Mokyklos suole kilusi mintis burtis į grupę „Karališka erdvė“ marijampoliečiams greit atnešė žinomumą, o su juo – ne tik nuotykių kupiną naktinį gyvenimą, bet ir rūpestį, kaip su muzikine veikla suderinti pamokas. Prisiminęs laikmetį, gavusį „laukinių 90-ųjų“ vardą, grupės solistas Linas Domeikis šypteli – nepaisant jauno amžiaus, teko paklusti to meto taisyklėms.
„Tuo metu buvo madinga, kad jei su vietiniais neatlieki tam tikrų dabar viešinti neleistinų veiksmų, vadinasi, jų negerbi. Taigi teko visaip – ir anksčiau laiko paragauti, ir perragauti“, – portalui LRT.lt pasakoja Linas, sutikęs prisiminti grupės gyvavimo laikus ir papasakoti tai, kas neišsaugota net sistemos „Google“ atminties kloduose.
– Linai, nors nuo „Karališkos erdvės“ gyvavimo laikų praėjo jau daugiau kaip 20 metų, kai kurios jūsų dainos skamba iki šiol. O pats tų dainų ar dar pasiklausote?
– Jei atvirai, praeityje negyvenu. Dabar klausau progressive house, techno house muzikos – simpatija šiam žanrui galbūt likusi nuo senų laikų, bet šiaip į praeitį nebesidairau.
– Vis tik paprašysiu į praeitį trumpam sugrįžti. Jūsų grupė veiklą pradėjo 1995 m. – laikais, kai dar ne viską buvo taip lengva rasti sistemoje „Google“. Tikiu, kad ir jūsų pradžios istorija žinoma ne visiems. Papasakokite, kaip tuo metu 10-okams iš Marijampolės kilo mintis suburti šokių muzikos grupę.
– Visi trys – aš, Vilmantas ir Neringa – buvome bendraklasiai. Mums besimokant 10-oje klasėje, bičiulis Vilmantas pasiūlė: „Klausyk, tu turi muzikinį išsilavinimą – kuriam grupę.“ Na, kuriam! Bet idėja yra idėja, o kaip tą daryti? Neturėjome supratimo, nuo ko ir kaip viską pradėti, net nežinojome, ką grosime, – mintys šokinėjo nuo hiphopo iki roko.
Pradėjome klausytis daug muzikos ir taip „pasidavėme“ į tuo metu populiarią ir mums artimą pasirodžiusią šokių muziką. O tada pajutome, kad mums reikia dar ir mergaitės, kuri galėtų dainuoti priedainius. Vieną tuo metu buvau įsimylėjęs, tad jos kandidatūra man natūraliai pasirodė tinkamiausia (šypteli).
Taigi klasiokei, kuri sėdėjo priešais mane, per chemijos pamoką nusiunčiau raštelį ir paklausiau, ar ji norėtų tapti grupės nare. Turbūt ji pati nesuvokė, kodėl sutiko, bet taip prie mūsų prisijungė Neringa.
Pradėjau rašyti dainų tekstus, aplink juos lipinti muziką, kol galiausiai per atsitiktinumą susipažinau su vienu vyresniu vaikinu, žinojusiu, kur Kaune yra įrašų studija. Jis mus ten nusivežė, įrašėme pirmąsias dvi dainas. Geriausia, kad tik tada išgirdau, kaip dainuoja Neringa.
Pirmasis mūsų albumas neišpopuliarėjo, tačiau įgijome patirties. Pamažu atėjo ir suvokimas, kaip kurti šiuolaikinę muziką, o tada atsivėrė čiakros (šypteli).
Ko gero, mūsų pirmasis blyksnis įvyko 1996 m., kai sudalyvavome tuo metu itin populiariame Lietuvos televizijos organizuotame renginyje „Jaunimo estrada“ ir, patys nesitikėdami, užėmėme 2-ąją vietą. 1997 m. pasirodė daina „Karalių paslaptys“, daugeliui žinoma kaip „Iš lėto leidžiasi saulė“. Taigi būdami paskutinėse mokyklos klasėse, pradėjome kilti į populiarumo viršūnę.
– Dabar girdime, kad atlikėjai dirba su vadybininkų, prodiuserių, įvairių profesionalių pagalbininkų komandomis. Norite pasakyti, kad jūs, dar vaikai, išpopuliarėjote ir grupės veikla rūpinotės be jokios pagalbos?
– Pamenu, iš pradžių į koncertus važinėdavome savarankiškai, autobusais ir traukiniais. Kai išleidome antrąjį albumą, jau buvome suformavę savo, kaip šokančios grupės, įvaizdį. Mūsų leidybos vadovas, „Mega Records“ direktorius Modestas Mastavičius pasiūlė dirbti su choreografu Kęstučiu Baranausku.
