrį, bandome įvesti prasmę.
Dabar aš džiaugiuosi, kad man įvyko ta avarija, nes tai privertė mane apmąstyti savo kelią. Su treneriu diskutuodavome, kaip tie žmonės dalyvauja varžybose, kaip aš dalyvauju varžybose ir kaip visuomenė į tai žiūri – iškovojo 5 ar 6 vietą – negerai. Tačiau dabar mes pradėjome matyti gėrį ir tame, kad tas žmogus išvis galėjo sudalyvauti, išėjo į aikštelę, į stadioną, čia yra didžiausias laimėjimas. Tie žmonės jau yra laimėtojai.
– Esi prasitaręs, kad vienas gražiausių žmogaus pavidalų yra būtent moteriškas, kad būtum nieko prieš būti moterimi. Kaip tai paaiškintum?
– Mano supratimu, moterys yra stiprios ir galbūt stipresnės nei vyrai. Kai sakau stipresnės, turiu omenyje emociškai, psichologiškai, skausmo pakėlimo aspektu. Vyrai, mes esame tuo požiūriu silpnesni. Nors vyras yra fiziškai stipresnis, taip yra nuo istorijos pradžios, tačiau gyvenimas keitėsi, atėjome į 21 amžių, technologijos, visuomenė pradėjo tobulėti ir tu pamatai, kad tai taip pat keičiasi. Man patinka jų savybės, patinka jų tvirtumas, jei turėčiau tas savybes ir būčiau vyras, tai išvis būtų smagu.
– Kodėl neturi? Manau, kad turi, nes moki pripažinti, kad nesi kažkoks tobulumo įsikūnijimas, pripažįsti savo pažeidžiamumą.
– Mano, kaip žmogaus, bandymas ieškoti geriausių variantų man padėjo nepalūžti. Nebūtinai bandymas ieškoti, kaip būti stipresniam, bet kaip viduje būti kietesniam. Gavau pastabą, kad kietas greitai lūžta, tad nuo šiol sakau – minkštesniu, bet ir stipresniu visais aspektais.
Kažkada Daiva buvo man pasakiusi, dabar tą frazę dažnai naudoju: „Norėčiau, kad žmogus žmogui būti žmogiškesnis.“ Tai yra labai svarbu, man pačiam teko su tuo susidurti, kadangi gyvenau Amerikoje beveik 10 metų. Ten teko susidurti su kitataučiais, su vyrais-moterimis, gėjais, lesbietėmis ir taip toliau. Aš nemačiau jokio skirtumo, aš suprantu, kad tokie dalykai daro mane stipresnį, aš labai daug ką norėčiau atiduoti, kad viskas keistųsi tik į tą pusę, kad vieni kitiems būtume žmogiškesni, tai yra labai svarbu. Mes prarandame tą ryšį, man gaila dėl to.
– Užsiminei apie ryšį. Buvau etape, kai nebeatpažinau savo kūno, prasidėjo išsekimas. Kaip tu suradai tą kontaktą su savo kūnu? Ar buvai laimingas iki avarijos? Kaip pasikeitė tavo vidinė būsena po jos?
– Fizinis kūnas labai priklauso nuo tavo emocinės ir psichologinės būklės. Iki avarijos man viskas buvo gerai, aš visą laiką sportavau, slidinėdavome kalnuose, gyvenau Kalifornijoje, ten tekdavo tik dvi valandas pavažiuoti ir galėdavau slidinėti. Ten yra ir ežeras, išvykdavome paplaukioti. Permąsčius giliau, supratau, kad emociškai ir dvasiškai buvau žlugęs, drįsčiau taip sakyti. Man dabar tik malonu prisiminti, kodėl taip galvoju, aš džiaugiuosi, kad toks buvau, nes dabar kitaip mąstau.
Galvojau, kad esu Mindaugas karalius, man nieko netrūksta, pinigų netrūksta, tai atrodydavo esmė, draugų niekuomet netrūko, kai reikėdavo eiti į klubus, užsiimti laisvalaikiu, rengti iškylas, susitikimus, atrodė – viską turi. Kai nutiko avarija, viskas pasikeitė. Galvoju, kad tuo metu iš principo buvau dvasios ubagas, palyginti su tuo, kaip dabar aš suprantu gyvenimą. Aš džiaugiuosi, kad toks buvau, nes turiu su kuo palyginti.
