„Norėčiau dar pabūti motinystėje. Jei galėčiau nedirbti, kiekvieną sekundę leisčiau su sūnumi“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako dainininkė, verslininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu. Po metų grįžti į sceną ir dainuoti tūkstančiams, tikina ji, tikrai nebuvo lengva. Motinystė populiariai dainininkei tapo dvasiniu išsigelbėjimu ir mieliausiu gyvenimo posūkiu. Ir tik visai neseniai vėl pradėjusi rašyti dainas Justė pripažįsta, kad ilgai nesuprato, kaip galima kurti iš meilės ir džiaugsmo, o ne iš vyno ir skausmo.
Justė pasakoja iškart po gimdymo pajutusi hormonų audras. Dainininkė atvirauja dėl to bijojusi ir nerimavusi, o ir išeiti į žmones sudėtinga buvo.
„Apskritai bijojau į gatvę išeiti ilgą laiką... Žinokit, hormonai yra labai rimtas dalykas. Aš galvojau, kad esu tokia jau labai užsimeditavusi ir man taip tikrai nebus. Aha, taip buvo... Ir buvo su kaupu. Tai buvo nejuokinga“, – prisipažįsta J. Arlauskaitė.
Dainininkė, verslininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu dabar gyvena motinyste ir sūnumi Majumi. Nors prisipažįsta, po ilgo laiko vėl atsiduoti į grimo meistro Aurimo Juodiškio rankas ir vėl žengti į sceną, kuri tiek metų buvo jos tikraisiais namais, lydi didžiulis malonumas ir sykiu tokia pat didelė baimė. Tuos pojūčius ji patiria po beveik metų pertraukos.
„Nėščia buvau jau aštuntą mėnesį, ant aukštakulnių 15 centimetrų ir dar šokau taip, kaip retai kada šoku. Paskutinis koncertas buvo prieš ateinant Majui Trakų pily, – prisimena Jazzu. – Tai beveik metus nebuvau scenoje. Šiaip yra pakankamai ilgas laikas dėl to, kad aš apskritai atsiribojau nuo studijos, nuo žmonių, nuo repeticijų – nieko nevyko. Tu realiai visą laiką esi muzikoje: arba kuri, arba įrašinėji, arba repetuoji – tai yra tavo pasaulis. Staiga dingsti ir tada jau, kai reikėjo eiti į studiją ir į sceną, tada jau (atsidūsta pašnekovė – LRT.lt) – jaudulys buvo, jaučiausi kaip pirmokė.
Ir Dieve, kaip aš atsiprašau, kad aš taip sakiau, nes tai yra geriausia, kas man įvyko gyvenime.
Iš naujo turi dirbti su savim, savo emocijomis, aiškinti sau, kad Juste, viskas yra gerai, tu tą darai 20 metų, kaip tau beišeitų, nepasikeis nei pasaulis, nei dangus sugrius, nei tavo gyvenimas pasikeis, viskas yra gerai, tu esi reikalinga, tu esi mylima – tokią mantrą kartoji ir eini į pasaulį per dėkingumą. Visą laiką stengiuosi toje dėkingumo vibracijoje ir išlikti. Ji labai teisinga. Tai ne visiems, o kiekvienam atskirai esu dėkinga, kad atėjo į koncertus ir palaukė manęs tuos metus, nes metai, šiuolaikiniam greitam pasauly, artistui dingti yra pakankamai daug.“
„Jis – mano kasdienybė ir mano šventė“, – apie sūnų kalba Justė. Sako, norisi kartu leisti kuo daugiau laiko, nepraleisti nė vienos vaiko gyvenimo akimirkos, nė vieno naujo išdygusio dantuko ar ištarto žodžio.
