Viešasis kalbėjimas ir apskritai viešoji komunikacija yra tampriai susiję su tuo, kiek kalbėtojas jaučia save, yra atviras pasauliui ir, labai svarbu, ar turi įsivardijęs savo tikslą. Sąmoningo, autentiško kalbėjimo meistrė, HAI instituto alumnė Marija Zamarytė pataria, ką bet kuris šio interviu skaitytojas gali padaryti jau dabar – prieš bet kokį savo pasisakymą socialiniuose tinkluose ar susitikime užduoti sau klausimą: „Kas aš esu šioje situacijoje?“
„Ar aš, pavyzdžiui, esu mylimoji, kuri palaiko savo brangų žmogų, ar aš esu profesionalė, kuri nori tiksliai informuoti žmones, ar esu verslininkė, kuri nori uždirbti pinigus? Kas aš esu, kai kalbu? <...> Turiu pagalvoti, koks žodis, koks veiksmas leistų man sukurti tai, ko aš labiausiai noriu toje situacijoje.“
– Ar galėtumėte papasakoti, kaip tapote viešo kalbėjimo profesionale? Ir kaip manote, ar šiame Jūsų gyvenimo pasirinkime labiau suveikė intuicija, ar visgi racionalūs faktoriai?
– Galima sakyti, kad net ne mano, o gyvenimo intuicija suveikė. Mano akimis, gyvenimas ir žmogus yra bendrakūrėjai. Tai buvo akivaizdu ir mano karjeros pradžioje.
Kol aš dar pati savęs gerai negirdėjau, mane labai gerai girdėjo gyvenimas. Vienas žmogus netikėtai paprašė padėti jam parengti pranešimą konferencijai. Niekuomet nebuvau galvojusi, kad galėčiau ką nors profesionaliai veikti su viešuoju kalbėjimu. Žinojau, kad gerai kalbu, nes prieš tai paauglystėje dalyvaudavau skaitovų konkursuose ir juos laimėdavau. Ši veikla buvo intuityvi – mano širdies, mano malonumo vieta.
Kai kalbėdavau, jausdavau, kad mano kūnas, širdis ir visa psichika sako „taip“. Nepaisant to, neplanavau nieko su viešu kalbėjimu daryti profesionaliai. Man tai atrodė tiesiog vaikiškas hobis. Vis dėlto nutariau padėti tam vaikinui paruošti pranešimą, skaidres ir pristatymą.
Po konferencijos jo tuometis vadovas, didelės užsienio kompanijos direktorius, paprašė jo išduoti, kas jam padėjo parengti tokį pranešimą. Tas vaikinas nurodė mane ir taip ta organizacija tapo mano pirmuoju klientu: jau po dviejų mėnesių aš buvau Las Vegase, kur apmokiau šios organizacijos žmones kalbėti viešai.
Kai gavau šį pasiūlymą, išsyk ėmiau galvoti, kad nieko apie tą viešąjį kalbėjimą ir ypač jo mokymą nenusimanau, nežinau teorijų, kaip mokyti, o tuo labiau anglų kalba. Tuo metu man buvo 23 metai, tik universitetą buvau pabaigusi. Štai čia jau tikrai prireikė intuicijos, antraip baimė tuo momentu būtų nugalėjusi. Tačiau įsiklausiusi į save supratau, kad to labai noriu ir pradėjau mokytis.
– Esate pasakojusi, jog įvaldžiusi amerikietišką viešojo kalbėjimo būdą – labai direktyvų, tikslų, orientuotą į formą – supratote, kad vis dėlto ne taip norite kalbėti ir kitus to mokyti. Kaip atėjo šis suvokimas?
– Pirmieji to patyrimai buvo dar paauglystėje, kai aš kalbėjau iš gilaus vidinio noro tiesiog dalintis su kitu žmogumi, su auditorija savo žinute. Kai skaitydavau poeziją skaitovų konkursuose, aš realiai buvau įsimylėjusi vieną žmogų ir taip giliai jausdavau kažko gražaus mano viduje perteklių, kad viskas, ką skaitydavau, atrodo, sklisdavo su tuo jausmu.
O kai tai paverčiau savo karjera, kai pilnai įvaldžiau amerikietišką principą ir mane norėjo pasilikti dirbti, planavo man didžiulę karjerą, pradėjau jausti, kad esu tiesiog nelaiminga. Stebiu savo būseną ir jaučiu, kad senku, esu tuščia. Skrendu į dar ir dar vienus mokymus ir matau, kaip kiti pranešėjai džiaugiasi, jaučiasi realizuojantys save, svarbūs, o aš nuvažiuoju, viską atlieku puikiai, bet išvykstu kone depresijoje: man liūdna, visiškai neturiu energijos, galiu miegoti kelias paras po tų mokymų.
Susidūriau su tuo, kad karjera tokia forma man asmeniškai visiškai netinka. Aš išsėmiau tą pasiūlymą maksimaliai ir pamačiau, kad ten nieko gero nebėra.
Atsimenu labai svarbų įvykį mano gyvenime. Pas mane atvažiavo draugai, vienas iš jų – žymus ugdantysis vadovas, dirbantis Lietuvoje. Jis veikiausiai atkreipė dėmesį, kad tą amerikietiškąjį stilių esu įtraukusi į visas savo gyvenimo sritis. Buvau su juodomis klasikinėmis kelnėmis, šilkine palaidine... Tokia dvidešimt septynerių poniutė, kuri rengia namuose vakarėlį (juokiasi).
