Gustas Scinskas – fotografas menininkas. Vos baigęs mokyklą, 2022 metų spalio 4 dieną jis išvyko iš Lietuvos į kelionę po pasaulį. Kelionei taupęs dvejus metus, planavo tiek pat laiko ir keliauti. Deja, kelionės planas pasikeitė, Gustas grįš namo gerokai anksčiau.
Susitikimas su Gustu vyksta telefono ekrane. Vaikinas sveikinasi iš Naujosios Zelandijos, o Lietuvoje diena tik įgauna pagreitį.
„Kelionė mane išmokė daug ko. Esu paprastesnis, ramesnis. Išmokau keliauti ne per šalis, bet per gyvenimą. Visi žmonės man šiandien yra draugai. Pradėjau vertinti muziką, muziejus. Užgimė meilė fotografijai iš kitos perspektyvos, fotografuoju ne tik tuos žmones, kurie man pozuoja, bet ir tuos, kurių aš pats nevaldau, kai jie bėga, gamina maistą gatvėje, užsiima banglenčių sportu“, – sako G. Scinskas.
Spalio 29 d. jaunuolis grįžta namo. Rinkdamasis kelionės į namus maršrutą, jis įtraukė Paryžių. Prisiminęs, kad jo močiutė visą gyvenimą svajojo aplankyti šią Europos sostinę, suorganizavo šeimos susitikimą ten.
„Mano svajonė buvo keliauti dvejus metus. Vieni metai Azijoje, kiti – Amerikoje. Viduryje kelionės suvokiau, kad galiu išprotėti. Ypač tada, kai Tailande labai stipriai susirgau. Jaučiausi vienišas ir supratau, kad noriu namo. Žinoma, buvo labai sunku susitaikyti su faktu, kad teks grįžti. Juk visiems sakiau, kad keliausiu dvejus metus. Priimti sprendimą važiuoti namo – tarsi nusižeminti ir pripažinti visiems: man nepavyko. Tuomet pradėjau klausti savęs: ko aš iš tikrųjų noriu? Sėkmingai atsakęs sau, žinau, kad elgiuosi teisingai“, – dalijasi fotografas.
Prieš kelias dienas G. Scinskas savo instagramo paskyroje pasidalijo, kad pasiilgo elementariausių pastovaus gyvenimo elementų: nuosavos lovos, virtuvės, pažįstamų akių, rutinos.
Gusto kelionės idėja kilo darbo atmosferoje. Pasak menininko, jo darbo pobūdis – fotografija – jam leidžia pažinti labai daug įvairių ir įdomių žmonių. Bendravimas su jais jam atnešė suvokimą, kad daugelis yra keliavę ar tą daro nuolatos, todėl yra tokie, kokius Gustas juos mato.
„Tai atrodė tarsi siekiamybė – svarbu būti komunikabiliam, turėti aplink save daug žinančių ir įdomių žmonių“, – tvirtina G. Scinskas.
Mokykla vaikinui niekada nebuvo įdomi. Jis teigia, kad visada buvo „ant ribos“, kalbant apie mokyklinius pasiekimus. Mokydavosi tik tiek, kiek reikia, kad gautų teigiamus įvertinimus. Vaikystėje jis laiką leisdavo gamtoje, žaisdavo futbolą.
„Tarkime, 9-oje klasėje mano klasiokai per pertraukas eidavo rūkyti, o aš sėdėdavau su kompiuteriu ir redaguodavau nuotraukas. Ateinu į mokyklą, užsidedu kapišoną ir dirbu. Taip baigiau gimnaziją. Man niekada nerūpėjo, ką kiti manė, sėdėjau gale ir nesimokiau gerai“, – prisimena G. Scinskas.
Šiandien jis jau yra aplankęs Korėją, Japoniją, Taivaną, Indiją, Tailandą, Šri Lanką, Malaiziją, Singapūrą, Indoneziją, Australiją, Naująją Zelandiją.
„Pirmi du kelionės mėnesiai nebuvo labai ypatingi, nes vykau į Korėją. Tai nebuvo mano kelionės pradžia. Vykau su modelių agentūra, turėjau apartamentus. Visą laiką dirbau, tvarkiau vasaros projektų nuotraukas. Kai po kelių mėnesių atidaviau visus daiktus draugei ir nusipirkau kuprinę, miegmaišį ir kilimėlį, sėdau į lėktuvą ir atsidūriau Japonijoje, mano kelionė prasidėjo“, – sako G. Scinskas.