„Dygstant šešiems dantukams buvau šalia. Tai noriu būti šalia ir išdygstant septintam dantukui. Tai yra mano gyvenimo meilė. Tai aš ta meile noriu ir kvėpuoti“, – sako gausiais laimėjimais lietuviškuose muzikos apdovanojimuose M.A.M.A. galinti pasigirti dainininkė Justė Arlauskaitė–Jazzu.
Vis sapnuodavau jį, koks jis bus. Ir atėjo toks tobulas, kad mano mintys taip nesugeneruotų tokio žmogaus.
Justė atvira – sūnus nebuvo planuotas. Nors jiedu su Donatu kartu skaičiavo jau septintus draugystės metus ir vaikų šiai darniai porai visi seniai linkėjo.
„Aš buvau tokia karjeristė, kuri sakė, kad nieko man čia nereikia. O dar gi ambicijos dužo, lūžo – per karantinus kontraktai prarasti, čia iš manęs laiką atėmė! Egoizmas subujojęs baisiai!.. Buvau ta, kuri sakė, kad dabar jau niekas iš manęs neatims šitų karjeros metų, nes tuoj pasensiu. Žodžiu, nesąmonių būrelis ir proto pinklės, – save per dantį traukia motinyste besidžiaugianti atlikėja. – Ir aš buvau į jas smarkiai patekusi. Aš buvau ta, kuri sakė: „gal net niekada...“ Ir Dieve, kaip aš atsiprašau, kad aš taip sakiau, nes tai yra geriausia, kas man įvyko gyvenime.“
Neplanuotą vaiką, sako J. Arlauskaitė, davė Visata. Tapusi mama pašnekovė tikina supratusi, kad reikia paleisti kontrolę ir labiau pasitikėti Visata.
„Kai pradėjau lauktis Majaus, buvo ką tik praėję trys karantino metai, (plataus masto Rusijos – LRT.lt) karas prasidėjo tuo metu. Savęs klausiau: „kas vyksta?!“ Ir aš supratau, kad tu nieko negali per daug planuoti. O aš buvau tokia – labai mėgdavau viską kontroliuoti. Viską žinoti, viską planuoti. Man net sakydavo, kad aš tokia menininkė, o taip racionaliai, skrupulingai viską išmąstau. Ir va tada, kai man Visata davė šitą stebuklą, pagalvojau, kad reikia ir toliau ja pasitikėti, nes ji tikrai turi geresnį planą, negu aš pati galiu sugalvoti“, – filosofuoja Jazzu.
Taigi vaiką pagimdžiau aš! Čia man hormonai, čia aš pavargusi, čia man keičiasi kūnas ir psichologija visa!
Žinoma, kaip dauguma būsimų mamų, laukdamasi Justė bandė tiksliai planuoti gyvenimą, bet vaikui gimus realybė daug ką perdėliojo savaip. Aš Ji svajodavo, kas bus, kur visi kartu važiuos, kaip sūnus eis į mamos koncertus.
„Vis sapnuodavau jį, koks jis bus. Ir atėjo toks tobulas, kad mano mintys taip nesugeneruotų tokio žmogaus. Viskas buvo geriau, negu galvojau, tikėjaus, svajojau, – džiaugiasi laiminga mama. – Labai svarbu, man atrodo, neturėti proto programų. Reikia tiesiog klausyti širdies ir mėgautis akimirka, nes vaikas išmokė vieno dalyko. Aišku, besąlygišką meilę atnešė, kurios visą gyvenimą ieškojau po visą pasaulį, po šamanus, meditacijas, kur tik nori. Kitas dalykas: būti čia ir dabar – apie ką visi žmonės kalba. Tai sunkiai man gaudavosi. O dabar jis – didžiulis mokytojas yra. Geras, didelis mokytojas, nes negali sau leisti nebūti, kai esi su juo.“
Tiesa, vaiko gimimas pakeitė Justės požiūrį net į santykius su antrąja puse. Pasak jos, gimus vaikui pora dažniau pykstasi.
