Pastarieji keleri metai tinklaraščio kūrėjai, radijo laidos autorei Rimantei Kulvinskytei patvirtino, kad apie laimę kalbėti ir lengva, ir sunku. „Jei ne psichologinė terapija ir savipagalbos ginklai, ko gero, būčiau nugrimzdusi į tamsą“, – atvirai LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako anapilin iškeliavusio tėčio besiilginti Rimantė. Moteris pasakoja apie žiemojimą Balyje ir senos svajonės – knygyno atidarymą – įgyvendinimą.
Augindama septynerių dukrą Luną ir beveik pusės metų sūnų Atumą, laimės akimirkas Rimantė moka rinkti kasdienybėje. Moteris sau visada primena, kuomet išgyvena gerus momentus, būtinai pasako, kaip dabar yra gera.
„Reikia pristabdyti tą akimirką, truputį išeiti iš kūno, pabūti šone ir pamatyti, kad jeigu tai būtų filmas ar reklama, tai va galėtum reklamuoti kakavą, šokoladą ar dar kažką – tai tokios akimirkos“, – juokiasi R. Kulvinskytė.
Sustoti kasdienybėje ir pagauti laimės akimirkas žurnalistė, rašytoja Rimantė Kulvinskytė ir jos vyras verslininkas Povilas Miškinis–Eidukonis mokosi vienas iš kito. Pora nuolatos vienas kitą paskatina ir pastūmėja judėti tikslo ar svajonės link. Ne vieną svajonę jie drauge jau įgyvendino. O prieš Kalėdas pora atidarė originalų knygyną-barą, kur skaitydamas knygas gali pasimėgauti kava ar nealkoholiniu kokteiliu.
„Turėjom tokį vieną vakarą diskusiją, ką mes norėtume veikti – koks mūsų kitas projektas ir taip toliau. Mes nuo seno keliaudami visada nueidavome į senus knygynus, kažkokius užkaborius, įdomias krautuvėles ir panašiai. Sakydavom: „kai būsim seni, norėtume kažką tokio daryt“, – šypsodamasis pasakoja Povilas. – Ir sakom: „galim kitų ar dar kitų metų gal ir nesulaukti, tai gal tą senatvės idėją dabar reikia daryti?“. Taip ir ėmėmės įgyvendinti šitą savo seną svajonę.“
Abu vienu balsu sako, ryžtą veikti, net jei nežinai, kaip seksis, juodu labiausiai paskatino karas Ukrainoje. „Aš sakau, kad karas Ukrainoje labai pakeitė mūsų suvokimą, kiek yra tarp pradžios ir pabaigos – kai mes įsivaizduojame pabaigą, tai ji labai toli. Su visom abejonėm, su finansinėm perspektyvom, vis dėlto pasaulis išgyvena finansinį nuosmukį, ir daug laukia išbandymų, ir žiema nelengva, bet mes su Povilu, kai dar svarstėme, atidaryti savo knygyną ar ne, mes sakėm: „pasimatuosime svajonę“. Kiek mes esame pasiryžę skirti jėgų tam, kad pasimatuotume vieną savo gyvenimo svajonių?“, – retoriškai klausia knygyną atidariusi rašytoja.
Turėjome kaip „Matricoje“ pasirinkti vieną arba kitą piliulę, žmonos žodžiams pritaria P. Miškinis–Eidukonis. Pasak jo, vienoje rankoje buvo pasirinkimas gyventi ramiai ir nieko nedaryti, o kitoje – mesti sau iššūkį.
„Ir mes metėme sau tą iššūkį, – pasakoja Povilas. – Supratau, kad kasmet reikia to iššūkio, nes kitaip stagnacija labai greitai ateina. Tada svajonės lieka svajonėm ir kai gulėsi mirties patale, sakysi, ko nepadariau, o tas sąrašas bus didžiulis – už kiekvienus metus bus kažkas nepadaryta.“
„Čia kaip sportuojant – nori, kad raumuo augtų, reikia gerai maitintis, gerai ilsėtis ir daryti šiek tiek daugiau negu darei prieš tai“, – sako vyro žodžiams pritarianti Rimantė.
