Drabužių dizainerės, interjero dekoratorės Jurgitos Januškevičiūtės sodyboje kiekviena vieta, prie kurios ji prisiliečia, virsta pasakiška erdve. O kai talento nestinga, ir grėblys su kastuvu įkvepia. Tačiau naujų gyvensenos tendencijų Jurgitos gyvenime atsirado, kai ji sukaupė netikėtai įdomių žinių visai ne iš meno srities. Dabar draugai Jurgitą dažniau pavadina ragana-žolininke.
Jau beveik tris dešimtmečius sodybą Trakų rajone turinti drabužių dizainerė, interjerų kūrėja J. Januškevičiūtė ir dabar rinktųsi pagal tą patį kriterijų – pojūtį.
„Kai mes tą vietą atradome, čia buvo bulvių laukas, apaugęs šabakštynais. Bet aš mačiau viziją. Be to, čia visą laiką gera – ir kai dirbi, ir kai pavargsti. Gera, kai nedirbi ir leidi sau pailsėti. Gera, kai prisikvieti daug draugų ir gera, kai tu esi vienas“, – tikina pašnekovė.
Praktiškai kiekvienas rytas čia prasideda nuo maudynių ežere ir meditacijos. Dažnai be jokių sudėtingų ritualų, tiesiog sustojant ir įsiklausant į aplinką bei save. Pasak Jurgitos, jos nestebina, kad išgyvenę pandemiją ir karantinus, žmonės puolė nusiraminimo ir sveikatos ieškoti gamtoje. Aplinkui išpirkti kone visi žemės plotai, daug kur vyksta statybos. Dar dažniau atsigręžti į gamtą paragina patirtis.
„Mes jau paragaujame to miesto, nudirbame visus darbus, sau atsakome į visus klausimus, ką aš galiu ir ko negaliu. Ir paskui atsiranda etapas, kai klausi: o ko aš noriu? Ne visuomenei, ne sociumui. Ko aš pati noriu, kas mane džiugina, kas mano sielai yra šventė, džiaugsmas? Tai būti čia, rinkti augalus, auginti bites, tiesiog būti gamtoje, būti gamtos dalimi. Aš manau, kad čia yra atsakymas, kodėl esu čia“, – tikina J. Januškevičiūtė.
Susidomėjo natūralios gamtos galiomis
Dizainerės sodyboje pinasi džiovinamų žolynų kvapai. Jurgita apie kiekvieną galėtų visą paskaitą išdėstyti.
„Mano tėtis, mama, ir močiutė rinkdavo vaistažoles. Susirinkdavo tėtis krūvą vaikų ir vesdavosi į pievas ir sakydavo: čia auga barkūnas geltonasis, jis yra vaistingas. O barkūnas baltasis nėra toks vaistingas. Čia – puplaiškis trilapis. Čia – toks augalas... ir aš klausydavausi kaip pasakos. Iš pradžių gal net neprisimindavau, o paskui supratau, kad atsimenu, ką jis kalbėjo. Pas tėvus labai daug vaistažolių knygų būdavo. Jiems labai įdomu buvo, iki šiol arbatėles visokias geria“, – pasakoja dizainerė.
Tėčio pasakojimai apie vaistažoles sugrįžo jau peržengus keturiasdešimtmetį, kai Jurgita iš tiesų susidomėjo gamtos ir natūralios medicinos galiomis.
„Aš pradėjau ieškoti, gal net ne ieškoti, o imti ir daryti, nes tai mane traukė. To negali išvengti, jeigu tau patinka, tu eini mišku ir lankstaisi – pasilenkęs nuskini, atiduodamas pagarbą ir padėką. O paskui galvoji – ką su tuo daryti. Gerai, prisirinkau augalų daug, išdžiovinau arbatėlei, Bet kiek gali tos arbatėlės daryti?“, – sako moteris.
Baigti mokslai ir atrasta lietuviškų žolelių nauda
Taip Jurgitos gyvenime atsirado kinų medicina. Neijing mokyklos atstovybėje Lietuvoje ji ketverius metus mokėsi tradicinės kinų medicinos ir filosofijos pagrindų.
„Ta mokykla nėra sertifikuota Lietuvoje, tik užsienyje. Dar turėčiau baigti kokius nors medicinos mokslus, kad galėčiau kaip kinų medicinos ekspertė kažką daryti. Bet aš mokiausi dėl savęs. Man įdomu, kaip veikia mūsų kūnas, nes kinų medicina yra labiau ne apie augalus. Tai – apie energetinius kanalus ir taškus. Žmogaus kūne yra tiek daug taškų, kurie gali padėti mums palaikyti sveikatą, balansą, padėti holistiniu principu.
Supratau, kad holistinis gydymo būdas, principas – yra tikriausiai bendras vardiklis visų tų dalykų, ką aš darau“, – tikina dizainerė.
Netrukus sodyboje svarbiausiu prietaisu tapo alembikas – distiliatorius, kuriuo dizainerė iš augalų ištraukia vertingiausias savybes ir daro hidrolatus. Atėjo eilė ir natūraliems rankų darbo muilams bei kvepalams.
