Motiną Elžbietą II soste pakeitęs jos vyriausias sūnus Karolis III negali pasidžiaugti lengvu karališku gyvenimu – vaikystėje jis prisipažino stokojęs motinos dėmesio, mokykloje kentė patyčias, išgyveno skaudžias, viso pasaulio aptarinėtas skyrybas su princese Diana, o vedęs mylimą moterį taip pat turėjo nuryti ne vieną karčią piliulę.
Nors karaliumi vyriausias Elžbietos II sūnus buvo paskelbtas iškart po motinos mirties, oficiali karūnavimo ceremonija įvyks tik kitąmet – 2023-ųjų gegužės 6 dieną Londone, Vestminsterio abatijoje. Kartu su juo bus karūnuota ir jo gyvenimo meilė, antroji žmona Camilla.
Tiesa, karūnavimo dienos planas yra griežtai saugomas paslaptyje, nors kai kurios detalės jau aptarinėjamos britų žiniasklaidoje. Anot BBC, ceremonija tikriausiai bus kuklesnė nei 1953-aisiais vykusi Elžbietos II karūnacija. Pagal tradicijas, Karolis III turės duoti priesaiką bei priimti karališkuosius simbolius.
Karalius bus karūnuotas auksine 17 a. Šv. Edvardo karūna, kuri yra itin sunki ir dėvima tik per karūnavimo ceremoniją. Karalienė Elžbieta II ją taip pat dėvėjo tik vieną kartą gyvenime – savo pačios karūnavimo dieną.
Tiesa, Jungtinėje Karalystėje jau daugiau nei 250 metų gyvuoja tradicija karaliui gimtadienį minėti du kartus per metus – per jo tikrąją gimimo dieną ir vasarą, kai orai leidžia švęsti gatvėse su tauta.
Ši tradicija pradėta 1748-aisiais, kai lapkritį gimęs Jurgis II, nerimaudamas, kad jo pavaldiniai gali peršalti oficialių ceremonijų metu, savo gimtadienio šventę sujungė su pavasario paradu.
Balandį gimusi Elžieta II taip pat dažniausiai tikrąją gimimo dieną kukliai paminėdavo su šeima, o birželį su kitais šeimos nariais stebėdavo paradą ir pasirodydavo tautai Bakingamo rūmų balkone. Tęsiant tradiciją, ir karalius Karolis III birželį turėtų savo gimtadienį paminėti dar kartą.
Elžbietos II ir princo Philipo pirmagimis Charlesas pasaulį išvydo 1948-ųjų lapkričio 14 d.
Jam buvo treji, kai mirė senelis, karalius Jurgis VI, o sostas perėjo jo motinai.
Žmonėms tarnauti pasižadėjusi karalienė atsidavė savo pareigoms, tad princas Charlesas ir pora metų jaunesnė jo sesutė, princesė Anne, dažniausiai būdavo prižiūrimi karaliene motina vadintos močiutės ir auklių.
Net ir būdama namuose karalienė negalėjo vaikams skirti itin daug laiko – derindama karališkąsias pareigas ir motinystę karalienė su vaikais susitikdavo po pusryčių ir popietės arbatėlės metu.
Būdamas moksleivis tada dar princas Charlesas lankė tas pačias mokyklas, kuriose anksčiau mokėsi ir jo tėvas, Edinburgo kunigaikštis. Būdamas 13 metų jis pradėjo lankyti atokiau šiaurinėje Škotijos pakrantėje įsikūrusią Gordonstouno privačią mokyklą.
Kaip pasakoja dabartinė mokyklos vadovė Lisa Kerr, princas mokėsi su įvairiais vaikais – ir iš labiau privilegijuotų, ir iš darbininkų šeimų. „Lygiai tokios pat įvairios buvo ir jo dienos. Ryte visa mokykla susitikdavo koplyčioje – taip dienos pradžioje kurta bendrystė. Tada laukdavo įvairios akademinės pamokos. Kita dienos dalis buvo skirta savanorystei, moksleiviai padėdavo vietos bendruomenei“, – sakė L. Kerr.
Tiesa, gyvenimas mokykloje sosto įpėdiniui lengvas nebuvo – su bendraklasiais jam tekdavo anksti keltis ir bėgti pabėgioti, vėliau laukdavo šaltas dušas. Dalis buvusių moksleivių pamena, kad jis žino ir ką reiškia būti paaugliu, iš kurio tyčiojamasi.
