Šimtametėje viloje Vilniaus Užupyje nuo pat gimimo gyvena kostiumų dailininkė, scenografė, menininkė Marija Rubavičiūtė. Savo senelių, grafikės ir architekto, namuose įsikūrusi moteris neslepia: „Labai malonu prisilietus prie daiktų žinoti, kad kažkada juos lietė tavo senelis.“
Prieš daugiau nei 60 metų vila ir jos sodu susidomėjo menininkės močiutė. Šiandien M. Rubavičiūtei priklauso dalis vilos, todėl nedidelį butą sudaro virtuvė, svetainė ir du miegamieji.
„Šiam namui, kurį mes mėgstame vadinti pilaite, nes turi bokštelius, šiemet bus 100 metų. Čia iš Kauno gyventi atsikėlė mano senelė, grafikė Taida Balčiūnienė ir senelis, architektas Vaclovas Balčiūnas. Jie čia užaugino savo 9 vaikus“, – LRT PLIUS laidoje „Veranda“ pasakoja M. Rubavičiūtė.
Menininkės namuose gausu ir iš senelių bei prosenelių paveldėtų daiktų, pasakojančių įdomias ir neįtikėtinas istorijas. Pavyzdžiui, virtuvėje išlikusios senelio architekto pagamintos antresolės.
„Pas mus į namus atkeliavo mano prosenelės iš Paryžiaus atvežta skrybėlių dėžė. Dar man labai brangus dalykas – senelės Taidos saldaininė, gauta 3 metų proga iš jos tėčio. Ji yra kaip šuns statulėlė, nusiima jo galva, ir galima įdėti saldainių. Tarybiniais laikais santaupas visi laikydavo kojinėse, o mes šioje saldaininėje“, – juokiasi M. Rubavičiūtė.
Kostiumų dailininkė sako, kad jos namų interjeras įkvėptas filmų ir kelionių. Tačiau būste galima rasti ir dekoracijų ar dekoro elementų iš teatro, gamintų pačios scenografės. Sienas puošia dailininkės gaminti asambliažai, kurie atkeliavo iš M. Rubavičiūtės surengtos personalinės parodos.
Scenografės namuose originalių ir išskirtinių daiktų netrūksta. Jeigu M. Rubavičiūtė pajaučia, kad su daiktu nebeliko ryšio – atsisveikina, todėl daiktai namuose kinta.
Kaip ir dauguma žmonių, karantino metu dailininkė nusprendė atnaujinti savo namus. Jos teigimu, namų kūrimas – neskubi dėlionė, žaidimas, meditacija ir terapija.
„Namai kūrėsi labai iracionaliai, galbūt yra šiek tiek eklektiški. Kadangi esu scenografė, menininkė, man artimi ir patinka įvairūs laikotarpiai, aš jais žaidžiu. Man tai yra nesibaigianti kūryba. Pavyzdžiui, namuose stovinti indauja buvo tamsiai ruda, o kadangi namuose nėra daug šviesos, ji mane slėgė, todėl aš ją perdažiau šviesiai. Nuo jos ir prasidėjo visas remontas“, – atvirauja M. Rubavičiūtė.
Tiek pačios menininkės, tiek jos svečių pati mėgstamiausia erdvė – virtuvė. O scenografės aistra – porcelianiniai puodeliai. Jų dažniausiai įsigyja sendaikčių parduotuvėse arba kelionėse.
„Ne kiekvienas galėtų gyventi tokiuose namuose“, – sako pašnekovė ir tikina, jog negalėtų gyventi namuose, kuriuos įrengė kiti žmonės.
„Negalėčiau ateiti į erdvę, kurią sukūrė interjero dizaineriai. Man sunku įsivaizduoti, kaip galima ateiti į svetimus sukurtus namus. Viskas turi būti tavo paties išjausta“, – tikina menininkė.
Ji pastebi, kad tiek jai, tiek jos vaikams svarbūs daiktai iš praeities, kurie saugo giminės istoriją, prisiminimus, emocijas.
„Tai yra dalis tavęs. Tai yra atminimas išėjusiųjų, kuriuos visada malonu prisiminti. Praėjęs paglostai, praeini ir viduje kažkas sukirba, žinai, kad tai kažkada lietė tavo senelis“, – pasakoja scenografė M. Rubavičiūtė.
Plačiau – rugsėjo 28 d. laidos „Veranda“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