Kai eini į reabilitacijas, kai sportuoji, kai bent milimetru daugiau po pusės metų gydymo pajudini kojos pirštą, tai yra sunku, norisi visko greičiau, tu prarandi motyvaciją. Man padėjo įsitraukimas į neįgaliųjų sportą. Aš supratau vieną dalyką – reikia rasti tikslą. Kai tu turi tikslą, tada visi kiti dalykai tave labai motyvuoja.
– Ar nėra taip, kad mes pamatome savo pačių „negalimybes“ kitame žmoguje ir mus tai suerzina? Mes nematome jo galimybių, kol nepradedame su juo bendrauti?
– Čia yra dvi pusės. Viena pusė, kad pamatai neįgalų žmogų, nežinai, kaip prieiti, kaip kalbėti, tai yra visuomenės palikimas nuo Tarybų Sąjungos, kai neįgalieji būdavo apgyvendinami tam tikruose rajonuose, jie dirbdavo atskirai – jų nebuvo. Ir dabar susiduriu su vyresnio amžiaus negalią turinčiais žmonėmis, jie tikrai mažiau išeina į visuomenę. Sunkiausia tai, kad mes jų nematome. Jų pasaulyje yra 1, 2 milijardo, tai yra 15 proc. visų gyventojų, Lietuvoje apie 10 proc., dėl to, kai su jais susiduriame, nežinome, kaip elgtis. Jeigu dažniau juos matytume, būtų kitaip.
Dabar nebekyla klausimo, kai neregiui yra įteikiamas apdovanojimas, kad reikia pačiam paimti jo ranką ir paspausti, o anksčiau buvo toks momentas. Turi praeiti tai. Tačiau tai yra ir visuomenės žinių stoka, ir pačių neįgaliųjų socializacijos stoka, jie turi išeiti į visuomenę, turi būti matomi.
Ir tarp neįgaliųjų yra problemų. Sveikas bijo ne taip sureaguoti į negalią turintį žmogų, o neįgalusis bijo, kad apie jį ne taip pagalvos.
– Kaip galvoji, ar sunku paprašyti pagalbos?
– Manau čia yra visų žmonių bėda. Nežinau, kaip, bet man asmeniškai niekada nebuvo sunku prašyti, nes aš tame mačiau privalumų, kad aš esu atviras. Manau, kad pagalbos prašymas yra labiau susijęs su atvirumu, kiek mes esame atviri, kiek mes galime kalbėtis atvirai.
– Ne tik atviras, bet ir pažeidžiamas?
– Taip, ir pažeidžiamas. Jeigu žmogus yra tam pasiruošęs, jis tą ir daro, neabejoju, kad tokių yra ir tarp sveikųjų, ir tarp negalią turinčių žmonių. Norėtųsi, kad tie žmonės visą laiką išdrįstu parodyti ir kitiems, kad tai yra gerai, kad tai keičia pasaulį ir keičia tave patį, kaip asmenybę. Noriu, kad žmonės išgirstų, kad viskas yra mūsų pačių rankose.
Kitas dalykas, Lietuvoje, ir ne tik čia, visame pasaulyje, žmonės nori būti tobuli. Vienoje knygoje perskaičiau įdomų sakinį, nors jis labai paprastas, bet juo aš gyvenu: „Mes tobuli niekuomet nebūsime.“ Tas procesas yra gražus, tobulumo siekiamybė yra geras procesas, tas kelias yra labai prasmingas.
– Sakei, kad tikslas yra labai svarbu. Tu turėjai tikslą po avarijos pradėti vaikščioti. O koks dabar yra tavo tikslas?
– Jis labai platus. Aš norėčiau būti geresniu žmogumi. Tas tikslas, kuris nėra pasiekiamas, dabar man yra pats gražiausias. Mano kelias link tobulo žmogaus, kurio galbūt pats nebesuvoki, pats ėjimas yra man fantastiškas. Man patinka mano paralimpinė komanda, jie yra mano draugai, jie nėra tik mano kolegos, šeima, žmona, sūnus šalia, tai yra kelias. Tai ypač matosi ant sūnaus Mykolo – jis tokių žodžių, tokių sakinių pasako, kad mane priverčia džiaugtis gyvenimu.
