Emocinis valgymas – dažnas šiuolaikinio žmogaus palydovas, tačiau psichologė Daiva Balčiūnienė LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ sako, jog šį įprotį galima pakeisti kitu, mums kur kas naudingesniu.
Anot psichologės D. Balčiūnienės, suprasti, ar mus kankina emocinis valgymas, iš tiesų nėra labai sudėtinga, svarbu sąmoningai apie tai susimąstyti. Jei išalkome ir norime valgyti – mus kankina fizinis alkis, tačiau jei nesijaučiame alkani, bet valgome todėl, kad jaučiamės nervingi, nerandame sau vietos ir panašiai, galimai esame emociniai valgytojai.
„Tik iš pradžių žmogus to tiesiog nepastebi – jam atrodo, kad truputį užkando bežiūrėdamas televizorių, kažką pakramsnojo ir panašiai. Tai pradeda kartotis ir tampa įpročiu. Blogiausia, kad viskas susimaišo ir dažnai neskiriame, ar valgome iš alkio, ar dėl nerimo ir kitų emocijų, ar dėl įpročio. Juk atrodo, kad žiūrėdami televizorių būtinai turime ką nors kramsnoti“, – pastebi pašnekovė.
Jos teigimu, gyvenime svarbiausia balansas. Nieko blogo kartais žiūrint televizorių paužkandžiauti, ypač jei tai teikia mums malonumą, tačiau tai negali tapti kasdieniu ritualu – priklausomybe.
„Maistas turi savybę suteikti malonumą ir nusiraminimą. Ko gero, tai ateina iš laikų, kai buvome maži. Kai vaikas verkia, tėvai jam duoda pieno ar vandens, jis nurimsta, sušyla, jam pasidaro gera. Tai kartojasi ir mums būnant suaugusiais. Jei juntamas pyktis, liūdesys, nerimas ir panašiai, mes pavalgome, atrodo, atsipalaiduojame ir norime tai pakartoti. Tačiau viskas, kas yra daroma be saiko, yra negerai“, – kalba psichologė.
Kaip atsikratyti tokio įpročio ar priklausomybės? Pirmiausia ją pastebėti, įvardyti ir pripažinti, sako psichologė. Pirmiausia pastebime augantį svorį ir didėjančias apimtis, o tai turėtų paskatinti susimąstyti, kiek ir ko valgome.
Vis tik, anot psichologės, tai neturėtų virsti kitu kraštutinumu, kai žmogus perdėtai susirūpina sveiku maistu, gyvenimo būdu, ima skaičiuoti kalorijas, viską sau drausti ir panašiai. Geriausia ieškoti pusiausvyros. Jei jau pripažįsti, kad užkandžiauji be reikalo, o ne todėl, kad esi alkanas, svarbu įsiklausyti į tai, ką jaučiame.
„Jausmas atspindi mūsų poreikius. Jei mano poreikis yra saugumas, nusiraminimas, verta pagalvoti, kaip kitaip galiu tai gauti be maisto. Galbūt gali padėti sportas, ėjimas pasivaikščioti su šunimi, skambutis draugui ar panašiai“, – pataria psichologė. Ji sako, kad geriau turėti tokių sveikatai naudingesnių įpročių kaip mankšta ar pasivaikščiojimas nei emocinis valgymas.
Visas pokalbis su psichologe – laidos įraše.
LRT.lt primena, kad apie emocinį valgymą LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ kalbėjo ir psichologė Ieva Sabalienė. „Kai gimėme ir buvome kūdikiai, turėjome natūralų alkio ir sotumo jausmą. Jeigu maitinate kūdikį ir buteliuke lieka keli lašai, tai tarsi taip vertinga, reikia, kad vaikas pabaigtų, bet jeigu tas vaikas nenorės, tu jam niekaip tų trijų lašiukų neįkiši, jis suks galvą, nes yra sotus.
Mes visi turėjome šitą instinktą, tik gyvenimo eigoje jį pametame. O pametame per įvairias patirtis – vaikystės, namų, darželio, kai mums sako: turi pabaigti viską, kas lėkštėje, maisto negali išmesti. Taip visiškai išsikraipo natūralus alkio ir sotumo jausmas“, – pastebi psichologė.
Visas pokalbis su ja – laidos įraše.
