LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ Sigita Jonynaitė, „Žalvarinio“ grupės vokalistė, pasakoja apie gyvenimo vingius – nepasisekęs gimdymas ir mylimojo vyro Domo netektis – kaip atsitiesti ir nežiūrėti į bedugnę net tada, kai labai to norisi.
– Jau metai, kai nebėra Domo. Tie metai, kaip tau pačiai atrodo – daug ar mažai?
– Metai prabėgo visiškai kosmiškai greitai, nieko nespėju. Gal dėl to, jog buvo daug buities, kai žmogus išeina, labai pasikeičia ir elementarūs dalykai – mokesčiai, popierių, dokumentų pildymas, užgriuvo nemažai veiklos. Žinoma, turime mažą vaikelį, kuris reikalavo daug dėmesio. Laikas prabėgo labai greitai.
– Tai įvyko prieš metus, kas įvyko tą dieną?
– Mes išvykome į Slovakiją. Domas, sklandė sklandytuvais, buvo labai užsidegęs šia veikla. Taip sutapo, kad susipažinome kaip tik tuo metu, kai jis pradėjo užsiiminėti šiuo hobiu. Aš jį lydėjau nuo pirmo iki paskutinio skrydžio. Tikrai, ta muzika mūsų gyvenimuose gal net nublanko prieš sklandymą.
Išvykome į varžybas, jis ten labai norėjo vykti, nes jos vyko kalnuose. Jis nebuvo sklandęs kalnuose prieš tai. Nuvykę labai džiaugiamės pavasariu, buvo labai gražu, nuostabus oras, atbundanti gamta. Tačiau buvo netinkamas oras sklandymui, tad kelias dienas praleidome bastydamiesi po kaimelius. Paskutinę varžybų dieną jis pagaliau pakilo ir susidūrė su kitu sklandytuvu...
– Ar čia buvo kažkokia klaida? Ar tai buvo nustatyta?
– Taip, tai buvo lenkų piloto klaida. Tai būtų panašu į išvažiavimą į priešpriešinę eismo juostą. Jie vienas kito susidūrimo metu tiesiog nematė.
– Žūtis įvyko akimirksniu?
– Gal ne visai akimirksniu, jie bandė kažkaip iššokti, tam tikrą laiką sklandytuvas krito, tad laiko susivokti, kas vyksta, buvo. Tačiau imtis veiksmų laiko pristigo. Viskas būtų buvę gerai, jei taip būtų atsitikę lygumoje – jie būtų iššokę ir nutūpę.
– Tu buvai šalia, dalyvavai varžybose?
– Taip, mes kartu važiavome, buvo ir mūsų vaikutis. Į tas varžybas planavome važiuoti, nes dėl karantino jos prieš tai buvo nukeltos metams. Džiaugiuosi, kad buvau šalia, nes nežinau, kaip būčiau tvėrusi, jei būčiau likusi Lietuvoje.
– Kai esi šalia, kaip visa tai atrodo? Ar kažkas padėjo?
– Visiems buvo labai didelis šokas, bet visi labai rūpinosi manimi ir vaikučiu. Labai stengėsi padėti, bet aišku, kaip tu padėsi. Nežinau, ar man tuo metu reikėjo pagalbos. Aš labiau koncentravausi į tai, kaip dabar yra Domui. Aš jaučiau, kad tarp mūsų atsirado kažkokia siena – mes taip arti vienas kito, bet negalime vienas kito pasiekti. Toks buvo jausmas. Labai jaučiau, kaip jis panikuoja, blaškosi, kaip nori grįžti. Aš visą laiką su juo kalbėjausi, sakiau, kaip jį myliu, kaip aš žinau, jog padarė viską, ką galėjo, stengiausi jį nuraminti. Taip kalbėjau gal du mėnesius, jaučiau, kaip jis po truputį tolsta, aš irgi taip jaučiausi, aš irgi tolau.
Neapsakomas jausmas, tu esi šoke. Vieną sekundę supranti, kas įvyko, o kitą jau galvoji – parašysiu Domui, jis kažkaip viską sutvarkys.
– Jūsų sūnelis, suprantu, kad visai mažutis, bet, ar tu matei, kad jis pasikeitė?
– Iš tiesų Vytis labai verkdavo, pirmus du mėnesius turėjau bemieges naktis. Domas mokėdavo jį nuraminti, atsimenu naktį prieš įvykį, jis taip pat labai verkė, tik Domui pavykdavo jį nuraminti.
– O ar Vytis jautė, kad kažkas pasikeitė?
– Nežinau, ar jis jautė, bet nuo tos dienos nustojo verkti. Pasidarė man labai patogus vaikas. Tą pokytį labai pastebėjau, žinoma, mūsų aplinka pasikeitė, nors aš bandydavau tramdyti savo ašaras, bet ne visada pavykdavo.
– Nepaisant streso, įtampos, jis buvo stiprus vyrukas?
– Tikrai. Stengiausi jam neperduodi to streso, kadangi jį maitinau, bijojau, kad dings pienas, dėl to norėjau labai susiimti, gal jis tai jautė.
– Grįžkime į praeitį. Prieš Vytį, jūs laukėtės dar vieno vaikelio?
– Mes laukėmės vaikelio, bet gimdymo metu įvyko komplikacija.
– Kaip tu iš jo išlipai, kiek tau truko laiko?
– Mes su Domu labai sulipome ir laikėmės vienas už kito. Mums abiem tas labai padėjo, susitarėme, jog turime šnekėtis apie viską. Po truputį tie dalykai nutolsta. Kartais galvoju, kaip kiti žmonės būna galvoja: kodėl man? Aš tiesiog negaliu patikėti, kad man taip atsitiko.
Nežiūriu į mirtį, kaip į kažką baisaus. Žiūriu į ją su didele pagarba, būna atsisuku ir nusilenkiu jai. Pradėjau daugiau gyventi, labiau. Aš nebesureikšminu daugelio dalykų.
– Pakalbėkime apie Vytį, kaip rinkote vardą?
– Pirmajam sūnui turėjome išrinkę du vardus: Vytis arba Algirdas. Prieš laidotuves galvojome, kaip pavadinsime, o Domas pasakė, jog nenori vadinti jo Vyčiu, nes jam, tai buvo labai gyvas vardas. Tad pavadinome Algirdu, o Vytis liko laukti savo žirgo.
– Vyčiui dabar kiek daugiau nei metai. Koks jis vaikas?
– Jis labai šviesus ir labai stabilus vaikas, labai mėgsta skaityti knygas ir stebėti mašinas, o ypatingai – mašinų ratus. Jis viską daro labai apgalvotai, niekada nebėga, nerėkia, neklykia, jis labai brandus vaikas.
Jo charakteris pasireiškė būtent tada, kai išėjo tėtis. Toks ramumas, stabilumas. Gal jis jaučia, kad auga be tėčio, vis dėlto gamta sudėlioja tą balansą.
– Kaip manai, kaip tau pavyksta į viską žiūrėti šiek tiek iš šono, kaip pavyksta išlaikyti balansą?
– Jeigu į viską gyvenime žiūrėčiau rimtai, tai galima būtų ir išprotėti. Turiu tiek daug pagalbos ir meilės aplinkui, kad nežinau, kaip visiems atsidėkoti.
– Ką tau metai po Domo netekties atnešė?
– Man tapo lengva: ramybė, šiluma, meilė. Jaučiuosi kaip po audros. Štilis.
– Ar galima sąmoningai, savo pastangomis tai pasiekti? Ar tai yra duotybė?
– Aš tos būsenos siekiau per jogą, per meditaciją, visą laiką man tai buvo įdomu. Įlipau į liftą ir mane pakėlė. Aš pati sau tą klausimą buvau iškėlusi, ar įmanoma be skaudžių išgyvenimų, turbūt, kad ne.
– Sakai, kad sugebėjai išlaviruoti?
– Nesileidžiu į savo proto vingrybes, savigailą. Gal yra žmonių, kuriems gal dėl to ir yra sunku pakelti, nes jie leidžiasi ir leidžiasi gilyn, nesustodami. Aš ten nėjau ir neinu. Leidžiu sau paverkti, bet iki tam tikros ribos, kad manęs neprarytų tos ašaros.
– Pakalbėkime apie muziką, joje randi save?
– Tai mano pašaukimas, nuo vaikystės esu įstatyta į tas vėžias ir toliau važiuoju.
– Esi „Žalvarinio“ vokalistė ir su vyru Domu susipažinote būtent toje grupėje?
– Taip, labai greitai radome bendrą kalbą, nors ilgai buvome ir tiesiog draugiškai. Kažkaip viskas augo, stiprėjo ir darėsi nepakeliama tiesiog būti.
– Paskutinis koncertas taip pat buvo skirtas Domui?
– Koncerte aš norėjau pristatyti mūsų kurtas dainas, nes mes įrašinėdavome namuose, daug grodavome. Liko trys dainos, kuriose groja jo bosinė gitara. Šiaip kūrėme ir daugiau dainų, tik neliko jų įrašų. Viskas liko mano galvoje. Labai gaila, bet ir labai džiugu, kad liko bent trys dainos.
– Kaip tavo kūryba keitėsi po tokių sukrečiančių įvykių tavo gyvenime?
– Man visiškai nesisekė kurti, niekada gyvenime. Galvojau, kad šitas kelias man tiesiog uždarytas, galbūt galiu dainuoti kitų žmonių dainas, bet pačiai man niekaip neišėjo. Bet kai netekome kūdikio, aš išeidavau pasivaikščioti ir pradėdavau rinkti tas dainas. Rinkti kaip grybus. Man kažkas atsirakino.
Parengė Emilija Balcerytė.
Viso pokalbio su Sigita Jonynaite klausykite LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“:
