Rašytoja Vaiva Rykštaitė Havajų saule džiaugiasi su dukromis Žemyna ir Indraja bei sūnumi Radvilu. Tačiau puoselėti darnų šeimos lizdelį, esant toli nuo gimtųjų namų, nėra taip jau paprasta. „Aš visą laiką esu viena su trimis vaikais, tai gal todėl man nepavyksta būti tokia smagia ir kantria mama, nes neturiu pagalbos“, – dalijasi plunksnos virtuozė.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Kokie ryškiausi prisiminimai iš vaikystės? Kokie buvo jūsų tėvai, kaip jus auklėjo?
– Mano tėvai išsiskyrę, abu tėvai mano gyvenime buvo, bet vis tiek mane labiau augino mama. Ji buvo labai liberali mama, palyginti su savo karta. Manęs niekada nebaudė, nemušė, mes visada kalbėdavomės. Mano mama irgi taip buvo užauginta, ir mano senelis.
Kai dabar matau Lietuvos kontekstą, diskusijas apie „beržinę košę“, suprantu, kad tai labai ypatinga patirtis. Matydavau tėvų mušamus kitus vaikus ir man jau tada tai atrodė baisu ir keista, nes manęs nebuvo galima mušti. Ir senelis, ir mama pasakydavo draugams ar tiems, kurie mane prižiūrėdavo, kad manęs negalima nei mušti, nei bausti. Pačiai taip nepavyko, esu savo vaikams po kokį kartą per užpakalį trenkusi. O mano mama man niekada.
Mano mama man pasakodavo literatūrinius kūrinius. Pavyzdžiui, Kafkos „Metamorfozes“ papasakodavo, apie Mažąjį Princą, kai dar visai maža buvau. Ji lietuvių kalbos mokytoja. Atsimenu, vieną vakarą ji sugalvojo pasaką apie Havajų salas, kur dabar gyvenu. Dar į mokyklą nėjau, o mama pasakojo apie nuostabias salas, kur moterys girliandomis puošiasi, ugnikalniai veržiasi. Mano mama turi lakią vaizduotę ir pasakoja tokias istorijas.
Prisimenu, kad nuolat žaisdavau su barbėmis, turėjau juodaodę lėlę, kurią vadindavau „negriuku“, tuo metu tai nebuvo rasizmas. Tai buvo mano mėgstamiausia lėlė. Paskui skaičiau, nežinau, kiek tai teisinga informacija, jeigu vaikas turi vieną mylimiausią žaislą, jis taip bando kompensuoti vieno iš tėvų trūkumą, jaučia nesaugumą. Mano nė vienas vaikas neturi vieno mylimiausio žaislo, bet aš su jais visada esu šalia. O mane mama palikdavo su močiutėmis, su tėčiu, ji ir dirbdavo, todėl žiūrint iš laiko perspektyvos, galbūt tas mylimiausias žaislas tikrai kažkokį pastovumą bando kompensuoti.
Ypatingiausias vaikystės aspektas, kad mane augino ne tik mama, bet ir mano prosenelė. Mano seneliams buvo 42-eji metai, kai aš gimiau, tai jie buvo labai jauni seneliai. Mano močiutė mano mamą pagimdė 19 metų, mane mama – 23-ejų, mes visos kartos susitikome. Nei mano mama, nei aš nebuvome leistos į darželį. Mūsų giminėje labai graži meilė vaikams.
Tai va, mano prosenelė išėjo iš darbo, kai turėjau pradėti eiti į darželį, ir ji mane augino. Ji yra smetoniškos aristokratijos palikuonė, todėl mane auklėjo kaip Smetonos laikų damą. Ir aš nejuokauju, ji mane mokė daryti reveransą, kai ateidavo svečių, ir aš jį darydavau, aš labai gražiai senamadiškai kalbėdavau lietuvių kalba, ji man neleido bėgti, nes mergaitės nebėgioja, kelnių nenešioja, tik lėtai, gražiai vaikščioja. Bet kai pradėjau eiti į mokyklą, aš krisdavau ant galvos, nes nemokėjau kristi, nemokėjau užsigauti, kai griūdavau, net rankomis nemokėjau atsiremti, buvau užaugusi šiltnamio sąlygomis.