Tarp mūsų su Kęstučiu užsimezgė graži draugystė, jis ėmė mums kurti šokius. Kadangi buvo už mus vyresnis ir turėjo automobilį, paprašėme jo ir vadybinės globos. Taip ėmė spręstis mūsų kelionių klausimai.
– Prisiminkime ir to meto aplinką – iki šiol tas laikmetis neretai pavadinimas „laukiniais 90-aisiais“. Iš tiesų jie buvo tokie laukiniai?
– Na, tie laikai buvo įdomūs. Mums teko prisitaikyti prie aplinkos. Tuo metu buvo madinga, kad jei su vietiniais neatlieki tam tikrų dabar viešinti neleistinų veiksmų, vadinasi, jų negerbi. Taigi teko visaip – ir anksčiau laiko paragauti, ir perragauti. Kadangi veiklą pradėjome nuo 10-os klasės, ėmėme iš Marijampolės dažnai važinėti į Kauną. 12-oje klasėje lankėme turbūt tik 40 proc. pamokų – mūsų gyvenimas tikrai labiau sukosi aplink grupės veiklą negu mokyklą.
– Ką apie tai sakė tėvai, kaip reagavo mokytojai?
– Tėvai mus suprato, nes mes iš tiesų su savimi pasiimdavome knygas ir važiuodami mokydavomės, taigi visi labai neblogai baigėme mokyklą. Vis tik egzaminų metu kai kurie mokytojai išreiškė nepasitenkinimą. Apie mane viena mokytoja sakė: „Nors šitas vertas devyneto, jis nelankė pamokų, todėl jam galiu parašyti tik septynetą.“
– Pelnytai viešai buvote pristatinėjami kaip viena iš populiariausių to meto šokių muzikos grupių. Ar žinomumas neapsuko jūsų, jaunuolių, galvų?
– Man atrodo, ne, nekreipėme į tai daug dėmesio, tiesiog mėgavomės gyvenimu. Aišku, buvo ir nepatogių dalykų: Neringą atakavo vaikinai, mane – merginos.
– Sakote, nepatogūs dalykai...
– Na, kai renkiesi pats, yra viena, o kai renkasi tave, suvoki, kad dėl žinomumo. Mes su Neringa net buvome susitarę, kad vienas kitą saugosime. Turėjome sutartinį ženklą, akių kontaktą – jei kažkas per daug kimba, vienas duoda ženklą, o kitas ateina ir įsikiša. Daug kas tuo metu manė, kad esame pora, nors tai buvo tik mūsų priedanga, taip tvarkėmės su dėmesiu.
– Prašau papasakoti apie to meto Lietuvos žvaigždžių gyvenimą. Dabar girdime, kad atlikėjai rengia turus po šalies arenas, dainuoja festivaliuose, kuria jutube visiems prieinamus vaizdo klipus. Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje klestėjo kultūros namai, lipote ant scenų gegužinėse, miestelių šventėse?
– Kultūros namai mus matė ne taip jau daug, mat turą po Lietuvą su „Karališka erdve“ turėjome tik vieną. Kadangi buvome šokių muzikos grupė, daugiausia koncertuodavome naktiniuose klubuose.
Visus savaitgalius praleisdavome išvykose, kartais per porą dienų turėdavome 4–5 koncertus, tad ritmas buvo įtemptas. Kai baigėme vidurinę mokyklą, koncertų dar padaugėjo. Gyvenome naktinį gyvenimą: mūsų darbymetis prasidėdavo 1–2 valandą nakties, namų pusėn pajudėdavome paryčiais, apie 4–5 val., o dieną miegodavome. Tiesa, kai prasidėjo studijų metai, į paskaitas dažnai eidavome ir nemiegoję. Toks tada buvo mūsų gyvenimas.
– Naktinis gyvenimas, ko gero, neatsiejamas nuo nuotykių. Gal prisimenate kokią leistiną papasakoti istoriją?
– Yra viena tokia istorija, nutikusi, kai koncertavome Lazdijų kultūros namuose. Pamenu, tada į koncertus jau važiuodavome su šokėjais ir apsauginiu – jaunu, kietu vyruku, jaunių bokso čempionu. Na, o Lazdijai tuo metu buvo valdomi vienos grupuotės.
Žinoma, koncerte pasirodė toji gauja, nedaug, gal septyni žmonės. Priėjo prie apsauginio ir pareiškė, kad įeis į koncertą – juk jie čia šeimininkai. Apsauginis suprato: nieko nebus, tegu eina.