Aš gyvenimu tikrai džiaugiuosi, džiaugiuosi tuo, ką darau. Daug metų ėjau pas psichologą, ten randu tų stiprybių. Dabar keičiasi požiūris į tai, anksčiau, jeigu eini pas psichologą, – esi kvailas. Aš galvoju, kad tai yra pati geriausia gydytojo specialybė, viskas tikrai yra mūsų galvose. Kai suprasime, kad viskas yra ten, tada turėsime stiprybės žengti keliu link tobulumo.
– Už tavęs girdžiu tavo auklėjimą, už vaiko visuomet stovi tėvai – koks buvo tavo vaikystės modelis? Ką perėmei iš jos? O gal buvai prieštarautojas?
– Atsakymo nežinau, bandau išsiaiškinti. Nemanau, kad optimistinis požiūris yra atsineštas iš auklėjimo, kad jį įskiepijo tėvai. Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad kai gimstame, jau kažką su savimi atsinešame. Gal tai yra genai, bet tu vis tiek esi atskiras žmogus. Žiūriu į savo šeimą ir galvoju – kuo aš esu panašus. Mano sesė, mano mama yra kuklesnės, mama įdomiai pasakė, privertė pagalvoti: „Mes ne tokios naglos, tu naglesnis.“ Tas žodis man skamba neigiamai, bet aš tikrai manau, kad kai gimstame, mes tai atsinešame. Kai vaikas gimsta, tėvai gali suformuoti normas, kaip elgtis, kaip nesielgti, bet charakteris – tu ateini su juo.
Kai vaikas tampa paaugliu, tik nuo jo priklauso ir tėvų įdėto darbo, kiek jis toliau norės žengti ir tobulėti. Jeigu man būtų atskleidę mano charakterio savybes jau vaikystėje, pavyzdžiui, tėvai sakytų: „koks tu drąsus“, „kaip tu taip nebijai“, gal aš būčiau dar kitur, gal nebūčiau išvažiavęs į Ameriką. Tačiau būnant ten, aš formavausi kaip žmogus.
– Esi baigęs tris aukštuosius. Esi sakęs: „Nesijaučiu, kad dirbčiau, gyvenu savo malonumui.“ Ką patartum dirbančiam dėl pinigų?
– Buvo ir man tokie etapai, manau, kad visi juos pereiname. Svarbiausia yra dirbti tą darbą, kuris tau patinka. Jei tu ir dirbti tokį darbą tik dėl pinigų, tai irgi yra požiūrio klausimas. Žmonės, kurie dirba dėl pinigų, nes jų reikia, viduje galėtų pasikeisti ir atrasti tame malonumo. Pinigų trūksta visiems, nesvarbu, kiek tu uždirbsi, augs tavo poreikiai, kurių tu negalėsi atsisakyti.
Tai yra skaudi, Lietuvoje aktuali tema. Problema yra, bet jos neišspręsi, jei nepakeisi savo požiūrio. Jei susikoncentruosi į pasakymą „sudurti galą su galu“, mano giliu įsitikinimu, taip ir bus – ilgai galvosi, kaip sudurti galą su galu. Gal reikia pasižiūrėti taip: šiandien man gerai, šiandien aš einu dirbti, jeigu tai darai su džiaugsmu, ateina galimybės. Tai taip pat yra ėjimas link tobulumo. Labai sunku tai pereiti, bet aš galiu apie tai šnekėti. Aš, praleidęs Amerikoje beveik 10 metų, grįžau į Lietuvą neįgaliojo vežimėlyje ir turėdamas 700 dolerių. Man buvo 28 metai, dar grįžau gyventi į tėvų namus. Tačiau, kai pradedi žiūrėti į tokius dalykus, kaip: sesė užrišo batus, tėvai viską metė, važiavo aprodyti miesto. Tuo metu dar ir nežinojau, ką toliau darysiu, o dar buvau vežimėlyje – tai galėtų būti tragedija.
– Kaip tavo mintys tau padėjo? O gal aplinkinių pagalba tau padėjo susidėlioti veiksmų planą? Kaip tu iš to išėjai?