– Ar yra kokių nors dalykų, kuriuos perėmėte iš savo šeimos auklėjimo ir bandote tą perduoti savo vaikams arba galbūt priešingai – kažkas, ko nė už ką nenorėtumėte, kad jūsų vaikai patirtų?
– Aš stengiuosi būti tokia mama, kokia buvo mano mama. Žinau, kad kai kurios moterys bijo nebūti geros mamos arba pavydi gero vaikų ryšio su močiute, o aš neturėjau tokios baimės, nes man atrodė neįmanoma būti bloga mama, kai aš turėjau tokią mamą, kad tas ryšys yra stebuklingas, nepajudinamas.
Turėjau pasitikėjimą kaip mama, bet man neišeina būti tokia mama, kokia buvo mano. Aš turiu mažiau kantrybės, aš daugiau rėkiu ant savo vaikų, nei mano mama rėkdavo. Bet kai mamos klausiu, ką turėčiau daryti, ji sako, kad aš nebuvau tokia išdykusi, kokie yra mano vaikai. Be to, turiu tris vaikus, o mano mama augino tik mane vieną. Taip pat Lietuvoje mane augino visa giminė, aš turiu dvi nuostabias tetas, pamotę, kadangi tėvai išsiskyrė, močiutes, prosenelį, senelį – mane augino giminės kaimas.
Todėl mano mamai buvo nesunku būti kantria, linksma, gera mama, nes ji visada turėjo, kas mane prižiūrės, ir galėjo turėti laisvus savaitgalius. O aš visą laiką esu viena su trimis vaikais, tai gal todėl man nepavyksta būti tokia smagia ir kantria mama, nes neturiu pagalbos. Aš ir rėkiu, ir noriu vienumos, pabūti nuo vaikų atokiau.
O ko nenorėčiau perduoti.. Tėvai rūko, bet mano tėvai niekada neslėpė savo blogų įpročių, jie buvo labai atviri visais klausimais. Kaip tik šiandien prieš kokią valandą mano dukros pradėjo verkti, nes bijo mirties. Mano dukros gimtadienis sausio 13 d. ir ji sako, kad jai jau devyneri metai, kaip greitai prabėgo gyvenimas. Dukros klausė, kas yra po mirties. Aš, kaip ir mano tėvai, niekada nemeluoju. Pasakiau, kad nežinau, vieni renkasi tikėti, kad kažkas yra, bet aš nežinau, ar kažkas yra, bet jeigu jos nori, gali tikėti.
Mano tėtis labai kritiškas, labai labai. Tas sukūrė man aukštus standartus ir didelius lūkesčius sau, bet manau, kad tai gerai, nes mano tėvai yra kaip klasikiniai in ir jang. Mano mama besąlygiškai mylėjo mane, ji sakydavo, kad galiu būti žudikė, prostitutė, bet vis tiek mane mylės. Absoliutus mamos palaikymas. O tėtis turėdavo didelių lūkesčių. Pavyzdžiui, kai gavau iš lietuvių kalbos egzamino 98 balus, sakė, kad galėjau gauti 100. Bet manau, kad tai gerai – kadangi mano tėvai labai priešingi, išėjo gera pusiausvyra.
Keliu sau didelius reikalavimus, bet kartu turiu ir mamos besąlygišką meilę, todėl žinau, kad net jei ir nepasiseks, vis tiek bus, kas mane priims ir mylės. Bandau savo vaikams būti ir kaip mama, ir kaip tėtis, bet turbūt tai irgi nelabai įmanoma. Mano vyras dar kitoks. Jis nėra nei mano mama, nei mano tėtis.
– Kaip manote, jeigu gyventumėte Lietuvoje, ar kitaip auklėtumėte savo vaikus? Ar vieta neturi įtakos?