Japonija. Miegojimas lauke, kainos kaip namuose ir jausmas, kad „esame marozai“
Gustas atvyko į Tokiją. Nuo Tokijo iki Kagošimos keliavo autostopu, daugiau kaip 100 žmonių sutiko jį pavėžėti, taip pavyko įveikti 3 tūkst. kilometrų. Nė karto šioje kelionės atkarpoje jis nemiegojo viešbutyje.
„Rutina labai paprasta: eini miegoti su tamsa, keliesi su saule“, – pasakoja vaikinas.
Atvykęs iki Fudži – aukščiausio Japonijos kalno, Gustas neturėjo net palapinės, tik miegmaišį ir kilimėlį. Net esant minusinei temperatūrai jis miegojo autobusų stotelėje. Palapinę įsigijo tik vėliau.
„Bandžiau miegoti ir prie kalno. Atsimenu, skambinau draugui, sakiau, kad nesuprantu, ką čia apskritai darau. Pradžioje, kol įpratau miegoti lauke, buvo tikrai baisu. Jutau baimę, daug kalbėjau su artimaisiais. Miegodavau su ausinėmis, nors tai nėra protingas dalykas. Visi traškėjimai miškuose man keldavo siaubą. Turiu ir psichologę, ji man padėjo kelis kartus per kelionę. Galiausiai supratau, kad niekas man nieko nenori padaryti. Jeigu atsakingai pasislepi, dažniausiai tavęs visi bijo“, – pasakoja vaikinas.
Okinavos saloje, kurią Gustas apėjo pėsčiomis, jis išmoko banglenčių sporto, nuo tada banglentė jį lydi toliau.
„Japonijoje buvau 50 dienų. Kai manęs klausia, ką ten veikti, visada sakau: miegoti prie Fudži kalno. Vaizdas, kai kalno viršūnė paskendusi tarp žvaigždžių, vis dar man prieš akis“, – dalijasi G. Scinskas.
Fotografas tvirtina, kad kainos Japonijoje labai panašios į kainas Lietuvoje.
„Taip pat Japonijoje supratau, kad visi esame „marozai“ Lietuvoje, o čia žmonių tarpusavio pagarba yra labai aukšto lygio. Kai atvažiavau čia, supratau, kad tikrai yra ko mokytis“, – tvirtina menininkas.
„Tampu geresniu žmogumi Taivane“
Apie Taivaną Gustas pasakoja su šypsena. Jau būdamas 15-os jis lankėsi Taivane ir jį pamilo dėl egzotiškos gamtos ir, pasak jo, nuostabių žmonių.
Savo instagramo paskyroje apie laiką Taivane G. Scinskas rašo: „Kol kas viskas labai gerai – lyg sviestu patepta. Būna liūdna, būna linksma, būna ašarų. Jaučiu, kad po truputį tampu geresniu žmogumi.“
Susipažinęs su vaikinu iš Pietų Afrikos, kuris jau dvylika metų gyvena Taivane ir gamina banglentes iš medžio, jis gavo progą pagyventi pas jį ir pamatyti darbo specifiką iš arti.
„Mane labai sužavėjo jo veikla. Gavau progą pagyventi jo dirbtuvėse. Ploviau grindis, sodinau augalus, gaminau maistą“, – pasakoja Gustas.
Indija. Mamos įkurtuvės ir vaikai, prašantys pinigų
Kita G. Scinsko kelionės stotelė – Indija, čia jis susitiko su mama ir broliu.
„Mano mama išpažįsta vaišnavų religiją. Ji visą gyvenimą svajojo pagyventi Indijoje. Labai džiaugiuosi, kad jai pavyko įsikurti Majapuro mieste, kuris laikomas svarbia religine vieta. Tai yra magiškas miestas: gatvėse vaikšto drambliai, ant medžių kabo dideli bičių koriai, beždžionės karstosi tarp medžių, vaikai maudosi upėse“, – pasakoja fotografas.
Gustas dalijasi, kad keliavimas Indijoje – rimtas iššūkis, pasakoja apie kelionę traukiniu, jame teko važiuoti trylika valandų, nežinant, ar pavyks nuvykti iki norimos vietos, nes anksčiau vykęs traukinys pateko į avariją ir apsivertė.
Savo instagramo paskyroje jis dalijasi, kad maži vaikai lakstė po traukinį ir reikalavo pinigų, suaugę vyrai, negavę rupijų, suplodavo ir vaikiną prakeikdavo. Įraše apie Indiją jis teigia, kad baltaodžiai moka už viską daugiau ir lieka apgauti vietinių.
