„Nors voveraičių sezonas paprastai prasideda apie Jonines, esant palankiems orams, jos gali augti visą vasarą ir rudenį arba gausiau pasirodyti tik rudenį“, – LRT.lt sako Gamtos tyrimų centro mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas Jonas Kasparavičius, išsamiau papasakojęs apie grybus bei pasidalijęs įžvalgomis apie tai, kodėl posakis „auga kaip grybai po lietaus“ tėra skambi frazė.
Neretai grybavimas juokais vadinamas viena iš nacionalinių sporto šakų Lietuvoje, o kaip LRT.lt teigia J. Kasparavičius, dažniausiai grybautojų pintinėse atsiduria tie grybai, kuriuos geriausiai atpažįstame, – voveraitės, baravykai, šilbaravykiai, kazlėkai, žaliuokės, piengrybiai, kartais pievagrybiai ir kt. Tiesa, šį sezoną grybautojai nedžiūgauja – šaltas pavasaris ir vėliau užklupusi sausra lėmė, jog, pavyzdžiui, daugelio pamėgtų voveraičių derlius buvo prastokas. Bet yra ir gerų žinių – nors ir vėliau, kai kuriuose kraštuose jos jau papuošė miškus aukso spalva.
„Tikrai neteigčiau, kad šiemet grybautojai su pilnomis pintinėmis namo negrįš, – ramina J. Kasparavičius. – Nebūčiau toks kategoriškas, nes situacija dėl grybų visuomet gali labai greitai pasikeisti. Galiausiai, jei rugpjūčio orai nebus grybams palankūs (kas neretai nutinka), jų bus galima pasirinkti rudenį – rugsėjį ar net spalį.“
Nors dėl suprastėjusio grybų derliaus daugelis kaltino sausrą ir šaukėsi lietaus, pasak Gamtos tyrimų centro mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojo, jei lis per daug, tai taip pat nepadės grybams augti. Palankiausias aukso vidurys – kai nėra nei per karšta, nei per šalta, kritulių taip pat nėra nei per daug, nei per mažai.
„Tiesa, tobulų sąlygų beveik niekada nebūna, tačiau tai taip pat nereiškia, kad grybai visiškai neauga. Per milijonus metų jie yra prisitaikę ir kažkiek jų vis tiek pasirodo“, – pastebi pašnekovas.
Jis taip pat sako, kad iškart po trumpo, negausaus lietaus nuskubėjus į mišką, galima nieko nerasti, – orus grybiena kartais „numato“ geriau už sinoptikus. „Grybiena yra tarsi į dangų nukreipta antena, fiksuojanti temperatūrą, drėgmę, elektrostatinių laukų stiprumą ar net mažiausius elektromagnetinio žemės lauko pokyčius ar pan. Juk būna, kad palyja, tačiau grybai augti neskuba, nes po to vėl būna sausesnis laikotarpis“, – pasakoja J. Kasparavičius.
Pavienė liūtis irgi gali nelemti grybų derėjimo, o ir reguliariai palyjant posakis „auga kaip grybai po lietaus“ veikiau yra skambi frazė, nes jiems užaugti reikia laiko. Tarkime, grybautojų mėgstamas baravykas per parą paauga centimetrą, o voveraitė – vos milimetrą.
„Taigi per naktį grybų nepriaugs, nebent atskiros rūšys, tokios kaip poniabudė, kuri gali ištįsti per porą valandų, ar mėšlagrybis, tačiau ir šie iki tol ilgai brandina vaisiakūnius. Kai grybai pasirodo iškart po lietaus, kyla pagrįstas įtarimas, kad jie pradėjo formuotis ir augti dar gerokai prieš lietų, – jautė, kad netrukus bus lietaus“, – priduria pašnekovas.
Tiesa, jis pastebi, kad grybautojai ir mokslininkai kiek skirtingai supranta, kas yra užaugęs grybas. Maistui neretai renkame ir vos kelių centimetrų baravykiukus, o mokslininkai užaugusiais grybais laiko tuos, kurie jau gali išbarstyti sporas ir daugintis. „Maži grybukai yra kaip kūdikiai – jie dar tik auga, bet daugintis negali, tad ir grybautojams patariame rinkti didesnius grybus, kad šie spėtų paskleisti nors dalį sporų.
Taip pat nerekomenduojame surinkti visų randamų grybų – imkite tiek, kiek suvalgysite, o kiti tegul auga ir dauginasi, kad formuotųsi nauja grybiena ir gyvenimo ratas suktųsi toliau. Keista, kai kartais žmonės surenka net ir pakirmijusius grybus – jei jau įtariate, kad grybas netinkamas maistui, bus daugiau naudos, jei paliksite jį miške“, – sako J. Kasparavičius.
Ir nors kai kurias rūšis esame linkę vadinti vasarinėmis ar rudeninėmis, mokslininkas patikslina, kad gamtoje ne viskas vyksta pagal mūsų sudėliotus standartus. „Atsižvelgiant į orus, pirmosios pavienės voveraitės gali išlįsti dar balandžio pabaigoje ar gegužę, nors jų sezonas paprastai prasideda apie Jonines, tačiau, esant palankiems orams, gali augti visą vasarą ir rudenį arba gausiau pasirodyti tik rudenį, o negausiai – net ir besniegę žiemą.
Jei rugpjūtis būna sausesnis, tada grybų gali būti mažiau, o rudenį jie vėl pradeda augti gausiau. Aišku, tarkime, žaliuokės ar piengrybiai pasirodo dažniausiai rudenį, nes šis metų laikas jiems tinka labiau“, – sako Gamtos tyrimų centro mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas.
Grybai sudaro mikorizę su įvairiais medžiais. Nors vyrauja įsitikinimas, kad daugiau voveraičių galima rasti prie pušų, J. Kasparavičius sako, kad viskas yra kiek sudėtingiau. „Tarkime, voveraitė gali išdygti po skirtingais medžiais, nes sudaro mikorizę su beržu, ąžuolu ar egle. Tik ta voveraitė, kuri auga po pušimi, neišaugs po egle ar ąžuolu ir atvirkščiai. Griežtų taisyklių nėra, tad ir nereikia tikėtis, kad grybą, susijusį su pušimi, būtinai rasite tik pušyne“, – paaiškina pašnekovas, optimistiškai žvelgiantis į rudenį ir neabejojantis, kad vienam kitam patiekalui grybų tikrai užteks.
LRT.lt primena, jog Aplinkos apsaugos departamentas įspėja, kad renkant uogas draudžiama naudoti specialias šukas ir kitas mechanines priemones (įskaitant ir savadarbes šukas). Pravartu įsidėmėti, kad lankantis miškuose negalima laužyti šakų ir kitaip niokoti augalų.
Grybauti, uogauti, rinkti vaisius, vaistažoles ir kitas gėrybes galima visuose Lietuvos miškuose, išskyrus rezervatus, saugomas teritorijas, apibrėžtas Saugomų teritorijų įstatymo, saugomų teritorijų nuostatų ar kitų teisės aktų. Draudimas galioja ir kitose vietose, kuriose žmonių veikla ar lankymasis laikinai uždraustas ar apribotas savivaldos institucijų sprendimais. Draudžiama lankytis miško plotuose, kuriuose vyksta medienos ruošos darbai arba naudojamos cheminės, biologinės ar kitos miško apsaugos priemonės.