„Daug kursų praėjau, kad sužinočiau, kaip hidrolatą pasidaryti, kaip iš jo ištraukti eterinį aliejų ir pan. Kas įdomu, kad hidrolatas išgaunamas distiliacijos būdu ir tas procesas, kurį praeina, visiškai toks pats, kaip gamtos. Žemė kaista, drėgmė, vanduo garuoja, viršuje kondensuojasi ir nusileidžia lietaus pavidalu. Tai įsivaizduokite, kaip tai yra prasminga“, – aiškina J. Januškevičiūtė.
Manantiems, kad vertingos tik iš tolimų kraštų prasivežtos žolės ar šaknys, Jurgita turi daugybę įrodymų, kad lietuviškos vaistažolės yra daug naudingesnės.
„Pavyzdžiui, pas mane pievose auga tokia kulkšnė. Ji daug vertingesnė už ženšenį, tik nelabai kas apie ją žino. Ir apskritai – yra tokia nuostata, jūs tikriausiai girdėjot, kad geriausia žmogui yra tai, kas auga šimte kilometrų aplink jį“, – įsitikinusi pašnekovė.
Į sodybą vilioja sukurtas labirintas
Jurgita neslepia, ir pati girdėjusi, kad ją jau vadina ragana žolininke. Juokiasi, kad priima tokį vardą lyg komplimentą.
„Nei aš labai ja noriu būti, nei galiu paneigti. Nes iš tikrųjų galėčiau priburti šio bei to. Vėlgi, aš nesureikšminu ir nesistengiu būti nei žolininke. Kiek man reikia, aš pasirenku. Jei manęs kas nors klausia – tiek ir papasakoju“, – sako dizainerė.
Draugus ir pažįstamus į Jurgitos sodybą labiausiai traukia jos sukurtas buksmedžių labirintas. Dizainerė juokiasi, kad tai buvo jos užgaida – tik nepamatuota, kiek darbo ir laiko pareikalaus. Susodinusi suskaičiavo, kad čia – 770 sodinukų. Aišku, skaičius šiek tiek kinta, nes vienas krūmelis neperžiemoja, kitas išdžiūsta.
„Čia yra buvę daug šamanų, ir draugų, ir draugių. Ir šiaip žmonės pasiprašo pasivaikščioti. Nes jis daro stebuklus. Tai yra žmogaus savęs atradimo, keitimosi labirintas – net ne labirintas, o energetinė spiralė. Jis turi tik vieną įėjimą ir vieną išėjimą. Tai pasiklysti jame jokiu būdu tu negali. Tiesog eini savo keliu, savo ritmu, savo tempu ir, manau, kad viduje padarai kažkokius sprendimus arba yra atsakomi vidiniai klausimai pasąmonės lygiu“, – apie labirinto galią pasakoja moteris.
Atrastas balansas tarp darbo ir džiaugsmo
Kone trisdešimt metų puoselėjanti sodybą, dizainerė prisipažįsta, kad įsigijus tokią erdvę labai svarbu išmokti vieno dalyko – išlaikyti balansą tarp darbo ir džiaugsmo. Kad po savaitgalio nepaaiškėtų, jog pailsėti taip ir nepavyko.
„Iš vienos draugės išmokau: ji turi dienas darbo ir dienas poilsio sodyboje. Dar yra vienas patarimas: kai aš dirbu kokį nors darbą ir jis mane užknisa, aš jį tiesiog metu ir einu dirbti kito. Taip ir kaitalioju. Nusiteiki, kad nebūtinai šiandien aš turiu padaryti viską iki galo. Tai yra procesas ir reikia mėgautis tuo procesu. Svarbu pradėti, o jis tikrai kažkada užsibaigs. Nereikia dirbti pastoviai – reikia pasimėgauti. Na, ir kas, kad ten piktžolės, ar žolė nepjauta. Žiūrėkite, kur nepjauta, ten žydi ramunėlės, tai kas geriau? Man atrodo, kad tada geriau nepjauti“, – šypsosi pašnekovė.
Pajutęs darną su gamta, atrandi ją ir su savimi, – tiki dizainerė. Juk to žmogus dažniausiai ir siekia.
„Čia toks džiaugsmas – tiesiog pabūti su savimi ten, kur esi laimingas. Aš laiminga, kai renku žoles, kai gaminu iš jų ką nors, kai geniu medžius ar savo labirintą, kai nueinu pas bites ir su jomis galiu užsimedituoti ir dainuoti, jos man ten ir pritaria.
Tiesiog pasiimu iš gamtos. Nedaug, tiek, kiek man reikia. Tada ir nepavargsti. Nereikia užsižioti labai daug“, – įsitikinusi interjero dekoratorė.
„Mano tikslas – būti gamtoje, būti darnoje, su savimi, išgirsti save, būti savo kūne. Tas yra labai svarbu, nes mieste mes pasiklystame, mes girdime miestą, sociumą, girdime mašinas. Bet to irgi reikia. Tai vėlgi, matyt, čia ieškojimas balanso“, – įsitikinusi dizainerė J. Januškevičiūtė.
Plačiau – rugsėjo 1 d. laidos „Labas rytas, Lietuva“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