Nepaisant to, Indija vaikinui paliko didelį įspūdį, šią vietą jis atsimins ilgai, nes viską patyrė kartu su broliu.
Tailandas. Gamtos grožis, išsiskyrimas su broliu ir sunki liga
Apie Tailandą Gustas atsiliepia labai teigiamai, jame daug gamtos, vakarėlių ir gyvenimo. Žmonės čia itin draugiški. Pirmą Tailando etapą jis įveikė su broliu, momentą, kai teko su juo išsiskirti, vaikinas atsimena kaip labai jautrų, su ašaromis akyse, jis vėl pasijuto vienišas.
Šiame kelionės etape Gustas stipriai susirgo. Apie ligos etapus ir detales jis rašė savo socialiniuose tinkluose. Smarkiai karščiuodamas, jis nukeliavo iki Bankoko ir lovoje praleido 48 valandas. Liga jį labai stipriai supurtė. Būtent Tailande jis nusprendė, kad kelionė baigsis anksčiau, nei planuota.
„Gerai sako – svarbiausia linkėti sveikatos, o visa kita tik niekai“, – apie Tailando kelionės etapą Gustas rašo savo instagramo paskyroje.
„Stovėjau ant bangų Šri Lankoje su drambliais“
Prisiminęs Šri Lanką, Gustas tvirtina, kad tai buvo tikros atostogos. Teigia privalėjęs sustoti po ligos ir daugybės įspūdžių ir pailsėti. Vaikinas pasakoja, kaip tris savaites gyveno vienoje vietoje, kurioje jautėsi kaip vietinis.
„Ryte pavalgydavau už šešis eurus, valgiau tiek vaisių, kol nebegalėdavau paeiti. Turėjau motorolerį, banglentę, vakarais užsisakydavau mėsainį toje pačioje vietoje. Jau pradėjus parkuotis motorolerį, vietiniai matydavo, kad atvykau, ir pradėdavo gaminti“, – pasakoja fotografas.
Paprašytas išskirti įsimintiniausią momentą, jis su šypsena pasakoja apie save vandenyje, gaudantį bangas ir horizonte matantį dramblį, ėdantį lapus.
„Galiu sakyti, kad stovėjau ant bangų Šri Lankoje su drambliais! Noriu tą patį padaryti ir su delfinais“, – sako G. Scinskas.
Malaizijos sostinė – pilna kultūros
Po Šri Lankos Gustas vyko į Malaiziją. Kalbėdamas apie Malaizijos sostinę Kvala Lumpūrą, jis šią vietovę vadina Keilu, nes, anot jo, būtent taip ją vadina vietiniai.
Čia jis susipažino su garsiais lietuvių menininkais: Pauliumi, kuris taip pat yra fotografas ir jau dešimtmetį gyvena ten, gatvės menininku Ernestu Zacharevičiumi, kuris lyginamas su Britanijos grafitininku Banksy.
„Savaitę gyvenau pas E. Zacharevičių. Tai buvo nereali patirtis man, kaip kūrėjui, pamatyti tokio didelio menininko gyvenimą. Jis atspausdino pirmus bandomuosius mano parodos, kurią rengsiu grįžęs iš kelionės, pavasarį, kadrus“, – pasakoja G. Scinskas.
Singapūras. „Visi turi šimto metrų baseiną savo namuose“
„Didelė mano kelionės dalis yra muziejai ir džiazas. Visose šalyse einu į džiazo klubus ir muziejus. Į visus muziejus ėjau tiek, kiek galėjau. Neįsivaizduoju kelionės be šių komponentų. Žinome daug žmonių, kurie keliauja dviračiu, valtimi, bet netyrinėja šalies, nepažįsta kultūros. Visa tai būtų ne man. Kelionė mane pildo kaip menininką“, – dalijasi G. Scinskas.
Singapūrą Gustas įvardija kaip Azijos Šveicariją, kur brangu, bet verta apsilankyti.
„Visi turi šimto metrų baseiną namuose. Žinoma, nepraleidau progos jame būti tiek, kiek galiu“, – sako fotografas.
Indonezija. „Dvidešimtmečio proga įlipau į aukščiausią Balio viršūnę“
„Balis kaip Balis. Geriausia vieta žemėje su banglente“, – tvirtina G. Scinskas.
