LRT TELEVIZIJOS laidoje „Išpažinimai“ aktorius, dramaturgas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, trejus metus Panevėžio Juozo Miltinio teatro meno vadovu dirbantis Aleksandras Špilevojus prisimena vos 13-kos išgyvenęs sunkią traumą. Paauglys nusikaltėlio buvo paimtas įkaitu ir jau besusitaikantis su mirtimi. „Jis sėdėjo nukreipęs į mane ginklą ir klausėsi, kaip aš jam skaitau katalikišką maldą“, – prisimena tarp sostinės ir Panevėžio nuolat besiblaškantis teatralas.
Vieną dieną, kuri turėjo būti tiesiog eilinė, laidos herojaus gyvenimas tapo įtempto siužeto drama, kurią su siaubu ir nerimu sekė visa Lietuva. Prieš daugiau kaip porą dešimtmečių gimtajame Panevėžyje paimtas įkaitu ir vėliau dramatiškai išvaduotas, jis akimirksniu išgarsėjo.
Aleksandras sako labai mėgstantis tiek klausytis kitų istorijų, tiek dalintis savosiomis. Šįsyk vyras dalinasi bene skaudžiausiu jam nutikusiu įvykiu.
„Dabar visa tai atrodo kaip tam tikras ne visai realus atsitikimas. Man netgi kartais atrodo, kad pats pradedu abejoti kai kuriais savo prisiminimais, nes jie atrodo pernelyg nekasdieniški, juose pernelyg daug sutapimo, kad tai būtų gyvenimiškoji tiesa. Atrodo, kad scenaristas pasėdėjo ir pakūrė įdomesnių aplinkybių visai tai istorijai“, – keliaudamas jam įprastu maršrutu iš Vilniaus į Panevėžį garsiai mąsto A. Špilevojus.
Tą dieną Aleksandras išėjo į mokyklą rašyti istorijos kontrolinio darbo. Pašnekovas prisipažįsta šiai pamokai nebuvęs pasiruošęs ir atsiskaitymo užduočių visai nenorėjęs atlikti. Pakeliui į mokyklą jis sutiko mamą, kurį buvo begrįžtanti namo iš darbo pokalbio.
Mane pasivijo du bėgantys vyrai, kurių vienas mane paėmė įkaitu. Tada prasidėjo tokia tarsi migla ir sapnas.
„Stabtelėjau su ja pasikalbėti apie tai, kaip jai sekėsi darbo pokalbyje, – prisimena teatralas. – Čia yra viena iš tų aibės detalių, kurios galėjo nenutikti. Tuomet aš būčiau anksčiau atsidūręs mokykloje. Tačiau viskas nutiko taip, kaip nutiko...“
Po pokalbio su mama, Aleksandras toliau tęsė kelionę į mokyklą. Staiga jis išgirdo policijos garsines sirenas, garsiai stabdančius automobilius ir šaukiančius žmones.
„Mane pasivijo du bėgantys vyrai, kurių vienas mane paėmė įkaitu. Tada prasidėjo tokia tarsi migla ir sapnas“, – pasakodamas balse jaudulio neslepia Panevėžyje ir sostinėje dirbantis A. Špilevojus.
Kaip absurdiškai beskambėtų, bet pirmą akimirką aš galvojau, kaip gi praleisiu istorijos kontrolinį...
Iš pradžių, prisimena pašnekovas, gatvėje dar įvyko susišaudymas. Vėliau Aleksandras su jį įkaitu paėmusiu nusikaltėliu Virginijumi Savickiu atsidūrė laiptinėje. Dar po kelių minučių nusikaltėlis, kartu su auka, užsibarikadavo viename iš daugiabučio butų. Įtampa augo, tačiau laidos herojus dabar šypsodamasis prisimena, kad iš pradžių sielojęsis, jog praleis istorijos atsiskaitymo pamoką.
