Specialioji pedagogė Svaja Venckienė su vaikais, turinčiais negalią ar kitų specialiųjų poreikių, dirba jau 20 metų. Nors ji ir stengiasi vaikus išugdyti kuo savarankiškesnius, pripažįsta – specialiųjų poreikių turintys vaikai tampa milžiniška našta tėvams, pabaigę mokyklą jie žengia į tuštumą, o sėkmės istorijų – tik vienetai.
Pedagogė S. Venckienė dirba Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinėje mokykloje, kuri turi sukaupusi didžiulę patirtį dirbant su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių. Šiandien šioje mokykloje iš viso mokosi 300 mokinių, 58 iš jų – su specialiaisiais poreikiais – turinčių Dauno sindromą, autizmo spektro, intelekto sutrikimus.
Kai kurie mokyklos darbuotojai taip pat turi negalią. Todėl, mokytojos žodžiais, mokyklos bendruomenė yra tolerantiškesnė ir turinti daugiau empatijos, čia nereikia pasakoti apie įvairovę.
„Pavyzdžiui, pas mus yra buvę tokių vaikų, dažniausiai su autizmo spektro sutrikimu, kurie mėgsta pagulėti. Ne tik klasėje, bet ir koridoriuje. Mūsiškiai vaikai perlipa ir nueina. O suaugę ateina ir iš karto moralas: ir ko gi čia dabar guli? <...> Tu žinai, kad tu sušalsi, susirgsi?“ – pasakoja pašnekovė.
S. Venckienė sako, kad pedagogų, dirbančių su neįgaliais vaikais, tikslas yra užauginti savarankišką žmogų. Pasak jos, Dovilų pagrindinės mokyklos mokytojų kvalifikacija yra tinkama, jie žino, kaip reikia dirbti.
„Mes nesėdime prie vaikų viename suole, mes neatverčiame jiems knygų, neužrišame jiems batų. Iš vienos pusės, mes blogiečiai esame – mes stovime ir laukiame, ką [vaikas – LRT.lt] pradės daryti, nes mūsų tikslas yra savarankiškas žmogus“, – aiškina mokytoja.
Tačiau pašnekovė nėra optimistiška, didelės problemos prasideda vaikams suaugus.
„Mūsų vaikai turi gerą gyvenimą čia, bet jų geras gyvenimas pasibaigia su 10 klase“, – konstatuoja S. Venckienė.
Mokyklą baigę specialiųjų poreikių vaikai dažnai nebeturi, kur eiti, o sėkmės istorijų yra labai mažai. Pasak pašnekovės, dėl susiklosčiusios situacijos kaltas institucijų nesusikalbėjimas ir pagalbos priemonių specialių poreikių žmonėms nesuderinimas. Todėl mokykloje esą vaikai ruošiami į nežinią.
Pašnekovė neslepia – neįgalių vaikų susilaukę tėvai atsiduria nepavydėtinoje situacijoje.
„Jie yra kalėjime. Jie yra pervargę, pikti. Jie yra beviltiškoje situacijoje. Viskas prasideda nuo pat mažų dienų. <...>. Atsiveda dviejų, trijų metų vaiką ir sako – mano vaikas nekalba. Pradeda ieškoti priežasčių, pasiteisinimų. <...> Keturių metų nekalba, penkių metų nekalba, o paskui atveda į mokyklą, pastato ir sako – o dabar padarykite stebuklą. O stebuklas nebeišeina“, – neslepia S. Venckienė.
Pašnekovė žodžių į vatą nevynioja ir siunčia aiškią žinią – tėvams auginti vaikus su negalia Lietuvoje yra be galo sunku.
„Mūsų vieno vaiko tėvai atėjo ir sako: žinote, mokytoja, mes norime užmušti savo vaiką, kad, atsėdėję kalėjime, galėtumėm gyventi laisvą gyvenimą. Kita mama atvažiavusi sako: aš norėčiau, kad mano vaiką kas nors užmuštų, nes aš esu savo mintyse netgi susiplanavusi laidotuves. Aš žinau, kur ir kaip gražiai palaidočiau. Nes, sako, nebegaliu ištverti šito gyvenimo“, – žiaurius tėvų pasisakymus atpasakoja Svaja.
Mokykla kai kuriems tėvams pati turi organizuoti pagalbą, nes jie nebegeba tinkamai pasirūpinti vaikais. „Jie nebegali pakelti telefono ragelio, negali patys surasti psichologo, kad padėtų patys sau. Jie ateina prašyti pagalbos į mokyklą“, – teigia mokytoja pridurdama, kad alternatyvų būtų daugiau, jei egzistuotų pagalbos tokiems tėvams sistema.
Mokytoja sako puikiai suprantanti, ką išgyvena tėvai, nes pačios Italijoje gyvenantis anūkas Antonijus turi autizmo spektro sutrikimą.
„Man per kelias dienas apžėlė visi daržai, nuvyto visos gėlės, išsilakstė visos draugės ir aš tada tiktai supratau, kad tu tiesiog nebeturi savo asmeninio gyvenimo. Arba jisai tiek sumažėjęs, kad tu esi priklausomas, tu tiesiog esi ramstis, tu turi būti turėklu tam vaikui. Ir ne dieną, ne savaitę, ne 10 metų, o visą gyvenimą“, – sako mokytoja.
Svaja teigia, kad darbas su tokiais vaikais yra nelengvas, o per jos ilgametę praktiką mokykloje buvo visko.
„Yra buvę akiniai nuskridę, esu gavusi į galvą taip, kad su viena akim nemačiau kokią valandą. Keiksmažodžių yra daug. Esu žliumbusi net su pasikūkčiojimais. Iš nevilties. Iš nežinojimo, ką daryti. Iš rezultato nebuvimo. Iš tėvų nepamatuotų lūkesčių“, – pasakoja 20 metų specialiąja pedagoge dirbanti Svaja Venckienė.
Nepaisant ypač sunkaus darbo, S. Venckienei jis patinka. Pašnekovė įsitikinusi – nors ir labai sunku, darbas teikia rezultatus, o maži dalykai tampa dideliais apdovanojimais.
„Aš su savo mokiniais tikrai nenuvažiuosiu į olimpiadą. Bet aš su jais nuvažiuoju į žirgyną“, – akcentuoja mokytoja.
Visą pokalbį su S. Venckiene žiūrėkite laidos „Nepaprasti žmonės“ įraše.