Svečiai per koncertą elgėsi gana kultūringai, išklausė visų mūsų dainų, bet po koncerto nusprendė, kad mūsų neišleis, kad mes privalome su jais smagintis. Tuo metu su grupe koncertavo dvi šokėjos ir Neringa, tad supratau grėsmę. Vienam iš šokėjų atidaviau automobilio raktus, dokumentus, pasakiau, kad susirinktų visas mergaites, staigiai išeitų per galinį išėjimą ir lėktų namo. Na, o mes, vyrukai, pasilikome plaukti pasroviui – kas bus, tas.
Mūsų viešnagė Lazdijuose, turėjusi būti nekalta, net ne naktinis koncertas, užtruko tris dienas. Buvo tikrai daug nuotykių, galiausiai su tais žmonėmis susibičiuliavome. Tik įdomiausia, kad pirmadienį mūsų laukė vokiečių kalbos egzaminas. Žinoma, į jį atvykome su kvapu.
Kadangi visą savaitgalį daug kalbėjome rusiškai, nes mūsų apsauginis buvo rusakalbis, vienas bičiulis per egzaminą kalbėjo pusiau vokiškai, pusiau rusiškai. Mokytojai, žinoma, buvo nustebinti, tik ne iš malonios pusės (juokiasi). Šiaip ar taip, egzaminą visi išlaikėme, nors savaitgalį jam ruoštis, kaip planuota, ir nepavyko.
– 1996 m. ant „Jaunimo estrados“ scenos pasirodėte su populiariausiais to meto atlikėjais: grupėmis „16 hz“, „Mink taką“, „Funky“, „Biplan“, „Lemon Joy“ ir kt. Kokia nuotaika tvyrojo užkulisiuose? Draugavote, o gal vieni su kitais konkuravote?
– Šiaip jau mes sutarėme su visais, o ir mums atrodė, kad visi su mumis sutaria. Vis tik užkulisiuose buvo justi, girdėti šiek tiek farso. Į akis vieni kitiems visi būdavo malonūs, susitinki – apsikabini, pasibučiuoji, bet už akių turbūt būdavo visko. Ypač iš Vilniaus grupių jausdavome nusistatymą, kad „kas čia per išsišokėliai iš provincijos“.
Mus laikė provincialais, jautėme spaudimą ir iš radijo stočių. Viena iš to meto populiariausių radijo stočių labai smarkiai mūsų vengė, bet kai kada tiesiog negalėjo negroti mūsų dainų – buvome per populiarūs. Tiesa, po daugelio metų susitikę su tos radijo stoties muzikos redaktoriumi smagiai iš to pasijuokėme. Turbūt dabar nebesvarbu, iš kur esi kilęs, tave vertina pagal tavo gebėjimus, populiarumą, bet anuomet buvo kiek kitaip.
– Įdomu, kad išsiskirstyti kaip grupė nutarėte vis dar būdami populiarumo viršūnės smaigalyje. Kodėl?
– Tai nutiko visiškai natūraliai. Baigėme aukštuosius mokslus, ėmė kilti klausimų dėl darbo – ar gyvuosime iš muzikos, ar gyvenimą dėliosime kažkaip kitaip. Atsirado ir antrosios pusės, ėmėme galvoti, kiek jie toleruos, o kiek ir patys dar norime blaškytis naktimis. Jau norėjosi mąstyti apie šeimą.
Taigi susėdome ir pasikalbėjome, kad grupės veiklą galbūt verta nutraukti dar piko metu, o ne nusileidus apačion. Nustojome organizuoti koncertus, sulaukę skambučių atsisakydavome koncertuoti. Taip viskas natūraliai, neskausmingai išsisprendė, o mes sukūrėme šeimas ir adaptavomės prie naujo gyvenimo būdo.
Iki šios dienos su Neringa itin artimai bendraujame šeimomis. Neringa man kaip sesė, bendrauja ir mūsų vaikai, pats esu beveik 16-metės ir 7-mečio tėtis. Žinoma, rutina daro savo. Dabar gyvenu, galima sakyti, elektriko gyvenimą, dirbu su atsinaujinančiais energetikos šaltiniais, tad darbo reikalais tenka nemažai pavažinėti po Europą. Vis tik stengiamės kiek įmanoma dažniau susitikti, kartu leisti laisvalaikį, vienas kitą palaikyti.
– Energetika – įdomi sritis, bet kaipgi kūryba?
– Kol kas ši Pandoros skrynia uždaryta, bet negali žinoti – gal vieną dieną ims ir atsidarys. Kartais naktį pabundu, vis kažką užsirašau. Vis dėlto apie tai kalbėti dar, matyt, neatėjo laikas. Dar nežinau, kuo tai virs, galbūt tuo pasinaudos mano vaikai.