Pasak biografų, namo rašytame laiške princas kalbėjo apie ištisą naktį į jį mėtomas šlepetes bei pagalves ir teigė norintis namo. Buvęs stropus mokinys, baigęs mokyklą princas studijas tęsė Kembridžo universitete.
Jo aistra buvo muzika, teatras ir kiti menai. Pats princas vaidino ne viename spektaklyje. Beje, panašu, kad ši aistra jį lydi iki šiol – metų pradžioje buvo atidaryta jo akvarelės tapybos darbų paroda, rašė people.com. Joje buvo galima išvysti Škotijos, Prancūzijos, Afrikos ir kitų pasaulio vietų peizažų. Jis teigia, kad šis pomėgis atgaivina tas sielos kerteles, kurių negali pasiekti jokia kita veikla.
Dalis apžvalgininkų mano, kad nuo jaunystės išpuoselėta darbo etika kaip tėvams, taip ir jam turėtų padėti užkariauti tautos širdis.
„Per savo gyvenimą jis dėl tautos padarė daugiau ir atlieka daugiau pareigų nei bet kuris ankstesnis Velso princas ir tai daro lygiai taip pat kaip karalienė, vykdžiusi daugiau viešų pareigų nei bet kuris kitas monarchas iki jos“, – tikina knygos „Karalienė“ autorius Matthew Dennisonas.
Yra pastebinčių, kad politikuoti nevengiantis ir neretai įsiveliantis į klausimus, kuriais gyventojai turi itin tvirtą nuomonę, Elžbietos II pirmagimis tapo nelabai mėgiamas. Prie to prisideda ir iki šiol neužgijęs visuomenės skaudulys dėl pirmosios jo žmonos ledi Dianos.
Charlesas ir Diana pirmą kartą susitiko 1977-aisiais Spencerių namuose. Jam tuo metu buvo 29-eri, jai – 16 metų. Kaip duodamas oficialų sužadėtuvių interviu prisiminė tada dar princas Charlesas, Diana jam iškart pasirodė linksma, gyvybinga ir patraukli mergina, tik tada jis netikėjo, kad mergina – būsima jo žmona.
Tada princui norėta pripiršti Dianos seserį Sarah, tačiau ši viename iš savo interviu pernelyg atvirai išdėstė, kad tekėti už princo Charleso nesutiktų, net jei jis ir būtų Anglijos karalius.
Kaip Diana sakė dokumentinėje laidoje „Diana: In Her Own Words“, antrąsyk jiedu susitiko po trejeto metų, bendrų draugų namuose, o 1981-ųjų liepos 29-ąją maždaug trijų tūkstančių kviestinių svečių akivaizdoje Šv. Pauliaus katedroje Londone princas Charlesas vedė Dianą Spencer, po ceremonijos tapusią Velso princese Diana.
Beje, princas Charles ir ledi Diana pirmieji gerbėjų minios akivaizdoje pasibučiavo Bakingamo rūmų balkone ir taip pradėjo naują karališkosios šeimos tradiciją.
Porai gimė du sūnūs – princas Williamas ir princas Harry. Tiesa, jų gyvenimas idilės nepriminė, nes buvo kruopščiai stebimas ir aprašomas žiniasklaidoje.
1995-aisiais Martinui Bashirui duotame interviu Diana negailėjo asmeninio gyvenimo detalių – pasakojo, kad gyvenimas rūmuose buvo sudėtingas, ji kentėjo nuo valgymo sutrikimų, depresijos. Jos būsenos nelengvino ir tai, kad britų žiniasklaidoje pasirodydavo publikacijų apie porą kankinančius sunkumus.
Kaip rašo J. Dimbleby`is, maždaug 1986-aisiais Charlesas atnaujino santykius su dabartine savo žmona Camilla Parker-Bowles, o su Diana pradėjo gyventi atskirus gyvenimus, nors viešumoje vaidino laimingą šeimą, kuri oficialiai išsiskyrė 1996-aisiais. Kitais metais Diana Paryžiuje žuvo.
2005-aisiais princas Charlesas vedė Camillą, moterį, kurią ledi Diana kaltino dėl subyrėjusios santuokos, tad po vestuvių karališkieji rūmai pranešė, kad atsižvelgiant į šio klausimo jautrumą, Camilla ateityje taps princese konsorte.
Tiesa, minėdama platininį jubiliejų, Elžbieta II pareiškė norą, kad po jos mirties jos marčiai, Kornvalio hercogienei Camillai, būtų suteiktas karalienės konsortės titulas. „Jaučiuosi pagerbta ir sujaudinta“, – po žinios people.com sakė hercogienė.
