„Esame ganėtinai vartotojiški, perkame ir kaupiame daiktus, pamiršdami, kad šalia yra žmonės“, – LRT.lt sako atlikėjas Dainotas Varnas, vis tik pastebintis, kad po truputį jau grįžtame prie tikrosios švenčių prasmės. Šiandien daiktus jis perka tik pildydamas „Vaikų svajones“, o artimiesiems dovanoja patirtis ir laiką kartu. Taip gimė ir bendras jo kūrinys su tėčiu. Su Dainotu kalbėjomės apie tėvo ir sūnaus ryšį ir šeimos švenčių tradicijas.
– Skaičiuojant dienas iki gražiausių metų švenčių LRT kalėdiniame kalendoriuje – labai graži ir jautri daina „Kelias namo“, kurią atliekate su tėčiu Rasiumi Varnu. Pirmąkart ji ir suskambo prieš Tėvo dieną. Kaip gimė šis šeiminis duetas?
– Iš tiesų, gimė netyčia. Mano tėtis kažkada grojo ir dainavo, studentiškais metais netgi turėjo grupę. Vėliau jo gyvenimas pasuko į kitą pusę, tačiau širdis vis dar linksta prie muzikos.
Kadangi jau kurį laiką kuriu dainas, kartą pasakiau tėčiui pasiūliau prisidėti. Jam mano idėja labai patiko, taigi kartu su juo parašėme dainos tekstą, kartu su Žygimantu Kepeniu – melodiją. Taip ir gimė daina „Kelias namo“ apie vaikystę ir tėvo bei sūnaus santykį.
– Jums įvairūs filmavimai – ne naujiena, o ar nereikėjo tėčio įkalbinėti pasirodyti prieš kameras?
– Tiesą sakant, kažkiek reikėjo. Kadangi dainą kūrėme sau, netikėjome, kad vieną dieną ji apskritai skambės eteryje. Taigi teko jį paraginti ir pakalbinti, tačiau jis puikiai susitvarkė ir tikiu, kad pasimėgavo.
– Ką reiškia dainuoti kartu su tėčiu? Galbūt daugiau jaudulio?
– Būtent. Kai įrašai vyksta su žiūrovais, jaudulio išvengti nepavyksta net ir mums, profesionaliems atlikėjams, kai filmuojama be žiūrovų, paprastai esame ramūs. Šįkart mano mintys sukosi apie tėtį – vis galvojau, kaip jis jaučiasi, ar jam patogu. Bet kaip ir sakiau, jis susitvarkė puikiai, tad labai džiaugiuosi ir juo didžiuojuosi.
– Galbūt bus ir daugiau jūsų dueto dainų?
– Tokių minčių neturime, bet niekada negali žinoti. Šįkart į viską žvelgėme kaip į vienkartinę avantiūrą – tai tiesiog yra gražus ir neįkainojamas mūsų įsiamžinimas. Galbūt kada nors šis įrašas liks ateities kartoms, kurios galės pamatyti, kur siekia jų šaknys. Ir nors darėme tai dėl savęs, džiugu, kad Tėvo dienos proga nuskambėjusi daina palietė ir kitų klausančiųjų širdis bei keliauja toliau, suskambo ir kalėdiniame kalendoriuje.
– Sakėte, kad daina – apie tėvo ir sūnaus santykius. Kokie yra jūsiškiai?
– Mus sieja tvirtas ir šiltas ryšys. Su jaunesniu broliu nuo vaikystės buvome auklėjami, kad tėvai yra ne stabai ir ne prievaizdai, o draugai.
– Prisiminėte, kad tėtis muzikavo. Galbūt jis ir atvedė jį į muziką?
– Kaip ir minėjau, tėtis anksčiau grojo, mama taip pat visad buvo neabejinga muzikai, ypač liaudies, kuria užsiiminėjo. Taigi muzika visada buvo šalia. Nors tėvai tarsi ir bandė apsaugoti nuo muzikinio kelio, nes suprato, kokia tai nelengva profesija, tačiau neatsispyriau muzikos traukai. Be to, būtent tėtis man davė vardą Dainotas, kuriame jau užkoduota žodis „daina“.
– Kad jau prakalbome apie vaikystę, belaukiant Kalėdų norisi paklausti, kokios buvo jūsų vaikystės šventės?
– Su daug sniego! Nuo vaikystės turime tradiciją šventes minėti pas senelius kaime netoli Marcinkonių. Gaila, senelio netekome prieš penketą metų, tačiau Kūčias iki šiol sutinkame su šeima Dzūkijoje. Šiemet taip pat, nors šventės nusimato darbingos – laisvą turėsiu tik Kūčių vakarą, tačiau tikiuosi, rasiu progą bent trumpam stabtelti tame lėkime.
– Kad jau sukatės darbų rate, galbūt pavyksta išvengti to prieššventinio lėkimo prekybos centruose beieškant dovanų?
– Kartais nepavyksta ir man, nors jau kurį laiką su šeima turime tradiciją dovanoti vieni kitiems ne daiktus, o laiką kartu – bilietus į kiną, teatrą ar koncertą. Galbūt iškepsiu sausainių – praėjusiais metais kepiau, sugadinau nemažai tešlos, bet skonis buvo neblogas, tad galbūt ir šiemet pabandysiu.
– Prieš šventes neretai tampame dosnesni ir norime dalytis. Galbūt ir jūs prisideda prie gerų darbų?
– Iš tiesų jau ne pirmi metai prisidedu prie projekto „Vaikų svajonės“. Pamenu, praėjusiais metais išpildžiau norą vaiko, troškusio pieštukų dėžutės. Rodos, tiek nedaug reikia, kad kitas žmogus taptų laimingesnis.
Kai pagalvoji, jau kurį laiką esame ganėtinai vartotojiški, perkame ir kaupiame daiktus, pamiršdami, kad šalia yra žmonės. Ciniškai skamba, bet kartais per Vėlines kapus lankome atsakingiau, nei susitinkame su artimaisiais jiems esant gyviems.
Turbūt anksčiau šventes pasitikdavome su daugiau sakralumo ir jausmo. Vis tik nenoriu būti toks pesimistiškas, nes paskutiniu metu atrandu vis daugiau tikėjimo žmonėmis ir matau, kad po truputį grįžtame prie tikrosios švenčių prasmės ir jausminių dalykų.
– Be ko neįsivaizduojate savo švenčių?
– Be kalėdinių dainų, be lempučių švieselių, be važiavimo per šventes susitikti su artimaisiais, kurie būtinai bent tą vieną kartą per metus visi susibėga draugėn. Tai man yra Kalėdos.