„Mes buvom absoliučiai tokie kitokie žmonės. O staiga ėmėme ir tapome statistika – mes pradėjom pyktis. Septynerius metus visi į mus žiūrėjo ir stebėjosi: „kaip jūs pastoviai, vienas prie kito, tokį artumą išlaikote, lyg būtumėte kokia paauglių pora, ką tik pradėję draugauti.“ Atsiranda Majus – ir atsiranda atstumas, atsiranda pyktis. Tas pyktis nėra konkurencingas. Matyt, visas dėmesys į vaiką ir tokia „psichologija vulgaris“ prasidėjo. [...] Aš siūliau Donatui net eiti į porų terapiją, nes taip staiga iš tobulos poros, kuri niekada nesipyko, prasidėjo kažkoks rrrr... Ir kiekvieną dieną dėl kažkokių smulkmenų.
Aš vis tik manau, kad vyras turi būti tas žmogus, kuris sudaro tą tokią emocinę, gerą terpę būti – jis turi išbūti, nes moteriai gali būti visokių dalykų.
O mes tokie žmonės atsipūtę visąlaik būdavom. Aš išvis nesuprantu, dėl ko žmonės pykstasi – man nesuvokiama. Ir čia staiga namuose prasidėjo tokie – net ne pykčiai, o pasižodžiuoti, įkąsti vienas kitam... Bet juk tu vis tiek į savo žmogų per kažkokią pagarbą turi žiūrėti, kad ir kaip yra sunku. Tada, aišku, prasidėjo vėl: „Taigi vaiką pagimdžiau aš! Čia man hormonai, čia aš pavargusi, čia man keičiasi kūnas ir psichologija visa!“. Tada teko daug kalbėtis, išsiaiškinti vėlgi visus ego, principus. Ir tada jau atsirado tas fainas „partner in crime“ (liet. nusikaltimo partneris). Kai tu žiūri į akis ir viskas aišku dar labiau nei buvo anksčiau“, – juokiasi J. Arlauskaitė.
Justė pasakoja leidusi „visoms toms emocijoms būti“. Taip galėjau, sako ji, savo žmogų pažinti dar geriau ir dar giliau. Dainininkė neabejoja, jei būtų vaiko susilaukusi dvidešimties ar dvidešimt penkerių, būtų kitaip nei dabar – trisdešimt penkerių.
„Aš tiesiog galiu pasakyti, kad taip, man važiavo stogas. Mes grįžom iš ligoninės po keturių parų, aš ant lovelės sėdėjau ir žiūrėjau į Majų jo lovelėje įsmeigusi gal penkias valandas neatitraukdama akių. Tada grįžo mama, tada dar penkias valandas sėdėjau. Galiausiai mano mama atėjo ir pasakė: „o dabar tu eini miegot, nes pažiūrėk, kaip tu elgiesi ir kaip tu atrodai.“ Man jau buvo pradėję ir vaidentis... Tos nemigo naktys, begalinė meilė, sumišus su baimėm, kad kiekviename žingsnyje kažkas atsitiks..., – prisiminimais dalinasi atlikėja. – Prisigalvodavau tokių siaubo filmų, kad nėra tokio scenarijaus parašyto.
Aš staiga tapau labai laiminga, kiekvieną dieną atsikeliu ir man labai ramu ir gera.
