Menininkas Olegas Kovrikovas yra dirbęs teatre, užsiėmęs psichoterapeuto paslaugomis, tačiau dabar yra ir architektas. Kartu su kitais meniškos sielos žmonėmis Olegas kuria unikalią 500 kv. m. erdvę vaikams. „Kiekvienas kampas čia turi savo pasaką, savo paslaptį. Idėjų turime daug, todėl netgi sunku pasakyti, kada tiksliai užbaigsime statybas“, – pasakoja architektas ir menininkas Olegas.
Prieš septynerius metus sau iš molio, šiaudų ir žemės pastatęs namą, O. Kovrikovas ryžosi dar vienam projektui. Iš tų pačių medžiagų architektas sukūrė beveik 500 kv. m. erdvę vaikams.
„Kiekvienas kambarys yra su savo atmosfera, savo jausmais, nuotaika. Iššūkis buvo ne tik sukurti formą – norėjosi, kad ji turėtų paskirtį. Vienas kambarys labiau tinkamas ramybei, kitas – aktyvumui, dar vienas – pamąstymams, ketvirtas – kūrybai“, – sako O. Kovrikovas.
Prie šios idėjos įgyvendinimo prisidėjo ne tik menininkas, tačiau ir jo paties suburta didelė komanda iš viso pasaulio.
„Dirbau ne tik aš, dirbo didelė komanda, gal 15 žmonių. Buvo atvykusių ir iš Baltarusijos, ir iš Balio salos, Ispanijos“, – dalinasi vienas iš kūrėjų.
Namas įrengtas naudojant šiaudus bei kanapinį betoną, pažymi pašnekovas. Visas kupolas padalintas į kelis skyrius, į kuriuos patekti galima per daugybę skirtingų išėjimo ir įėjimo angų.
„Keturių metrų aukščio žiedas išdalintas į tris skyrius. Iš kupolo galima per tris ėjimus išeiti ir į išorę. Kiekviename koridoriuje, tiek dešinėje, tiek kairėje pusėje yra po patalpą, pavyzdžiui, virtuvė, mokytojų kambarys ir 4 klasės, kurias išdalinome kategorijomis: kūrybai, jausmams, protui, kūnui ir sielai, pastarąją vadinu ramybės kambariu“, – pasakoja architektas O. Kovrikovas.
Paklaustas, iš kur semiasi idėjų, menininkas sako, kad viskas kyla iš viduje gyvenančio vaiko. Tačiau taip pat stebi ir savo atžalas, jos sufleruoja, kokius sprendimus geriau priimti.
„Kadangi paskirtis yra vaikams, eini į savo vaikystę, į savo vidinį vaiką. Tas pasakas, kurias išgyvenai arba apie kurias svajojai, čia gali realizuoti, materializuoti. Kartais stebiu savo vaikus, su jais žaidžiu ir mokausi, kaip jie bendrauja, kaip jie užima erdves. Labai džiaugiuosi, kad šalia yra darželis ir vaikai ateina pas mus papietauti į svečius. Tada stebiu, kokiais keliais jie eina, kas jiems įdomu“, – aiškina pašnekovas.
Architektas atvirauja, kad komandoje dirba vos 10 procentų statybininkų, likę – menininkai. O jo paties misija turi net dvigubą vertę.
„Pas mus komandoje yra 10 procentų statytojų, o 90 procentų yra menininkai, kurie turi jautrumą, gerą muzikinę klausą, formos, spalvos matymą. Mano užduotis šiame projekte dviguba. Iš tikrųjų, esu kaip idėjinis įkvėpėjas, nes atradau pradinę formą ir erdvių paskirtį, bet jų vienas nesukūriau. Jeigu dirbčiau vienas, man reikėtų vykdytojų, o jiems dažniausiai rūpi tik pinigai.
O svarbiausia užduotis – būti įkvėpėju, draugu, atmosferos kūrėju. Esame komanda, kuri stato lyg ir mokyklą, bet mums patiems tai mokykla, kur mokomės santykio ir kūrybinių procesų. Radome tokį rojų, kur yra pilna kūrybiška laisvė, pasitikėjimas, pagarba vienas kitam“, – sako O. Kovrikovas.
Architektas džiaugiasi, kad kartu su bendražygiais sukūrė išskirtinį statinį.
„Man didžiausias iššūkis buvo ne pastatyti pastatą, bet parodyti pavyzdį, kad tokiame chaotiškame laikotarpyje galima susitelkti, susiburti ir padaryti labai šviesų, gražų kūrinį“, – kalba architektas O. Kovrikovas.
Plačiau – birželio 4 d. laidos „Veranda“ įraše.