Sveikindamas save su gimimo diena dvidešimtojo gimtadienio proga, Gustas pasidovanojo kopimą į Agungo ugnikalnio viršūnę Balio saloje.
„11 valandą vakaro susitikau su gidu prie kalno pradžios. Pirmos dvi kopimo valandos buvo neįdomios. Po trijų valandų užsikūrėm laužą, pailsėjome, pavalgėme. 6-ą valandą ryto buvo likęs kilometras iki viršūnės. Iš abiejų pusių aplink mane trijų kilometrų skardžiai, o aš pėdinu nelygiu paviršiumi su lygiais batais. Gidas eina už manęs ir paslydusį griebia už rankos“, – pasakoja G. Scinskas.
Australija ir „tranzavimo“ mantra
Gustas tvirtina, kad apie šią šalį jis galėtų kalbėti valandų valandas. Australijoje jis praleido du mėnesius.
„Nukeliavau virš 10 tūkst. kilometrų. Atskridau į Pertą ir išskridau iš Brisbeno. Australija yra 188 kartus didesnė negu Lietuva. Ši kelionė patvirtino, kad nuo Vilniaus iki Klaipėdos nėra toli“, – sako G. Scinskas.
Vaikinas pasakoja, kad būtent Australijoje autostopu jis įveikė didžiausią atstumą savo gyvenime, 3 tūkst. kilometrų. Baiminosi, kad to padaryti nepavyks, nes per valandą kelyje pasirodydavo vos keli automobiliai, be to, pasak jo, australai bijo pakeleivių, nes yra sukurta filmų, kuriuose pakeleiviai nužudo vairuotojus. Žinoma, jis šio fakto nežinojo. Pirmą dieną pavyko įveikti tris šimtus kilometrų. Kelias naktis praleido pas vietinius australus. Ketvirtą dieną jis atvažiavo iki vietos, kuri, pasak vietinių, buvo krovininių automobilių susibūrimo vieta. Teko belstis į kiekvieną kabiną ir prašyti pagalbos, bet visi juokėsi iš jo ir sakė, kad įstatymas neleidžia turėti papildomų keleivių.
„Sukaupiau visą „tranzavimo“ tikėjimą, žinojau, kad man pavyks. Pamatęs du indus, taisančius ratą, aš priėjau prie jų ir paklausiau, ar pavyktų mane pavežti į Adelaidę? Pasitarę jie sutiko, bet pabrėžė, kad mane veš tik pusę atstumo. Pasižiūrėjęs į žemėlapį pamačiau, kad tame taške, kuriame jie žada mane palikti, aplink nieko nėra. Rizikavau. Važiuodami susibendravome, galiausiai jie nusprendė mane vežti visą atkarpą. Buvau labai laimingas. Visada sakau – tikėti neįmanomu verta“, – dalijasi G. Scinskas.
Australija neapsiėjo ir be meno, džiazo, dalykų, jie fotografui itin svarbūs kiekvienoje šalyje. Gustas išskiria muziejų „MONA“, čia jis praleido visą dieną – ryte tapo pirmuoju lankytoju ir paskutinis paliko muziejų vakare. Australijoje jis rado laiko ir vietos fotografijai, ir banglentei. Pavyko aplankyti ir Tasmaniją, Melburną, Sidnėjų, Gold Koustą, Brisbaną.
Paskutinė stotelė Naujoji Zelandija ir paros skrydis namo
Keliaudamas autostopu, G. Scinskas vis dar tyrinėja Naujosios Zelandijos gamtą. Džiaugiasi paskutinėmis kelionės dienomis ir laukia grįžimo namo.
„Aš labai pasiilgau sesių. Kai grįšiu, joms jau bus ketveri. Kiekvieną kartą, kai susiskambiname, jos mane virtualiai apkabina. Dėl jų verta grįžti.
Tikiuosi, kad ramybė, kurią atradau, būdamas su savimi, nepasimes man grįžus į Vilnių. Lietuvoje aš visada dirbau, kelionė buvo proga pabūti su mintimis, svajonėmis ir planais. Smagu buvo pabėgti ir nuo darbo. Namuose turėjau tokį komfortą, kad pradėjau bijoti patogaus gyvenimo. Dabar noriu atgal.
Svarbus kelionės momentas – suvokiau, kad noriu didelės šeimos“, – sako keliautojas.
Gustas svajoja pagyventi ir Niujorke. Tikina, kad yra pasiryžęs surengti fotografijos parodą Lietuvoje ateinantį pavasarį ir pasidalinti kelionėje užfiksuotais momentais.