Tai viskas susidėjo... Ir aišku, Donatas jau miega ant sofelės. Aš su Majuku – lovoj. Taip yra. Tai skamba kaip buitis, kuri labai lengvai išsprendžiama, bet taip nėra, nes su vaiku... Pirmas vaikas yra kiekvieną dieną kažkas naujo. Kažkokios naujos baimės, kažkokios naujos laimės, kažkokie nauji įvykiai. Taip užsiveli, kad labai lengva, iš tikrųjų, save pamesti. Aš labai atsidaviau vaikui. Taip yra, kaip sako, pamiršta žmonės vienas kitą. Aš vis tik manau, kad vyras turi būti tas žmogus, kuris sudaro tą tokią emocinę, gerą terpę būti – jis turi išbūti, nes moteriai gali būti visokių dalykų.“
Justė dėkinga, kad šalia jos visada yra mama Auksė. Ji prižiūri jau du dukters Anykščiuose užsuktus restoranus ir dar padeda su mažuoju anūku. Gaila, pomėgiui gaminti maistą dainininkė dabar turi nedaug laiko, nors prieš Kalėdas žada gerbėjus pradžiuginti savo kulinarinių receptų knyga. Čia pat Justė ima suktis prie puodų, nes neseniai iš Dubajaus į Lietuvą sugrįžusiam bičiuliui Aurimui pažadėjo aštrios rytietiškos sriubos.
Tiek verdant buityje, tiek auginant sūnų, Justė neslepia, vos praėjus pusmečiui po gimdymo, grįžo mintys apie kūrybą. Tik reikėjo atrasti naują raktą į save, kitokią.
Taip, gyvenime patyriau daug, nudegiau irgi daug. Ypatingai nuo žmonių – bet kaip gi tu juos kitaip pažinsi?
„Aš staiga tapau labai laiminga, kiekvieną dieną atsikeliu ir man labai ramu ir gera. Aš to niekada nepažinau – tokių jausmų. Ir aš staiga supratau, kad aš nemoku kurti iš laimės – aš moku kurti tik iš skausmo ir savidestrukcijos. Užtruko, kol radau raktą atgal į kūrybą. [...]“, – prisipažįsta dainininkė ir dainų žodžių autorė.
Justė džiaugiasi patirtu įdomiu ir spalvingu gyvenimu, apie kurį, įsitikinusi ji, mažai kas žino. Vis tik garsi dainininkė planuoja kada nors išleisti savo knygą. Draugės juokiasi, kad Justės knyga pateks į kriminalinę fantastiką – reikės naują skyrelį knygyne atidaryti.
„Kai turi tokį kraitį, lengva prisišaukti tam tikras emocijas, kai tau reikia kokia tematika ką nors sukurti, kai tu jauti nostalgiją kažkam, kai grįžta prisiminimai, situacijos, kad ir praeitis – tai yra mano failų sistemoje. Iš esmės kurti iš laimės yra kitaip. Labai kitaip. Reikia pajust tą tokį srautą, nes jisai yra visai kitoks, negu kurti iš tamsos, – tikina dainininkė. – Aš kartais pasižiūriu į save ir galvoju: „Dieve, kokia aš visokia buvau: ir aistringa, ir kartais kvaila, ir girta, ir šauni, ir intelektuali, ir seksuali“.
Aš jums sakau, kad šitas apsvaigimas iš laimės yra geriausia, ką aš gyvenime patyriau.
Žiūriu senus interviu ir galvoju: „Juste, kokį tu puikų gyvenimą pragyvenai ir kaip tu jame gerai jautiesi, kaip tu čia šauniai žaidi gyvenimą, tu nieko nebijai, tu esi drąsi, tu esi šaunuolė“. Tiesiog dabar labai šaunu žiūrėt atgal. Tada nelabai buvo šaunu. Dabar jau, kai esu išėjusi į tam tikrą šviesą, tai žiūriu, galiu save šiek tiek pašiepti ir suprantu, kad tie skandalai skandalėliai visokie – na, aš atstovėjau savo tiesą, kaip aš jaučiau tuo metu. Todėl aš niekada gyvenime nesigailėsiu nė vieno savo žodžio. Taip, gyvenime patyriau daug, nudegiau irgi daug. Ypatingai nuo žmonių – bet kaip gi tu juos kitaip pažinsi?“
Paklausta, ar norėtų grįžti į buvusią kasdienybę, Justė purto galvą – nė už ką gyvenime. „Ne ne... Mano gyvenimas yra iki Majaus ir po jo. Ačiū, pagyvenau labai visaip, o dabar aš esu kaip niekada laiminga ir neiškeisčiau šito jausmo į nieką kitą“, – užtikrintai sako J. Arlauskaitė.
