Jau ne vieną žiemą Jurga Baltrukonytė ir Algis Kriščiūnas su dukra Paula praleidžia Fuerteventūroje. Taip pat šeima turi namą Vilniuje ir vasaros butą Šventojoje. Šioje vasaros rezidencijoje profesionalaus interjero dizainerio nereikėjo. Šeima viską susikūrė pati.
Jurga Baltrukonytė sako, prieš perkant, butas atrodė kitaip.
„Tai buvo tipiškai įrengtas butas, euroremontas, buvo parketo grindys, nebuvo baldų, buvo tiktai vonia, tualetas ir dušinė. Dabar ten laikome dviračius“, – šypsosi pašnekovė.
68 kvadratinių metrų namuose įkurta svetainė, sujungta su virtuve, yra miegamasis su studija ir mažas vaikų kambarys.
Rašytoja ir žurnalistė juokauja, kad parketas, kuriuo taip didžiavosi buto pardavėjai, buvo iškart perdažytas balta spalva. Taip panoro jos vyras A. Kriščiūnas.
„Man parketas asocijuojasi su tuo tokiu sovietiniu nomenklatūriniu butu, kur neva prabanga. Nei čia gerai, nei čia blogai. Mano toks supratimas, toks skonis. Aš visiškai sutinku, kad kitiems žmonėms parketas yra super, natūralus medis. Taip, jis yra tas natūralus medis, tik po dažais“, – sako menininkas.
Nors buto erdvė nemaža, J. Baltrukonytė sako, kad jo išdėstymas nėra geras. Pajūrio bute menininkai patys sukūrė erdvę, kurioje galėtų įsikurti jų dukra su drauge. O miegamojo erdvė padalyta ir atskirta užuolaida. Vienoje jos pusėje miegama, kitoje savo darbo erdvę susikūrė Algis.
Įrengdami butą Algis ir Jurga neišlaidavo. Viską darė savo rankomis, tačiau kai kuriuos baldus rinkosi iš naudotų prekių parduotuvių.
„Viską darėmės patys ir stengėmės išleisti kuo mažiau pinigų. Kuo mažiau pinigų, įsigydami galbūt paprastas prekes iš padėvėtų baldų, tikrai ne iš kokių madingų salonų, kur sofos kainuoja labai brangiai. Stalas atkeliavo iš indiškos parduotuvės, jis irgi nebuvo brangus, bet gryno medžio, labai patogus. Stalas yra kaip erdvė, aplink kurią sukasi visas veiksmas. Čia ir piešiama, aš dirbu, ir valgoma, ir žaidžiama, stalo žaidimus žaidžiame, skaitomos knygos“, – šypsosi rašytoja J. Baltrukonytė.
Menininkams viename bute taip pat pavyko suderinti daug skirtingų spalvų.
„Kai visą gyvenimą dirbi su spalvomis, tai nieko galvoti nereikia, viskas savaime išeina. Aš negalvoju, kad čia koks nors specialus derinys. Tiesiog tai yra tos spalvos, kurios man gyvenime patinka“, – pasakoja A. Kriščiūnas.
Menininkų namuose kai kurios detalės atsiranda atsitiktinai. J. Baltrukonytė pasakoja, kad daiktai dažnai keliauja iš vienų namų į kitus – kas nusibodo Vilniuje, pritaikoma pajūrio namuose. O interjero detalėmis tampa ne tik jų dukros Paulos žaislai, bet ir jos pačios piešta siena.
„Dukra Paula yra irgi labai kūrybinga ir mėgsta piešti, todėl leidome jai visą sieną nusipiešti, kaip ji nori. O dalį sienos dekoravome. Algis padarė fototapetą, kadangi ten nebuvo numatytas kambarys, o buvo stiklas, kuris žiūrėjo tiesiai į kaimynų langą, tai tą stiklą uždengėm tapetu“, – pasakoja rašytoja J. Baltrukonytė.
Pora sako, Vilniuje gyvendami name, pajūryje kito namo nenorėjo, rinkosi butą. Svajonė gyventi aukštai ir matyti toli išsipildė.
„Čia yra ta vieta, kur man Lietuvoje patinka labiausiai. Aš atvirai pasakysiu, man patinka ne šita dalis, kur mes būname, kur stovime. Man patinka ta dalis, kur matosi per langus. Tai yra svarbiausia. Nieko daugiau nereikia. Iš tikrųjų, ne kiekvienas žmogus turi tokią galimybę turėti per langus vaizdą į laukus, kažkokią erdvę. Sakyčiau, mums pasisekė. Mes kai atėjome į šitą butą pasižiūrėti, ar pirkti, aš tik pamačiau vaizdą pro langą ir sakiau, viskas, čia viskas, ko reikia“, – atvirauja menininkas A. Kriščiūnas.
Plačiau – rugsėjo 2 d. laidos „Veranda“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