„Tame bute gyveno moteris. Su ja ir žmogumi, kuris mane paėmė įkaitu, tame bute praleidome 15 valandų, – pasakoja panevėžietis. – Kaip absurdiškai beskambėtų, bet pirmą akimirką aš galvojau, kaip gi praleisiu istorijos kontrolinį...“
Virginijus pasakė, kad jeigu mano mirtis mane aplankys, tai nutiks dėl to, jog policija ir „Aro“ pareigūnai nepaklus jo reikalavimams.
Aleksandras prisipažįsta tada galvojęs, kad tikrai mirs. Kažkurią akimirką, prisimena jis, gana greitai supratau, kad mirtis yra labai tikėtina, galima ir labai arti.
„Ją (mirtį – LRT.lt) įžodinęs buvo pats žmogus, su kuriuo atsidūriau tame bute. Virginijus pasakė, kad jeigu mano mirtis mane aplankys, tai nutiks dėl to, jog policija ir „Aro“ pareigūnai nepaklus jo reikalavimams. Iš principo visa atsakomybė tarsi gulė ant jų pečių“, – pasakoja Panevėžio J. Miltinio teatro meno vadovas.
Nusikaltėlio planas buvo toks, kad jam bus suteiktas visureigis ir didelė suma pinigų. V. Savickis tikėjosi netrukdomai pasprukti.
Bandžiau tikėtis ir tikėti tuo, kad jis paliks mane gyvą tuo metu, kai jis jausis saugus.
„Jis turėjo palikti moterį, pas kurią mes patekome, namuose, o mane išsivesti. Mes kartu turėjome važiuoti iki tos akimirkos, kada jis supras, jog yra tikrai nepersekiojamas, – filmo scenarijaus vertos istorijos detales prisimena A. Špilevojus. – Tuomet jis mane kažkur miškuose turėjo palikti ir toliau kelionę tęsti vienas.
Aš nebuvau tikras, ar mes taip ramiai nueisime iki visureigio, ar nebus pakeltų snaiperių, ar nebus jo paties kažkokių netyčinių desperatiškų veiksmų. Bandžiau tikėtis ir tikėti tuo, kad jis paliks mane gyvą tuo metu, kai jis jausis saugus.“
V. Savickis Aleksandrą laikė virtuvėje po palange. Vyras prisimena, kad ant jos, o ir visoje virtuvėje bei bute, buvę labai daug įvairių daiktų.
Kai mane išnešė iš buto, tuo metu įvyko mano nematytas, o tik girdėtas jo serijinis sušaudymas.
„Neįtikėtinai daug. Ta moteris, pas kurią patekome, kaupė daiktus. Tarp gausybės įvairiausių daiktų buvo begalė knygų ir vadovėlių. Gulėjo ir vienas tikybos vadovėlis, skirtas šeštos ar septintos klasės moksleiviams. Kai Virginijus pamatė tą vadovėlį, jis pats garsiai paprašė, kad aš garsiai jam iš jo paskaityčiau. Jis sėdėjo nukreipęs į mane ginklą ir klausėsi, kaip aš jam skaitau katalikišką maldą“, – pasakoja Aleksandras.
Aiškiau laidos herojus prisimena kitą emociją, kuri nutiko iš karto po to, kai „Aras“ šturmavo butą ir nusikaltėlį mirtinai sušaudė. Aleksandras aiškiai pamena, kaip įkaitu jį paėmęs vyras ginklą nuo jo nukreipė į save.
Tai tuomet jaučiau ir palengvėjimą, ir kartu didelį skausmą. Iškart po to man suleido migdomųjų dozę, aš užmigau [...]