Tik vieno dalyko, pasak Justės, joje nenuslopins nei nauji verslai ar veiklos, nei motinystė – tai poreikio kurti. Muzika, sako ji, yra mano sielos kalba.
Aš tiesiog labai noriu būti jam artima kiek įmanoma, tokį ryšį turėti – ir mama, ir draugė.
„Jeigu ne jinai, nežinau, kur aš būčiau atsidūrusi gyvenime, – tikina Jazzu. – Tai yra visiškai tiesioginis mano sielos egzorcizmas. Aš niekada su niekuom nesilygiavau, nes man atrodo, kad per 20 metų tu jau kaip ir esi išsikovojęs vietą po saule ir nebėra čia ko kovoti – dangus tai tas pats. Ir toliau viską darau, kaip jaučiu. Žinoma, meluočiau, jei sakyčiau, kad nenoriu didesnės karjeros, kurią pakankamai sužlugdė karantinas.“
Justė nesikuklina ir sako esanti verta išleisti dainas už Lietuvos ribų. „Manau tą ir darysiu – vasara baigėsi, koncertai dabar tiktai gruodį. Turėsiu daug gražaus laiko kurti, įrašinėti ir užsiimti dainų leidyba, Jos turėjo išeiti jau prieš penkis metus. Šiaip aš tiesiog noriu toliau mėgautis kasdienybe. Aš jums sakau, kad šitas apsvaigimas iš laimės yra geriausia, ką aš gyvenime patyriau.
To neatstos jokie draugai, jokie vakarėliai – niekas niekas. Ir sau to palinkėsiu – nebesidraskyti, ir toliau gyventi šitoj ramybėj. Įkvėpti į širdį, klausytis širdies, nes kaip per koncertą sakiau, kad ir kaip mes pasiklystame proto pinklėse, visą laiką grįžtam į širdį. Ir tai yra teisingiausia“, – įsitikinusi pirmuosius motinystės metus išgyvenanti dainininkė.
Su mylimuoju Donatu daug keliaujantys po pasaulį, panašu, tokio gyvenimo būdo pora neišsižada ir gimus sūnui. Abu mano, tai – geriausias būdas užauginti šiuolaikinį žmogų.
Noriu gyventi ilgą laimingą gyvenimą, apsupta mylimų žmonių – mylimiausių, ne bet kokių.
„Aš jau dabar pajaučiau tą skambią frazę ir jos reikšmę, kad vaikų nereikia auginti, jiems reikia padėti užaugti. Aš tiesiog labai noriu būti jam artima kiek įmanoma, tokį ryšį turėti – ir mama, ir draugė, – sako Jazzu. – Nenoriu aš kištis į jo procesą, kurį jis pats pasirinks, ar kiek jau ten yra nulemta. Tiesiog noriu išsaugoti, kiek galiu, duoti laisvę jam formuotis, kaip jis norės pats. Kuo jis norės būti, tuo jis ir taps.“
Justė sako nebenorinti planuoti dešimtmetį į priekį ir „bėgti tą ilgąjį maratoną“. Dabar planuoju, tikina ji, tik artimą ateitį, kad spėčiau ja pasidžiaugti. Tiesa, dainininkė didžiosios savo svajonės vis tiek neišsižada.
„Aš labai noriu didelės šeimos. Noriu kada nors gyventi gamtoje, kad suvažiuotų didžiulis „tūsas“ – daug gyvūnų, daug vaikų, o aš visiems ruošiu valgyt... Noriu gyventi ilgą laimingą gyvenimą, apsupta mylimų žmonių – mylimiausių, ne bet kokių“, – sako dainininkė, verslininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu.
Visas pokalbis su J. Arlauskaite-Jazzu – LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
