„Užaugau tarp žmonių, kurie skaitė knygas, kartais jas ir rašė, kurie klausėsi ne rusiškų šansonų, o intelektualesnės muzikos, tad mano pasaulio matymas jau nuo vaikystės buvo smarkiai pakreiptas žodžio išmanymo, pajautimo ir gebėjimo jį valdyti linkme“, – LRT.lt pasakoja daugybe veiklų žongliruojantis sporto komentatorius, reperis, radijo laidų vedėjas Rokas Grajauskas-Jama. Jis sako, kad kai užsiimi dalykais, kuriuos moki ir mėgsti, neatrodo, kad jie išsunkia, nors pripažįsta, kad kartais tenka sustoti ir įkrauti baterijas, kurios nori nenori su laiku išsenka.
– Dar visai neseniai kvėpavome krepšiniu ir gyvenome pasaulio čempionato nuotaikomis, jums jis pažėrė ir naujų patirčių – teko komentuoti rungtynes, transliuotas per radiją. Ar tai buvo didelis iššūkis?
– Iššūkis išties buvo savotiškas ir įdomus, toks, kokio gyvenime dar nebuvo tekę patirti. Tai visiškai kitokia patirtis, nei komentuoti televizijoje: mažiau dėmesio teko skirti taktinėms vingrybėms, statistikai ar krepšininkų biografijoms, o labiau susitelkti į vizualines detales ir tai, kas vyko arenoje, nupasakoti kaip kokį filmą. Išbandyti save tokiu vaidmeniu buvo smagu, o sprendžiant iš atsiliepimų, kurių sulaukiau, regis, pavyko visai neprastai.
– Tačiau rungtynės neretai kelia emocijų bangas, ar lengva nuo jų atsiriboti ir susitelkti į darbą, kai aikštelėje kaunasi mūsų šalies rinktinė, kai jai nesiseka?
– Komentatorius yra kaip saldainio popierėlis, jis stengiasi, kad viskas būtų dar gražiau, o taip pat padeda susivokti, kas vyksta, ir visiškai išgyventi visas emocijas. Taigi, tarptautinėse rungtynėse žaidžiant mūsų šalies komandai, komentatorius ir turi būti šališkas, emocionalus ir perteikiantis nuotaiką, kurią jaučia žiūrovas ar klausytojas kitoje ekrano ar radijo imtuvo pusėje.
Žinoma, maloniau, kai mūsų sportininkams sekasi, tačiau pasitaiko ir tokių rungtynių, kokios buvo su Serbija ar Latvija. Turbūt būčiau likęs nesuprastas, jei jas komentuodamas būčiau šokinėjęs iš entuziazmo.
Tiesa, yra viena komanda, Anglijos lygos futbolo klubas Liverpulio „Everton“, jį labai palaikau ir jo rungtynių komentuoti tikrai negalėčiau – žinau, kad nepavyktų laikytis cenzūrinės kalbos normų ir išlikti nešališkam. Greičiausiai tiesiog rėkčiau į mikrofoną ir nekontroliuočiau emocijų, todėl šią aistrą išimtinai pasilieku laisvalaikiui ir atskiriu nuo darbo reikalų.
– Vis tik esate ne tik sporto komentatorius – taip pat kuriate tinklalaides apie krepšinį, esate vienas iš LRT OPUS laidos „Rapsodija“ kūrėjų ir vedėjų, reperis, geriau žinomas kaip Jama. O kur dar įvairūs projektai, kuriuose tenka dalyvauti... Kaip tiek visko aprėpiate?
– Tai įmanoma, jei randi kaip naudingiausiai ir sėkmingiausiai panaudoti turimus įgūdžius. Visos mano veiklos iš esmės yra susijusios su žodžio valdymu, kalbos išmanymu, turtingu žodynu, apsiskaitymu, o taip pat su dalykais, kurie man yra įdomūs ir kuriems jaučiu aistrą. Kai užsiimi dalykais, kuriuos moki ir mėgsti, neatrodo, kad jie išsunkia jėgas. Tiesa, būna, susimąstau, kaip viską sutalpinti į 24 val. turinčią parą, tačiau ir tai įmanoma – tereikia kartais sustoti ir atsikvėpti.
– Kai veiklų yra tiek daug, turbūt gali pasijausti kaip žmogus, kuris nuolat žongliruoja daugybe kamuoliukų ir įsitempęs stebi, kad nė vienas nenukristų.
– Panašiai ir jaučiuosi. Gyvenimo ritmas išties yra gana pašėlęs ir chaotiškas – nedirbu nuo 9 iki 17 val., kaip įprasta nemažai daliai žmonių, bet dėl skirtingo veiklų pobūdžio dirbti tenka ir dieną, ir vakare ar naktį. Nors tiesioginis mano darbas, kalbėjimas, trunka kelias valandas per dieną, daug daugiau laiko užima pasiruošimas – repeticijos, informacijos rinkimas ir pan., tai dažniausiai lieka už kadro arba, jei taip galima sakyti, už balso.
