„Kartais norėdamas išsaugoti pasaulį turi rizikuoti jį sunaikinti“, – teigiama režisieriaus Christopher Nolan epinio trilerio „Openheimeris“, sutraukusio minias į kino sales, aprašyme. Filmas pasakoja apie amerikiečių fiziką J. Robertą Oppenheimerį, vadovavusį atominės bombos kūrimo programoje „Manheteno projektas“. Kas jis buvo iš tikrųjų? Psichopatas? Menininkas? Ar ambicingas mokslininkas?
Drovi vaikystė, atkakli jaunystė
Julijus Robertas Oppenheimeris gimė 1904 m. balandžio 22 d. Niujorke. Jo tėvai, turtingas vokiečių tekstilės prekybininkas Julius S. Oppenheimeris ir dailininkė Ella Friedman, buvo žydų kilmės.
Berniukas augo erdviuose namuose su trimis tarnaitėmis, šoferiu ir europietiškais meno kūriniais ant sienų. Prabanga neapsuko galvos būsimajam fizikui. Vaikystės draugai R. Oppenheimerį prisimena kaip itin jautrų: „Jis buvo labai trapus, labai rausvų skruostų ir labai drovus“, – yra pasakojusi mokyklos draugė.
Būdamas vos devynerių metų, jis skaitė filosofiją graikų ir lotynų kalbomis, buvo apsėstas mineralogijos – vaikščiojo po Centrinį parką ir rašė laiškus Niujorko mineralogų klubui apie tai, ką rado. Jo laiškai buvo tokie kompetentingi, kad klubas suprato jį esant suaugusį ir pakvietė surengti pristatymą.
Deja, intelektualumas prisidėjo prie jaunojo R. Oppenheimerio vienišumo. Jis nesidomėjo sportu ar grubiais ir šiurkščiais savo amžiaus grupės žaidimais. Fiziko pusbrolis pasakojo apie patiriamas patyčias: „Iš jo dažnai tyčiodavosi ir šaipydavosi, kad jis ne toks kaip kiti bičiuliai“.
1922 m. R. Oppenheimeris įstojo į Harvardo universitetą, ketindamas tapti chemiku, bet netrukus perėjo į fiziką. Būdamas 22 metų įgijo daktaro laipsnį. Vėliau 15 metų jis migruodavo iš vieno universiteto į kitą.
Sudėtingas mokslininko charakterio portretas vis ryškėjo. Kartą jis tyčia paliko chemikalais užnuodytą obuolį ant savo dėstytojo stalo. Vėliau draugai spėliojo, kad tai galėjo nulemti pavydas ir nepilnavertiškumo jausmas. Dėstytojas obuolio nesuvalgė, tačiau R. Oppenheimerio vietai Kembridže iškilo grėsmė ir jis privalėjo apsilankys pas psichiatrą. Psichiatras diagnozavo psichozę, bet nusprendė, kad gydymas neduos jokios naudos.
Tai jaunuoliui sukėlė savižudiškų minčių. Tačiau vietoj psichiatro į pagalbą atėjo literatūra. Jis skaitė nuo poezijos iki Rytų filosofijos, mėgo Marcelio Prousto, Bhagavadgyto kūrybą.
Karjeros ugnikalniai
Galiausiai jo karjera suklesti Kalifornijoje. R. Oppenheimeris buvo pripažintas Amerikos teorinės fizikos mokyklos įkūrėju. Jis atliko svarbius tyrimus astrofizikos, branduolinės fizikos, spektroskopijos ir kvantinės fizikos lauko teorijos srityse. Mokslininkas įnešė svarbų indėlį į kosminių spindulių srautų teoriją. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje jis pirmasis parašė straipsnius, kuriuose teigė, kad egzistuoja tai, ką šiandien vadiname juodosiomis skylėmis.
R. Oppenheimeris apsėstas fizikos, bet kartu mylėjęs poeziją – rado laiko ir meilei. Poetiškos sielos fizikas 1940 m. lapkritį vedė Katherine Peuning Harrison, Berklio universiteto studentę. Po metų jiems gimė pirmasis vaikas Peteris.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, R. Oppenheimeris noriai įsitraukė į atominės bombos kūrimo darbus, o 1942 m. birželį generolas Leslie Grovesas paskyrė mokslininką „Manheteno projekto“ moksliniu vadovu.
Vadovaujant R. Oppenheimeriui, Los Alamose buvo statomos laboratorijos. Ten jis subūrė geriausius fizikos specialistus, kad šie spręstų atominės bombos sukūrimo problemą. Galiausiai jis vadovavo daugiau kaip 3 000 žmonių.
Tarp bombų Katherin ir Oppenheimeriui gimė antrasis vaikas – dukra Katherine.
Atominė bomba
1945 m. liepos 16 d. rytą Robertas Oppenheimeris bunkeryje laukė akimirkos, kuri pakeis pasaulį. Maždaug už 10 km. nuo jo, blyškiame Jornada del Muerto dykumos smėlyje, Naujosios Meksikos valstijoje, nugriaudėjo „Trinity“ sprogimas.
Tai buvo bendras Los Alamose dirbusių mokslininkų darbas, pasibaigęs pirmuoju branduoliniu sprogimu Alamagorde.
Kolegų aprašymuose R. Oppenheimeris atrodė išsekęs. Jis visada buvo lieknas, bet po trejų metų vadovavimo „Manheteno projektui“ – moksliniam padaliniui, suprojektavusio ir sukūrusio bombą, jo svoris sumažėjo iki 52 kg. Būdamas 178 cm ūgio, jis buvo itin lieknas. Tą naktį, prieš pirmosios atominės bombos bandymą, jis miegojo tik keturias valandas, nes miegoti neleido nerimas. Ir... rūkaliaus kosulys.
Po atominės bombos bandymo jis atrodė vis labiau prislėgtas, nes žinojo, kas netrukus įvyks. Jis apgailestavo dėl neišvengiamo japonų likimo. „Tie vargšai maži žmonės, tie vargšai maži žmonės“, – sakydavo R. Oppenheimeris.
Tačiau jautrumą mainė susikaupimas ir reiklumas. Kai praėjus mažiau nei mėnesiui po „Trinity“ operacijos jis miniai kolegų paskelbė apie sėkmingą Hirošimos bombardavimą, R. Oppenheimerio kūno kalba demonstravo pergalę.
R. Oppenheimeris dažnai vadinamas atominės bombos tėvu. Vienas jo bendradarbis – Jeremy Bernsteinas teigė, kad jis labiau nei bet kuris kitas žmogus prisidėjo prie to, kad bomba taptų realybe. Anot jo, niekas kitas nebūtų galėjęs to padaryti. Kaip jis rašė savo 2004 m. biografijoje „Oppenheimeris: mįslės portretas“: „Jei Oppenheimeris nebūtų buvęs Los Alamos direktorius, esu įsitikinęs, kad Antrasis pasaulinis karas būtų pasibaigęs nenaudojant branduolinių ginklų“.
1939 m. fizikai buvo daug labiau susirūpinę branduoline grėsme nei politikai, ir būtent Alberto Einsteino laiškas pirmą kartą atkreipė JAV vyriausybės vadovų dėmesį į šį klausimą. Reakcija buvo lėta, tačiau mokslininkų bendruomenė ir toliau kėlė nerimą, ir galiausiai prezidentas buvo įtikintas imtis veiksmų. R. Oppenheimeris, vienas žymiausių šalies fizikų, buvo vienas iš kelių mokslininkų, paskirtų rimčiau nagrinėti branduolinio ginklo kūrimo galimybes.
Iki 1942 m. rugsėjo mėnesio, iš dalies R. Oppenheimerio komandos dėka, tapo aišku, kad bombą įmanoma sukurti, ir buvo pradėti rengti konkretūs jos kūrimo planai.
Po sprogimo
Po Antrojo pasaulinio karo R. Oppenheimerio požiūris, regis, pasikeitė. Branduolinius ginklus jis pavadino agresijos ir teroro priemone, o ginklų pramonę – velnio darbu.
Kuriant bombą R. Oppenheimeris, norėdamas nuraminti savo ir kolegų etines abejones, sakydavo, kad jie, kaip mokslininkai, nėra atsakingi už sprendimus, kaip ginklas turėtų būti panaudotas. Jie turi tik atlikti savo darbą. Kraujas, jei jo bus, teks politikams.
Tačiau atrodo, kad kai tik darbas buvo atliktas, R. Oppenheimerio pasitikėjimas šia pozicija susvyravo. Pokario metais, dirbdamas Atominės energijos komisijoje, jis pasisakė prieš tolesnį ginklų, įskaitant galingesnę vandenilinę bombą, kūrimą.
Dėl atsisakymo kurti vandenilinę bombą, 1954 m. JAV vyriausybė ėmėsi tirti R. Oppenheimerio veiklą dėl tariamo nelojalumo valstybei ir panaikino jo leidimą dirbti su slapta informacija, o tai reiškė jo dalyvavimo politinėje veikloje pabaigą.
Akademinė bendruomenė stojo mokslininko ginti. Rašydamas laikraščiui „The New Republic“ 1955 m. filosofas Bertrandas Russellas komentavo: „Tyrimas neginčijamai parodė, jog jis padarė klaidų, viena iš jų saugumo požiūriu gana rimta. Tačiau nebuvo jokių nelojalumo ar ko nors, kas galėtų būti laikoma išdavyste, įrodymų... Mokslininkai pateko į tragišką dilemą“.
Mirtis ir po mirties
1963 m. JAV vyriausybė, kaip politinės reabilitacijos gestą, įteikė jam Enriko Fermio apdovanojimą, tačiau, tik 2022 m., praėjus 55 metams po jo mirties, JAV vyriausybė atšaukė 1954 m. sprendimą atimti leidimą ir patvirtino R. Oppenheimerio lojalumą.
Paskutiniaisiais atominės bombos kūrėjo gyvenimo dešimtmečiais, jis lygiagrečiai reiškė pasididžiavimą techniniu bombos pasiekimu ir kaltę dėl jos poveikio. Mokslininko komentaruose taip pat atsirado rezignacijos gaida, jis ne kartą sakė, kad bomba buvo tiesiog neišvengiama.
1966 m. R. Oppenheimeris paliko Prinstono fundamentaliųjų tyrimų instituto direktoriaus pareigas. Šiame institute jis dirbo su kitais fizikais, įskaitant A. Einsteiną.
Paskutinius gyvenimo metus jis leido Mergelių saloje, plaukiojo jachta. Mokslininkas laikėsi nuostatos, kad mokslas – tai mokymasis nekartoti tos pačios klaidos.
Nuo paauglystės nuolat rūkęs, R. Oppenheimeris taip pat visą gyvenimą sirgo tuberkulioze. 1967 m., būdamas 62 metų amžiaus, fizikas mirė nuo gerklės vėžio.
