Jonas Ohmanas – žinomiausias Švedijos pilietis, organizacijos „Blue/Yellow vadovas, į LRT TELEVIZIJOS laidą „Beatos virtuvė“ atvykęs kone tiesiai iš fronto papasakoja, kaip režisierius ir teologas iš Švedijos tapo Lietuvos patriotu ir didžiausiu Ukrainos rėmėju, prisiminė kontrabanda garsėjusią savo močiutę ir demonstravo, kokiais ginklais lietuviai padeda ukrainiečiams ginti savo laisvę.
Joną Ohmaną kalbina laidos vedėja Beata Nicholson.
– Jonai, man norėtųsi lietuvius pagirti dėl susitelkimo, aukų, ir daug vienybės.
– Ir yra už ką. 2014 metais jautėme, kad žmonės Lietuvoje ypatingai reagavo su baime, bet ir su ryžtu. Ir šiemet tai jautėme. Vasario mėnesį nežmoniški pinigai atėjo į mūsų fondą. Buvau ką tik išvykęs iš fronto, skambina finansininkas, sako: „Jonai, turime milijoną eurų, po to du milijonus.“ Kai reikia, lietuviai susiima ir daro. Proporcingai vertinant esame numeris vienas pasaulyje.
– Mes pasaulyje esame numeris vienas Ukrainos rėmėjai?
– Ir visada būsime. Ne tik iš meilės Ukrainai, tai mums irgi svarbu. Istoriškai ten visada būdavo neramu. Lietuviai ten nujodavo ir prisidėdavo. Archetipinis reiškinys, įrašytas genuose.
– Jonai, esate žinomas švedas, „Blue/Yellow“ vadovas, kovotojas, padedantis Ukrainai. Bet ne visi žino, kad jūsų istorija su Lietuva prasidėjo dar 1989 metais Krokuvos bare. Kaip ten buvo?
– 1989 metais Lenkijoje susitikau su lietuviais. Jie pradėjo pasakoti apie savo „Lithuania“. Šiaip aš protingas žmogus, bet nieko nežinojau, nebuvau girdėjęs. Tada pradėjo kalbėti apie Sąjūdį, apie Landsbergį. Vos ne mitologija. Tapo įdomu. Tada Gorbačiovas išėjo į sceną ir pradėjo „varyti“ ant lietuvių. Galvoju, kaip įdomu.
Pirmą kartą atvykau 1990 metais, nelegaliai. Čia kaip viešbutis Kalifornijoje – gali „išsičekinti“ kada nori, bet išvažiuoti sunku. Ne tik apie save kalbu. Daug užsieniečių iš įvairiausių šalių, su kuriais bendrauju, irgi panašiai sako. O prasidėjus Ukrainoje neramumams dėl Rusijos, galvoju: čia gyvenu, ką nors darysiu. Ginsiu Lietuvą, ginsiu Baltijos jūros erdvę, demokratiją ir Švediją, – viską.
– Iš kur tas kovotojo genas? Kokioje šeimoje užaugote?
– Mano šeima buvo mokytojai, bet yra vienas įdomus niuansas. Gimiau prie Suomijos pasienio. Tai reiškia, kad mano švedai tėvai buvo siunčiami sušvedinti suomiukų. Panašiai, kaip lenkų ir lietuvių klausimas.
Buvo uždrausta suomiškai kalbėti mokyklose. Mano draugai su manimi kalbėjo švediškai, su tėvais – suomiškai. Mano tėvas kilęs iš Švedijos „Donbaso“. Jis gimė ir augo Šiaurės Švedijoje, ten buvo kasyklos. Jo visa šeima iš ten. Jis vienas išvažiavo mokytis. O visa šeima susijusi su kasyklomis. Todėl Donbaso mentalitetas man suprantamas. Yra taisyklės, yra būtinybės. Mano proproprosenelė buvo Švedijos garsiausia kontrabandininkė.
– Ką ji vežė?
– Tada Norvegijoje buvo sviesto deficitas. Sudėtinga gauti, dideli mokesčiai. Moteriškė per kalnus viena veždavo sviestą į Norvegiją ir uždirbdavo neblogus pinigus.
– Apie lietuvius pasakykite. Kokie mūsų būdo bruožai jums patinka, o kokie ne?
– Lietuviai yra ramūs kovotojai. Daug žmonių ramūs, bet viduje verda. Matau, kad priima asmeniškai tai, kas vyksta, nori prisidėti, daryti. Tai ne estai, ne latviai, ten kitaip. Yra provincialumo, tai maža šalis.
Ne visai gerą pusę turi lietuviai, kad darbo nebijo, bet galėtų mylėti jį labiau. Mano, kad kas nors turi duoti. Reikia suprasti, kad turi galimybę čia gyventi, vystyti, grožėtis. Turi stengtis.
Yra „bachūrų“ kultūra. Nereikia žeminti kitų. Turiu gerą pavyzdį. Mano slapyvardis Ukrainoje yra Panda. Prieš kelias savaites susitikau su JAV generolu Petraeusu. Tai buvęs CŽV vadas. Jis girdėjo mano interviu ir sakė: tai vyriškumo ženklas, kai žmogus gali situaciją priimti ramiai – kaip panda. Būkime geri vieni kitiems.
– Kai kvietėme jus į laidą, buvote tik grįžęs iš fronto. Kokie paskutiniai įspūdžiai?
– Buvo du esminiai dalykai. Mes važiavome su atstovu iš Amerikos kongreso pasižiūrėti, pabendrauti su kariais, vadais. Suprasti, ką geriau galima padaryti. Buvo be galo įdomus momentas. Valgėme šašlykus prie Chersono fronto, virš galvos skrido „Himarsai“.
Dar ėjau su išminuotojais Charkovo srityje. Išlaisvintose teritorijose buvo be galo baisu. Mes pakankamai saugiai jautėmės, bet matai, kaip rusai tą blogio koncepciją kloja. Tam tikras minas deda, teroras, baimės sukėlimas. Baisu žiūrėti.
– Ką galime padaryti? Remti Ukrainą?
– Ten geriau remti nei čia. Vienas ten investuotas euras geriau nei 100 eurų čia. Duodu pavyzdį. Visiškai lietuviškas gaminys – termotaikiklis, dedamas ant sunkaus kulkosvaidžio. Galima du su puse kilometro atstumu matyti šilumos kontūrą. Vienas toks tinkamoje vietoje Ukrainoje – Donbase, Chersone su tinkamu ginklu ir žmogumi, mokančiu juo naudotis, yra geriau nei dešimt tokių Lietuvoje. Reikia suprasti efektą.
Privalome kitaip mąstyti. Manau, turėtų būti privaloma karo tarnyba Lietuvoje, tačiau nebūtinai su ginklu. Galima tarnybą atlikti medicinos srityje, kitose struktūrose, kad žmonės būtų pasiruošę įveikti konfliktus, krizes.
– Lietuvos žmonės aukoja „Blue/Yellow“. Matote, ką tie pinigai gali?
– Karo pradžioje kilo didžiulė problema – staiga reikia greitai kariauti. Svarbu apsaugos priemonės. Vežėme tūkstančius šalmų, neperšaunamų liemenių. Perdavėme daug mašinų ir darome tai toliau. Norėčiau išskirti vieną sritį – dronus ir antidronus. Čia vėl lietuviška įranga.
– Lietuvoje pagamintas antidronas. Kiek jis kainuoja?
– 15 tūkstančių eurų. Jų yra visokių konfigūracijų.
– Ką jis gali padaryti?
– Dronas skraido, tu nusitaikei ir paleidai elektroninį signalą. Signalas stabdo droną – perima kontrolę. Dronas negali sukti nei į kairę, nei į dešinę. Laikai, išsenka baterija ir gali droną nuleisti. Dronas nebekenksmingas. Gali jį perimti. Tai gynyba nuo artilerijos apšaudymo, nes rusai naudojasi dronais.
– Jonai, šitie metai pakeitė mus visus. Šitais metais išaugote, nors „Blue/Yellow“ įkurta 2014 metais. Kaip jus pakeitė šitas karas?
– Išryškino mano gerąsias ir negerąsias puses. Matau, kur esu stiprus, gebantis. Matau, kur nėra įgūdžių, patirties. Esu geras lyderis, bet ne toks geras vadovas. Kritiškai į save žiūriu. Vadovas yra vadyba, daug faktorių, ten aš silpnesnis. Padeda kiti žmonės.
Aš esu jautresnis, nei atrodo. Kartą patekau į juodą depresiją. Gėriau antidepresantus, buvo nekas. Mane išgelbėjo pandutės, tiesiog žaislinės minkštos pandutės, jos buvo su manimi visą laiką. Miegodavau su pandutėmis. Taip pat laikau du katinus. Be jų neįsivaizduoju gyvenimo. Jie mieli.
– Daug matote ir išgyvenate. Esate režisierius, kovojate už demokratiją, studijavote ir teologiją. Koks jūsų santykis su Dievu?
– Diplomatiškas. Dabar gal esu tapęs agnostiku. Nesakau, kad jo nėra. Mačiau daug baisių dalykų ir Dievo vaidmuo juose man mįslė.
Plačiau – laidos „Labas rytas, Lietuva“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