– Šią vasarą legendinė daina „Karalių paslaptys“ atgimė iš naujo. Sulaukęs didžėjaus, muzikos prodiuserio Jono Nainio-Jovani skambučio, iškart leidote perdainuoti dainą, kuriai pats sukūrėte žodžius ir muziką? Juolab kad tai – jau ne pirmas kartas, kai perdainuojama ši jūsų daina.
– Jutube mačiau šios dainos perdirbinių, tik anksčiau niekas su manimi nieko šiuo klausimu nederino. Na, o jei kas ir kreipdavosi – buvo ir superžvaigždžių, prašiusių leisti perdainuoti dainą, – pasitarę su Neringa nuspręsdavome, kad leidimo neduosime. Manėme, jei kažkas perdainuos, tai bus nebe mūsų daina, o mes norėjome savo vaikams palikti istoriją.
Taigi vis gesinome tą ugnį, bet vieną dieną netikėtai paskambino Jonas Nainys. Man jis patinka kaip asmenybė, daugiau ar mažiau domiuosi jo veikla, o labiausiai man patiko tai, jog pagaliau atsirado žmogus, norintis legaliai viską susitvarkyti – ne pirma padaryti ir tik paskui atsiklausti. Taigi, pasitarę su Neringa, šįkart nusprendėme leisti.
– Tikėjotės tokio dainos populiarumo? Birželį pasirodžiusi daina vien jutube, rugpjūčio vidurio duomenimis, perklausyta jau 4 mln. kartų.
– Jei atvirai, tikėjausi, nes tiesiog žinojau, kad ši daina labai tinka Neringos balsui. Kai ji dainuoja, jaučiasi tokia specifika, net ir jos suvalkietiška tarmė labai tinka tai dainai. Jeigu ji dabar sudainuotų tą dainą, būtų kitaip – ko gero, nebesigirdėtų tarmės, nes Neringa jau ilgą laiką gyvena Kaune, o ir energija šiuo metu jau kitokia.
Taigi pasitikėjau tuo, kas užkoduota šioje dainoje, tikėjau jos sėkme ir, panašu, neapsirikau. Džiugu, jog ir Jonas pritarė, kad dainoje liktų Neringos balsas.
– Daina apie iš lėto besileidžiančią saulę pasirodė 1997 m. Gal prisimenate, kaip ją parašėte? Kaip apskritai vykdavo kūrybinis procesas?
– Pamenu, uždainio tekstą parašiau per pusryčius, po koncerto likęs nakvoti pas savo krikšto tėvus. Nuvykau į įrašų studiją, įrašiau muziką, o tada pasikviečiau Neringą, kad ji sudainuotų priedainį. Vis tik pajutome, kad pirminis variantas kažkaip neskamba.
Taigi susėdome ir eilutė po eilutės ėmėme gimdyti tą priedainį. Žodžiai nepasikeitė, bet keitėsi muzika, atsirado žymusis „o, u-o, u-o“. Valandėlę prie jo užtrukome (šypsosi). Tiesa, šiaip kūryba ilgai neužtrukdavo – gal kiek pasėdėdavau prie teksto, tačiau muzika plaukdavo savaime. Būdavo, kas dieną galėdavau parašyti po dainą.
– Turbūt įdomi ir „Karališkos erdvės“ pavadinimo atsiradimo istorija. Čia irgi pasireiškė jūsų kūrybinė gyslelė?
– Kai nusprendėme kurti grupę, tuo metu pasaulyje buvo populiari šokių muzikos grupė „General Base“, ji buvo viena iš mano favoričių. Kaip išversti grupės pavadinimą, supratimo neturėjau, nes tuo metu mokykloje mokėmės vokiečių, taigi angliškai nekalbėjome.
Pagal kažkokią grynai vidinę nuojautą išverčiau tai kaip „Karališka erdvė“. Paskui vienas bendraklasis, kuris mokėsi anglų kalbos, patvirtino, kad tas vertimas nėra tikslus. Man pradėjo patikti dar labiau! Taigi, galima sakyti, mūsų grupei prilipo iš neišprusimo atsiradęs pavadinimas (juokiasi).
– Pokalbio pradžioje sakėte, kad į praeitį nesidairote, bet dabar, kai pasikalbėjome, ar tikrai „Karališkos erdvės“ laikams nepajutote nostalgijos?
– Žinoma, viduje kažkas visad sukirba, malonu išgirsti ir naujai atgimusį savo kūrinį. Nėra taip, kad nekiltų visai jokių jausmų – juk tai buvo jaunystė, smagiai praleistas laikas. Jeigu reikėtų, kartočiau viską, nieko nekeisčiau. Mūsų jaunystė buvo tikrai smagi, gana audringa – ne visiems pasiseka tokią turėti. Vertinu tai, ką gavau iš gyvenimo, ir tuo džiaugiuosi.