Lygiai taip pat ryžtingai šeima apsisprendė ir dėl Balio – pasirinko peržiemoti ir į Lietuvą grįžti tik balandį. Sako, ten iškart pajuto, kad paskutiniu metu jų gyvenime visko buvo tiek daug, tarsi staiga būtų nugyventi penkeri metai. Pirmiausia šeimą sukrėtė netikėta Rimantės tėčio mirtis.
„Tėtis išėjo iš tikrųjų labai netikėtai... Ir aš galvoju, kad šitoje kelionėje didžiausia man kaip paspirtis, gijimas buvo tas, kad mes su tėčiu labai daug bendravome. Ir tėtis man skambindavo kiekvieną dieną 10-tą ryto. Tuo metu neplanuodavau susitikimų, nes tai būdavo mano ir tėtės penkiolika minučių pasikalbėti apie viską: apie darbus, apie kūrybą. Jis labai sirgo už mano rašymą, labai tuo didžiavosi – tuo, ką darau. Ir mano kūryboje mano tėtės yra labai daug, nes jo yra daug manyje.
Rašydama aš sugrįžtu į savo vidinį vaiką, kuris buvo labai smarkiai išmylėtas tėvų, „išnuotykintas“. Tėtis buvo mano nuosavas baronas Miunchauzenas su savo pasakom, neįtikėtinom istorijom ir lygioj vietoj sukuriama kažokia mistika. Tai mano ryšys su juo yra labai stiprus per knygas. Tėtis labai laukė mano knygų. Griežtai buvo atsisakęs skaityti rankraščius, laukė jų atspausdintų. Ir aš jų sulaukiau tiek „Laimingos knygos“, tiek „Semčiukų“ jau savaitę po tėtės mirties. Tai mes jų taip ir neperskaitėm kartu“, – atsidūsta Rimantė.
Tada Rimantė sako suvokusi, kad kitiems rašyta savipagalbos ir savistabos „Laiminga knyga“, po tėčio mirties tapo didžiausia pagalba jai pačiai. Ir būsima, dar rašoma knyga, – jai geriausia terapija.
Iškeliavus tėčiui Rimantė neslepia iškart nujautusi, kad jiedu su Povilu susilauks sūnaus. Tačiau, kad tikrai laukiasi, sužinojo prieš pat prasidedant karui Ukrainoje. Džiaugsmo mintys vėl virto nerimu. Galiausiai abu su Povilu susidėliojo scenarijų, ką darytų blogiausiu atveju, ir pasirinko gyventi galvodami apie geriausia.
Viskas priklauso tik nuo minčių, įsitikinusi Rimantė. Būtent todėl į tolimą kraštą pora nesibaimino skristi su septynerių dukra ir vos kelių mėnesių kūdikiu. Sako, jau seniai sau įsivardiję, kad jų namai – visas pasaulis.
„Tai, kad mes pirmiausia Luną, dabar ir Atumą, išsivežėm į užsienį yra senelių siaubo reikalas. Bet dabar jau jie su tuo susitaikė. Iš tikrųjų, jeigu yra sunku, yra sunku visur. Tėvystė, motinystė ateina su savais iššūkiais, nuovargiu, nemiegotom naktim, nerimu dėl vaiko sveikatos. Visi šitie faktoriai galioja lygiai taip pat, ar tu būtum Balyje, ar tu būtum Lietuvoj, ar Antarktidoj. [...], – įsitikinusi rašytoja, radijo laidos autorė Rimantė Kulvinskytė. – Noras vaikams parodyti pasaulį yra daug stipresnis už visas baimes. O noras gyventi čia ir dabar – svarbiausias. Jis padeda būti laimingiems.“
Visą reportažą apie Rimantės ir Povilo šeimą žiūrėkite LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