– Aš turbūt taip pat daryčiau. Bet emigracija labai didelė netektis vaikui. Vaikas netenka giminės, giminės sąvokos, folkloro, meilės. Tai iš vaiko atimama. Mes čia turime savo bendruomenę, bet tai nėra tas pats, kas yra šeima. Mano vaikai netenka senelių juokelių, apkabinimų, patiekalų – visko jie netenka. Jie būtų daug turtingesni giminės paveldo. Žinoma, kažko netekę jie gauna kitų dalykų, jie gauna Havajų paveldą, gerą orą.
Mano didžiausias skaudulys, egzistencinis liūdesys, kad mano vaikai auga toli nuo giminės. Turbūt būčiau linksmesnė mama, nes turėčiau daugiau laisvo laiko. Ir aš, ir vyras dirbame, todėl esame pavargę tėvai. Aš galvodavau, kad mano tėvai nerealūs. Dabar suprantu, kad labai lengva būti pailsėjusia mama, kai savaitgalį išvažiuoji, palieki vaiką su močiute ir grįžti su lauktuvėmis (juokiasi).
Tai ir ta mama atrodo tokia faina. O aš namie visada su chalatu arba namų tvarkymo uniforma ir vis bambu, kad vaikai man trupina. Vis bandau save lyginti su savo mama, bet tai nesąžininga, nes man sunkiau.
– Ar namuose turite nusistatę kokių nors taisyklių?
– Aš esu taisyklių generatorius. Vyras ir vaikai – jų laužytojai. Aš esu šeimos laikrodis, kada reikia eiti miegoti, valytis dantis, išvažiuoti iš namų. Turime daug taisyklių. Pagaliau ištreniravau mergaites, kad kai grįžti iš mokyklos, tai pirmiausia reikia pietų dėžutes įdėti į kriauklę ir nusiplauti rankas. Vis kaliau, kaliau ir pagaliau pavyko! Vis bandau ištreniruoti mažiuką nuleisti vandenį tualete. Uždaryti stalčius. Tai tokios tvarkos taisyklės. Taip pat yra ryto, vakaro rutina. Vakare maudomės vonioje, tada valgome, tada skaitome knygą – ta tvarka kaip bažnytinė, nekeičiama. Tai vaikams suteikia saugumo jausmą.
Mano vaikai pastebi, kai nusikeikiu, tada duoda man stiklainį, kur turiu įmesti centų. Bet mano vaikai žino tuos keiksmažodžius ir kad jų negalima vartoti. Žinau, kad kiti tėvai prie vaikų nesako „shit“ [liet. šūdas – LRT.lt] ar pan., bet aš sakau ir man atrodo, kad tai gerai, nes tada vaikai žino, kada juos galima, kada negalima vartoti, bet aš gal liberali mama ir šiuo klausimu.
(Vaiva paklausia šalia esančios dukros, kokių taisyklių turi namuose)
Negalima su batais eiti namo, negalima mėtyti pagalvių, negalima eiti su draugais į viršų. Kartą buvo nemaloni istorija, todėl nusprendžiau tam, kad išvengtume tokių situacijų, įvesti taisyklę, kad vaikams negalima vestis draugų į antrą aukštą. Žinoma, vaikams, kai uždrausta, tai labai norisi kaip tik ten eiti.
O vaikų draugų pas mus būna nuolatos. Bent kas antrą dieną ateina vaikų draugų, tai turbūt irgi iš mano tėvų atėję. Nes mano mama prižiūrėdavo kaimynės vaiką, aš pas kaimynę pusiau gyvendavau, kai pradinukė buvau, pas mane draugės nakvodavo, aš pas jas. Man tas labai patikdavo.
– Koks šeimoje santykis su ekranais? Ar vaikai gali laisvai naudotis planšetėmis, telefonais?
– Labai griežtai žiūriu į tai. Kiek tik įmanoma, taikau „zero screen“ politiką. Bet kartais leidžiu žiūrėti „Netflixą“, kai man to reikia, jei, pavyzdžiui, sergu arba dega darbas ir neturiu pagalbos, tuomet leidžiu žiūrėti filmuką. Vaikai neturi kompiuterio, telefonų. Dukros turi planšetes, bet jos išimamos tik tada, kai skrendame lėktuvu.
Dukros prie kompiuterio būna, kai vyksta lietuvių kalbos pamokos, dabar bus etiketo pamokos, kartą per savaitę „Zoome“ vyksta edukacijos. Ir filmukus tikrinu, kuriuos galima žiūrėti, tai leidžiu pasirinkti filmukus „Gumball“, nes manau, kad jie geri. Taip pat dar leidžiu žiūrėti australų serialą „Bluey“ vaikams, kuris moko gerų dalykų. Tikrai neleidžiu vaikams žiūrėti mėšlo.
Anksčiau leisdavau „Youtube“ žiūrėti 5 minutes ką nori, kai reikėdavo iššukuoti dukrų plaukus, nes plaukai susiveldavo, būdavo sunku šukuoti, tad leisdavau žiūrėti, kad nespiegtų. Bet dabar jau išaugome, jos abi nusikirpo plaukus, pačios šukuojasi.
– Griežtas ekranų ribojimas tikriausiai pareikalauja tik dar daugiau jūsų dėmesio ir resursų, juk vaikai tikriausiai patys neužsiima savimi?
– Taip, jie patys neužsiima. Bet tai užburtas ratas. Įjungi „Youtube“ – išjungi vaiką, bet po to vaikas būna dar irzlesnis. Ypač po „Youtube“, nes nuolat besikeičiantys reklamų ar japoniškų animė filmukų vaizdai išdirgina, kuo ilgiau jie praleidžia prie tokių vaizdų, tuo vėliau būna sunkiau, vaikai irzlesni.
Jeigu vieną kartą įjungi filmuką, tai jie tuomet jų ir prašo. Po kokios savaitės jau pasidaro ramesni. Šiaip dabar darome „hygge“ užsiėmimus. Perskaičiau knygą apie „hygge“, vaikams papasakojau koncepciją ir pradėjome daryti „hygge“ vakarą. Vaikai dabar nebenori ekranų, o kai grįžta namo, sako, kad darome „hygge“ vakarą. Susitvarkome, uždegame žvakes ir darom viską pagal „hyggie“, kepame sausainius, lipdome iš plastilino, piešiame. Dukroms „hyggie“ yra, kai dega žvakės, joms svarbiausia, kad degtų žvakės. Šiandien ir vakar vaikai visai nežiūrėjo televizoriaus.
Mes gyvename burbule, Havajuose, mažame, hipiškame miestelyje, čia visi labai sąmoningi žmonės, todėl labai lengva to laikytis. Gal žemyninėje Amerikoje būtų sunkiau taip gyventi.
– Turite vertybių, kurias siekiate perduoti savo vaikams?
– Nuolatos! Visas! (Juokiasi). Kad būtų geri žmonės, empatiški. Štai, ko nebuvo mano šeimoje, tai aplinkosauginio elemento. Aš vaikams nuolat aiškinu, kad čia plastikas, čia šiukšlės, liepiu nešvaistyti maisto, nes vaikai Afrikoje badauja.
Aš – užknisanti mama, nes viskas yra apie vertybes, ką perkame, ką valgome. Man svarbu, kad maistas būtų ekologiškas, kaip drabužiai pagaminti, ar etiškai, aš ekstremaliai šias vertybes skatinu, nes esu labai idėjiškai angažuota, tai ir vaikams tą perduodu.
Stengiuosi iš antrų rankų pirkti daiktus, stengiamės gyventi be plastiko, sakau elgtis su kitais taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. Pradėjome mokytis, kad skaudina tie žmonės, kuriems patiems skauda. Reikia ne keršyti, bet suprasti, kad žmogui blogai. Pavyzdžiui, kai dukros viena kitą skriaudžia, sakau, kad ar buvai laiminga, kai sesę mušei? Nebuvai, nes mušei todėl, kad pačiai skaudėjo. Tokias teorijas vaikams kalbu. Viskas, kuo aš tikiu, tą stengiuosi perduoti.