– Ar būna akimirkų, kai atrodo, jog pavijo pervargimas, baigiasi jėgos ir senka idėjų šaltiniai?
– Žinoma, taip buvo nutikę ir šią vasarą. Teko atsitraukti, atsisakyti kelių pasiūlymų ir savaitę tiesiog praleisti namuose, niekur neiti, matyti kuo mažiau žmonių ir tokiu būdu pakrauti baterijas, kurios nori nenori su laiku gali išsekti.
– Jei jau visas savo aistras pavertėte darbu, ar liko kas nors vien tik savo malonumui?
– Atsipalaiduoti man padeda strateginiai kompiuteriniai žaidimai, mėgstu ir pats pamėtyti į krepšį ar paspardyti kamuolį su draugais, tačiau to nedarau netgi mėgėjiškai padoriu lygiu, tikrai tik savo malonumui.
Vis dėlto visos mano veiklos man teikia didžiulį malonumą, nes kuo daugiau pastangų įdedi ir kuo didesnį įdirbį turi, tuo didesnį malonumą jauti judėdamas į priekį.
Juolab kad komentuoti sportą svajojau nuo vaikystės. Kiek tik save pamenu, visad galvojau, kad būtent tai ir norėčiau daryti. Tiesa, tada dar nežinojau, kad egzistuoja laisvojo stiliaus repas, bet vos tik jis atsirado mano pasaulyje, užsidegiau išmokti. Ir dabar degu abiem šiomis veiklomis, siekiu ir toliau tobulėti, auginti savo įgūdžius visais įmanomais būdais.
– Esate improvizacijos meistras – triskart „Freestyle MC Battle“ nugalėtojas. Improvizaciją paliekate scenai ar ir gyvenime jos netrūksta?
– Pastaruoju metu ant scenos improvizacijos labai daug – kartu su DJ Mamania, Sania Banginiu ir DJ Swix grojame su projektu „Freestarz“. Visi mūsų pasirodymai yra improvizacija, čia nebūna vieno parašyto kūrinio ar superhito, kurį visi žinotų ar būtų girdėję per radiją. Tačiau tam tikra prasme improvizacijos yra ir gyvenime – visur ieškau balanso, tad neretai leidžiu dalykams tiesiog plaukti pasroviui, stengiuosi pernelyg nesidraskyti dėl vienų ar kitų tikslų, prisitaikyti prie esamos situacijos ir tam tikru požiūriu improvizuoti.
– Nors repas Lietuvoje populiarėja, dažniau skamba per radiją ar televiziją, kartais jis vis dar laikomas labiau pogrindiniu reikalu, įdomesniu tam tikrai bendruomenei nei masėms.
– Paradoksas, tačiau repas, kurį mėgsta masės, dažniausiai yra repas, kurio nemėgsta palyginti nedidelė repo bendruomenė. Tiesa, iš asmeninės patirties galiu patikinti, jog būtent laisvojo stiliaus repas, gebėjimas ekspromtu valdyti žodį taip, kad klausytojui atima žadą, palieka įspūdį ir paveikia visus. Nesu sutikęs žmogaus, kuris matęs pasirodymą pasakytų, jog tai ne jo muzika.
– Jūsų tėtis Gintaras Grajauskas – poetas, dramaturgas, eseistas, prozininkas, dainų autorius. Galima sakyti, kad tam tikra prasme pasukote jo pėdomis? Juk repas – taip pat poezija.
– Iš dalies taip, tiesiog iš jo ir iš mamos (žurnalistės Livijos Grajauskienės – LRT.lt) gautą genų dalį sugebėjau sujungti ir paversti tuo, kas ir seka jų pėdomis, ir yra unikaliai mano. Vis tik užaugau tarp žmonių, kurie skaitė knygas, kartais jas ir rašė, kurie klausėsi ne rusiškų šansonų, o intelektualesnės muzikos ir pan., tad mano pasaulio matymas jau nuo vaikystės buvo smarkiai pakreiptas žodžio išmanymo, pajautimo ir gebėjimo jį valdyti linkme.
– Ar tėvai dabar klausosi jūsų kūrybos, pasidalija įžvalgomis?
– Be abejo, lygiai taip pat kaip ir aš skaitau tėčio knygas. Pasidalijame savo mintimis ir pastebėjimais ir labai džiugu, kad dažniausiai mūsų abiejų mintys būna labai teigiamos. Tai labai malonu.
– Galbūt susimąstote, kad veiklų puokštė galėtų pasipildyti, ar galvoje sukasi naujos idėjos, sumanymai?
– Į šulinį tikrai nespjaunu – visko gyvenime gali nutikti, tačiau šiuo metu veiklos man tikrai užtenka, tad kol kas net galvoti apie ką nors naujo neturiu laiko. O kaip bus, parodys laikas.