– Jokio veiksmų plano nebuvo, tai vėlgi buvo požiūrio klausimas. Dabar, kai pasakoju, net nejaučiu, kad kažkas buvo blogai. Iš neigiamos situacijos bandžiau išpešti kažką gero. Negaliu sakyti, kad plano nebuvo, jis buvo: greičiau pradėti vaikščioti, tuo pačiu metu nelaukti, baigti universitetą, nes jau buvau pradėjęs. Tas ir vyko.
Pradėjau važinėti su autobusu, bet žiūrėjau į tai ne iš tos pusės, kad negerai, nes neturiu automobilio, o iš tos pusės, kad aš iki jo nueinu. Tada suėjo 30 metų, aš vis dar nieko neturiu, bet žiūriu į tai, kad viskas dar bus tvarkoje. Kai tavo požiūris yra teigiamas, kai bandai kažkokiu būdu įžvelgti teigiamų dalykų, aplink atsiranda žmonių ir tie žmonės yra tokie pat kaip tu. Kaip ir sako – traukiame tokius, kokie patys esame.
– Kaip surasti savo pomėgius? Kaip atsigręžti į save?
– Tu su geru požiūriu gali pritraukti kosmosą. Tiek stiprių moterų pažįstu, kurios yra pasiekusios požiūriu į gyvenimą, ne pasiekusios savo karjeroje, bet požiūriu. Kai pakeiti požiūrį, eini tobulumo link, tas procesas yra malonus. Tik reikia savęs pabudinimo, reikia suprasti, kad tobuli nebūsime, bet kelias iki to yra malonus.
Yra daug žmonių, kuriais žaviuosi, mokausi iš jų. Tiek aš, tiek mano žmonės, kuriais žaviuosi, visi turime savybių, kurių galbūt nenorėtume turėti. Tas atsirinkimas yra menas, sugebėjimas, nes tai priklauso nuo tavęs, koks tu esi.
Mano žmona turi gerų savybių, kur aš galvoju, kad taip pat norėčiau sugebėti, pavyzdžiui, būti tvirtu. Ji taip pat ieško savęs. Ieškodamas savęs tu ir keiti požiūrį į save. Žmonėms sunku suprasti, kaip pakeisti tą požiūrį, tas požiūris ir susideda iš detalių, kai ieškai savo ydų, įpročių, silpnybių, stiprybių. Tas procesas ir yra požiūris į gyvenimą ir jis keičiasi.
– Tu turėjai medalį, kurį paskyrei aukcionui. Ar tau nebuvo tai atsakomybės užsimetimas ant pečių, dėl to atidavei tą medalį?
– Esmė buvo Ukrainai padėti gintis nuo Rusijos agresijos, tai buvo esmė. Tačiau pats medalio atsisakymas buvo apie tai, kad aš gyvenu dabar. Kas buvo ten, tas medalis – tai yra istorija. Buvo smagu, kai grojo Lietuvos himnas, tu stovi Brazilijoje, ir tau prabėga ketveri gyvenimo metai – nuo Londono paralimpinių žaidynių iki Brazilijos. Galbūt būtų prabėgę tik dveji metai, bet Lietuvos himnas labai ilgas, tai prabėgo visi ketveri.
Labai džiaugiausi ne tuo medaliu, bet tuo, kad galėsiu asmeniškai keisti požiūrį į neįgaliųjų sportą. Supratau, kad galėsime daryti požiūrio proveržį – tas ir įvyko. Atiduoti medalį man buvo lengva. Pasižiūriu į tuos medalius, bet gyvenu dabartimi.
– Kaip keičiasi pasaulis po to, kai atsiranda vaikas?
– Tai yra kitoks gyvenimas. Kai Mykolas gimė, man buvo 37-eri. Tai yra mano pirmas vaikas ir aš viską užbraukiau, kas buvo. Ta meilė, kurią jaučiu, man net sunku tai apibūdinti. Gyvenimas iki vaiko ir gyvenimas po vaiko yra kitoks – gyvenu naują gyvenimą. Džiaugiuosi gyvenimu prieš, dabar iš to galiu jam kažką suteikti, pasakyti, patarti, paguosti, suprasti, kas yra jausmai, emocijos, nes man buvo tas pats. Praeitu gyvenimu džiaugiuosi tik dėl to, kad atsinešiau patirtį. Džiaugiuosi šiuo gyvenimu kiekvieną dieną.
Parengė Emilija Balcerytė.
Viso pokalbio klausykite čia:
