„Jei patikime kokiu nors autoritetu, mums lengviau priimti viską, ką jis mums duoda“, – apie naivų pasitikėjimą LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ pasakoja psichologė Genovaitė Petronienė. Specialistė paaiškina, kuo naivumas yra blogai, kuo gerai, ir kaip ši gamtos sutverta būdo savybė gali pasilikti pereinant į suaugusiųjų pasaulį.
„Viena vertus naivumas būtų nekritiškumas, o kita vertus tai būtų labai nuoširdus pasitikėjimas pasauliu, įdedant visą širdį į kažką“, – trumpai naivumą apibūdina psichologė G. Petronienė. Pasak jos, naivumą bene kiekvienas išgyvenome vaikystėje.
Jei mums pasisekė ir tėvai mus bent šiek tiek mylėjo, tai vaikystėje tikrai turėjome naivumo jausmą, sako psichologė. „Kodėl gimęs kūdikis verkia? Todėl, kad jis automatiški tiki, kad juo bus pasirūpinta, kad pasaulis saugi vieta, kad jis geras, kad jis laukiamas, kad mums duos to, ko reikia.
Kita vertus, kai buvome tie naivūs vaikai, tikėjome tėvų žodžiu, kad, pavyzdžiui, negalima eiti į gatvę. Buvo pasitikėjimas taisyklėmis, kad jei neisiu į gatvę, būsiu saugus. Tą naivumą vieni išauga, kiti neišauga, bet nėra žmogaus, gal tik našlaičiai ar labai nukentėję psichopatiškų šeimų vaikai, kurie nepradėtų gyvenimo nuo naivumo būsenos“, – dėsto G. Petronienė.
Anot pašnekovės, dalis suaugusiųjų vis dar lieka „užstrigę“ vaikystės naivumo būsenoje. Tokie žmonės ir toliau tiki, kad jie bus labai geri ir tada jais pasirūpins antra pusė, sutuoktinis, valdžios institucijos.
„Tokie žmonės labai tiki autoritetais, pavyzdžiui mokytojais. Kita vertus tai yra nuostabu, nes jei aš labai patikiu kokiu nors mokytoju, tai man mokytis tampa labai lengva – tiesiog viską nuryji, ką tas žmogus duoda ir išmoksti. Tokie žmonės lengviau mokosi. Pavyzdžiui, jei pas mane ateina koks pacientas ir žiūri į mane, kaip į mamą, man norisi jam daugiau duoti – automatiški norisi labiau juo rūpintis, – atvirauja laidos viešnia. – Tačiau didžiausia tokių žmonių bėda yra ta, kad jie vis patiki blogiečiais – vis nusvyla gyvenime.“
Surasti ant balto žirgo atjosiantį princą ar princesę yra taip pat tokio senovinio naivumo bruožas, pastebi psichologė. „Naivus žmogus tiki rojumi, jam atrodo, kad mes tarsi esame išvaryti iš jo. Tokiam žmogui norisi, kad kitas žmogus viską duotų, o neretai tas kitas, pasirodo, yra kitokio mąstymo. Tuomet įvyksta nusivylimas“, – sako pašnekovė.
Naivus žmogus dažniausiai niekaip nenori pereiti į kritiško mąstymo būseną, pastebi G. Petronienė. Pasak jos, toks žmogus tarsi nenori tapti labiau suaugęs.
„Toks žmogus tarsi yra kaip Adomas ir Ieva – nenupuola ir nesupranta to gero ir blogo. Taip žmogus tame naivume ir užstringa, – sako psichologė. – Viena vertus užstrigimas blogai, bet kita vertus, tai yra labai gerai, kad mes galime tikėtis paties geriausio. Pavyzdžiui žmonės nusprendžia daryti remontą. Jeigu tu nesitikėsi, kad butas po jo bus nuostabus, tai bus labai sunku imtis paties proceso. Arba įsimylėjimas. Pati gamta taip sutvarkė, kad pirminiame etape mes būtume naivūs, apžavėti, visa širdimi patikėtume ir nematytume kito žmogaus trūkumų. O kai jau pamatome, su kuo susidėjome, būname pripratę prie to žmogaus.“
Naivumas atpalaiduoja mintis ir neretai toks žmogus pelno kitų pasitikėjimą, dėmesį atkreipia psichologė. „Dažnai yra sakoma, kad atėjau į naują darbą, nieko nemokėjau, bet viršininkas manimi patikėjo ir visko išmokė“, – dar vieną naivumo privalumą įžvelgia psichologė G. Petronienė.
Visas pokalbis su psichologe apie naivumo privalumus ir trūkumus – LRT mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
