Kokią didžiausią dovaną esate padovanoję savo mylimiausiam žmogui? Kad ir ką bevardintumėte savo galvose, Marijaus dovana savo dukrai bus pati didžiausia. Jis tuomet vos penkerių metų Elžbietai padovanojo savo kepenis ir suteikė galimybę bei viltį gyventi ilgai ir laimingai. Nepaisant visų likimo siųstų išbandymų, Marijaus ir jo žmonos Agnės širdyse atsirado vietos dar vienai dukrai: neseniai pora įsivaikino ketverių metų mergaitę Eveliną.
Jei paklaustumėte pažįstančius Agnę ir Marijų Kilmanus, neabejotinai daugelis juos apibūdintų kaip geros ir kilnios širdies žmones. Nepaisant visų sunkumų, kurie krito ant judviejų pečių, jie nestokoja geros nuotaikos ir savo pavyzdžiu įkvepia ne vieną.
Marijus prisimena, kaip pora, susipažinusi dar mokykloje, gulėdavo ant lovos, žiūrėdavo į lubas ir svajodavo apie šeimą bei 5 vaikus. Viskas, atrodo, jų gyvenime buvo kruopščiai suplanuota, bet ne veltui sakoma, „mes planuojame, o Dievas juokiasi.“
Pastangos susilaukti pirmojo vaikelio porai nedavė jokių vaisių. Taip prasidėjo ilgas ir varginantis kelias svajonės link.
„Lankėme įsivaikinimo kursus, pratinomės mintį, kad tikriausiai savo vaikų gal ir neturėsime. O vėliau nutiko stebuklas, beveik tą pačią dieną, kai turėjome gauti teigiamą išvadą, kad galime įsivaikinti, sužinojome, kad Agnė laukiasi“, – prisimena pašnekovas.
Kai jau atrodė, kad šeima galės mėgautis ilgai laukta laime, kaip perkūnas iš giedro dangaus smogė žinia – dukrai reikalinga kepenų transplantacija. Tačiau kūdikiams, kurių vidaus organai dar labai maži, operacija negali būti atlikta.
Šeima gavo gydytojų iš Lenkijos kontaktus ir nuvyko ten atlikti palaikomąją operacija. Mergaitei buvo suformuotas dirbtinis tulžies latakas, kuris turėjo padėti tulžiai per kepenis nutekėti į žarnyną. Po operacijos kas mėnesį sekė tyrimai, bet nepaisydama dažnesnių virusinių susirgimų šeima stengėsi džiaugtis kiekviena diena.
„Mes iš gyvenimo toliau sėmėm viską, ką galėjome. Išsiruošiame į kelionę – į Ameriką. Bet po pirmų pusryčių viešbutyje ją supykino, ji vėmė krauju. Po pietų viskas identiškai pasikartojo. Dukra neteko tiek kraujo, kad pradėjo temti sąmonė. Nebuvo kito pasirinkimo – kvietėme greitąją ir atsidūrėme intensyvios terapijos skyriuje Amerikos klinikoje, Majamyje.“, – sunkius išgyvenimus prisimena vyras.
Deja, vos išėjus iš ligoninės, vidiniai kraujavimai pasikartojo dar kartą. Tuomet buvo nuspręsta – transplantaciją reikės atlikti dabar. Susitarus su Lenkijos ligonine mergaitė buvo tiesiogiai nuskraidinta į Varšuvos kliniką, kur jos laukė sunki operacija.
„Mane pažadino iš miego, liepė nusiprausti, susiruošti ir išvežė į operacinę. Ten tu užmiegi ir jau pabundi su mažesnėmis kepenimis“, – sako Marijus, dalį savo kepenų paaukojęs dukrai.
Atrodo, kad tokia laiminga pabaiga tiktų visai šeimai. Tačiau sustiprėjus pirmagimei vyras su žmona suprato, kad savo širdyse turi tiek meilės, kad galėtų ja pasidalinti su dar vienu vaiku.
„Įsivaikinimo idėja mums buvo artima nuo senų laikų. Po Elžbietos operacijos praėjus metams ir matant, kad jos sveikata stiprėja, sprendimą priimti buvo labai lengva“, – tikina vyras.
M. Kilmanas pasakoja, kad nuvykus į Šiaulius aplankyti dabar jau globotine tapusios Evelinos visiems tapo aišku – ji papildys jų šeimą. „Pamatėme vaiką – saulės spindulėlį“, – džiaugiasi dviejų dukrų tėtis.
Plačiau – rugsėjo 21 d. laidos „Bendrom jėgom“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