„Jis laikė mane prie savęs ir buvo į mane įrėmęs ginklą. Kuomet „Aras“ šturmavo butą iš visų pusių, jis nukreipė ginklą nuo manęs į save. Jis leido, kad mane išneštų. Kai mane išnešė iš buto, tuo metu įvyko mano nematytas, o tik girdėtas jo serijinis sušaudymas, – žodžius žeria A. Špilevojus, jo akyse pasirodo ašaros. – Buvo daug pareigūnų su daug automatinių ginklų, kurie suvarpė jį kulkomis. Kaip teigė pareigūnai, jis nukreipė ginklą į vieną iš jų, o tai prilygsta savižudybei. Pareigūnai buvo priversti jį neutralizuoti. Jis tą dieną daugelį kartų kartojo, kad nekenčia policijos, kad jis niekada gyvenime negrįš į kalėjimą, kad jis arba pabėgs, arba vienaip ar kitaip pasirinks mirtį.“
Laidos herojus jau ligoninėje išgirdo aiškų patvirtinimą, kad tos kulkos skriejo ne į sieną, ne į lubas ir ne į grindis. Aleksandras sako tuomet pajutęs jausmų sumaištį, o čia pat laukė užmigdymas prieš operaciją.
„Prie manęs atėjo pareigūnas. Aš tuomet laukiau operacijos, nes pats buvau sužeistas. Prieš pat mane užmigdant pareigūnas pasakė: „nieko nebijok, jis jau miręs“. Tuo metu iš tiesų buvo sumišę jausmai. Viena vertus man labai palengvėjo, tarsi koks gniužulas nusirito žemyn, tačiau kita vertus buvo žiauriai sunku suvokti, kad žmogus, su kuriuo aš ką tik gyvai bendravau visą dieną, jis buvo kelis ar keliolika centimetrų nuo manęs, dar prieš dešimt minučių kalbėjome, o dabar jis jau žuvęs. Tai buvo, beje, jaunas žmogus.
Kai Virginijus pamatė tą vadovėlį, jis pats garsiai paprašė, kad aš garsiai jam iš jo paskaityčiau.
Tuo metu man atrodė, kad jis suaugęs vyras, o iš šiandienos perspektyvos žiūrėdamas suprantu, kad jis buvo jaunuolis. Jam nė 30 metų nebuvo. Tai buvo jaunas žmogus, kurio likimas štai taip nutrūko. Tai tuomet jaučiau ir palengvėjimą, ir kartu didelį skausmą. Iškart po to man suleido migdomųjų dozę, aš užmigau ir pabudau jau tik paryčiais, po operacijos reanimacijoje“, – jautriais prisiminimais dalinasi aktorius, dramaturgas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas bei trejus metus Panevėžio Juozo Miltinio teatro meno vadovu dirbantis Aleksandras Špilevojus.
LRT.lt primena, kad 2001-ųjų spalio 8 d. Panevėžyje, žiauriais nusikaltimais garsėję, anuomet pavojingiausiais šalies nusikaltėliais laikyti bei iš psichiatrinių ligoninių pasprukę, Romas Zamolskis ir Virginijus Savickis važiavo taksi. Pastebėti policininkų, iššoko iš automobilio ir pradėjo į juos šaudyti. Sužeistas R. Zamolskis pabėgo, o V. Savickis įkaitais paėmė 13-metį Aleksandrą Špilevojų bei 60-metę Bronislavą Varnytę, užsibarikadavo Ramygalos g. 48 namo bute ir pralaikė 15 valandų. Per prieš vidurnaktį prasidėjusį šturmą „Aro“ policininkai, už bandymą priešintis ginklu, V. Savickį nušovė. Įkaitas A. Špilevojus buvo sužeistas į ranką, gydytas Panevėžio ligoninės vaikų reanimacijos skyriuje. Tų pačių metų spalio 15 d. savaitraščio „Ekstra“ skaitytojai ir „Žinių radijo“ klausytojai A. Špilevojų išrinko „Savaitės žmogumi“.
Vis tik laidos herojus prisipažįsta norintis būti prisimintas ne dėl šio įvykio, o savo kūrybos. Aleksandras Špilevojus šiandien yra žinomas teatro režisierius, aktorius, dramaturgas, už savo darbus įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Į gimtąjį Panevėžį dabar jis grįžta kaip legendinio Juozo Miltinio teatro dramos vadovas, o pakeliui dažnai svarsto, kurgi vis tik yra tikrieji jo namai.
Visas pokalbis su Aleksandru Špilevojumi – LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