Taip pat stengiuosi ugdyti skonį. Galbūt čia smulkmena, bet man labai svarbi. Mano vyras klasikinis amerikietis ir jam nesvarbu, jei kažkas nekokybiška ar iš plastiko. Šitoje vietoje labai kertamės. Mano anyta vaikams perka plastikinius puodelius, o man jie labai neskoningi. Aš duodu vaikams stiklą arba keramiką, tegul dūžta, nuperku naujus indus.
Dabar mano vaikai atsisako gerti iš plastiko, aš irgi negeriu iš plastikinių ar popierinių indų, nes man neskanu. Laimėjau vertybinę kovą (juokiasi).
– Skiriate daug dėmesio, energijos savo vaikams. Iš kur semiatės stiprybės ir tos pačios kantrybės, kurios manote, kad turite per mažai, bet iš šono atrodo priešingai?
– Aš tiesiog neturiu kitos išeities, nes labai myliu savo vaikus. Jeigu mano mama čia gyventų, turbūt mano vaikai visada pas mano mamą gyventų, bet aš noriu duoti vaikus tik tiems žmonėms, kurie tikrai juos myli. Aš ir į darželius todėl neleidžiu. Leisdavau dukras tik kartą per savaitę, kad socializuotųsi, nes jos to norėjo. Lygiai taip pat ir su sūnumi, iki ketverių metų jo neleisiu į darželį.
Vyras sako, kad gal leiskime Radvilą į darželį, nes man tikrai labai sunku, dabar aš jau ir vyresnė, bet tikrai negaliu atiduoti vaiko ten, kur vaiko nešvęs taip, kaip jis nusipelno būti švenčiamas. Taip sakoma čia – „celebrate“ (liet. švęsti). Nes savo vaiką aš tikrai švenčiu, adoruoju, už jį džiaugiuosi.
Mano mama, tėtis adoruoja vaikus, visa mano giminė. Jei gyvenčiau Lietuvoje, tai duočiau vaikus jiems prižiūrėti, nes būčiau tikra, kad jie bus mylimi taip, kaip jie yra verti tos meilės.
Kol jie visai mažyčiai, esu turėjusi aukles po kelis kartus per metus. Bet jos gyvendavo kartu, iš arti matydavau, prisipratindavau ir palikdavau daugiausiai 4 val. per dieną šiokiadieniais, kad galėčiau padirbti ar pasportuoti. Bet, pavyzdžiui, Radvilo nepalieku vieno su aukle, tik su sese. Ir apskritai nė vieno vaiko nepalieku vieno su aukle, kol vaikas negali kalbėti ir papasakoti, kas vyksta, – tada aš jau pasitikiu. Pastarajai mūsų auklei ramiai palikdavau vaikus. Kai žmogų labai gerai pažįstu, tuomet galiu.
Havajuose, būna, atskrenda turistai, pasisamdo auklę iš agentūros, atvažiuoja auklė pas 9 mėnesių kūdikį, kad tėvai galėtų pusei dienos nueiti į paplūdimį. Aš nesmerkiu tokių tėvų, bet aš taip negalėčiau. Aš irgi norėčiau į pliažą, bet man gaila vaiko.
Taip, aš labai pavargstu, šiandien kalbėjau su vyru telefonu ir bambėjau, kad nebegaliu, Radvilas daug kartų meta kamuolį į orą ir vis „mama, žiūrėk, mama, žiūrėk“. Bet jeigu mane užknisa, tai galiu įsivaizduoti, kaip svetimą žmogų užknisa. Jis niekada neturės tos kantrybės ir meilės, kokios vertas vaikas. Mūsų vaikai turi realiai tik mus. Na, bet dar dveji metai, išeis Radvilas į mokyklėlę ir nebebus tos kūdikystės, iš tikrųjų trumpas kūdikystės etapas.