Tas žmogus su manimi besikalbėdamas paklausė, kas man yra moteriškumas. Ar manau, kad jo gyvenime turiu pakankamai? Galvoju, apie ką jis dar kalba, koks moteriškumas? (juokiasi) Aišku, tuomet atsakiau taktiškai. Tačiau paskui sėdžiu ir galvoju: aš išties nežinau, kas tai yra, ir man visai smalsu.
Pradėjau ieškoti atsakymų ir sutikau nuostabią mokytoją, kuri, pasirodo, toli gražu ne tik apie moteriškumą kalba. Tai Andrė Amaya Pabarčiūtė. Kai pirmąsyk ją gyvai pamačiau, man tiesiog „nunešė stogą“ – ji buvo visuma visko, ką aš galėčiau pavadinti „gražu“. Profesionali, gerai išmananti savo temą, kartu ji buvo tame džiaugsme, tame pertekliuje, kurį pati patyriau paauglystėje.
Pradėjau pas Andrę mokytis. Priėmiau ir suvokimus apie moteriškumą, bet tuo pačiu mano giliausioje dalyje vyko visai kiti procesai ir atradimai. Pavyzdžiui, kas yra vidinis perteklius, vidinė tiesa, ką tai reiškia save realizuoti gyvenime, ką reiškia išjautimas visko, kas tave supa, kaip sukurti tokį gyvenimą, kuris yra pilnas tavęs, tokio, koks tu esi.
Užtruko apie pustrečių metų, kol savo darbe pradėjau matyti didelius kontrastus. Viena mano veiklos dalis man leido būti savimi, būti laisva, kartu ir sėkminga, daryti poveikį, bet daugelyje veiklos sričių kažkodėl aš išsekdavau.
– Turbūt tuomet pasikeitė ir tai, kaip matuojate, kas yra sėkmė, sėkmingas gyvenimas?
– Mūsų gyvenimas yra nevienalytis, bet tarpusavyje susijęs. Mes turime atskiras gyvenimo sritis – tai asmeninis, socialinis, intymus, vidinis gyvenimai ir t. t. – ir šios gyvenimo sritys visiškai skirtingai veikia, turi kitus dėsnius, kitus principus. Sėkmę mes turėtume išskirti visais šiais lygmenimis.
Pavyzdžiui, sėkmė asmeninėje srityje – tai gilus pasitenkinimas savo gyvenimu, jausmas, kad viskas yra taip, kaip tu nori, kad pasiimi tiek grožio, artumo, kiek geidi. Sėkmė asmeniniame gyvenime priklauso nuo to, kiek esi ryšyje su savimi ir kiek psichologinių, net fizinių įrankių turi, kad tą sėkmę sukurtum. Turi daug apie save išmanyti, kad tvertum sėkmingą asmeninį gyvenimą.
Socialiniame gyvenime sėkmė yra visai kas kita. Tai gebėjimas išgryninti savo talentus, savo profesionalumą. Jautiesi realizuojantis save ne tik tam, kad užsidirbtum, bet ir tam, kad jaustumeisi gyvas, reikalingas. Čia turi išmanyti sociumo taisykles, kaip veikia karjeros laipteliai, pinigai ir t. t. Galiausiai sėkmė yra maksimaliai efektyvus rezultato gavimas – tai yra gebėjimas tikslių veiksmų ar intuicijos pagalba įdėti mažai pastangų ir gauti didelį rezultatą. Jeigu žmogus taip veikia, jis gali labai daug sukurti, sutverti ir nepervargti. Į kitas sritis nesiplėsiu – manau, mums svarbiausia pagauti patį principą.
Jei žmogui pavyksta įnešti sėkmę į visas gyvenimo sritis, atsiranda pojūtis, kad kartu su gyvenimu jis geba sukurti tokį pasaulį, ir vidinį, ir išorinį, kuriame yra laimingas. Tai jau nebesusieta su socialiniais pasiekimais.
– Kaip manote, ar šiandien mes Lietuvoje mokame bendrauti, komunikuoti, viešai atskleisti save?
– Čia yra kelios temos. Pirmiausia tam, kad save atskleistum, reikia save žinoti, mokėti elgtis už šablono ribų. Aš matau labai daug šabloniškumo tame, kaip mes bendraujame, kaip kalbame viešai.
Viešumoje, mano manymu, vyksta štai toks reiškinys: žmonės tarsi yra labiau vieši, socialiniuose tinkluose labiau matomi, bet realiai tas viešumas nėra sąmoningas. Kodėl žmonės deda savo laisvalaikio akimirkas, valgius, jogos asanas, kuomet neturi jokio tikslo tam? Dedame, nes visi deda? Ko tada tikimės? Sąmoningas viešumas turi turėti tikslą. Net jei keli šuniuko nuotrauką, tai turi turėti tikslą, kitaip tai nėra sąmoningai tveriama situacija, lyderystės pozicija, o tik reaktyvus dėmesio maldavimas.
Priskirčiau tai emociniam nebrandumui. Gal, užuot be tikslo įkėlus nuotrauką, verčiau reikėtų nueiti pas savo artimą žmogų ir su juo pasikalbėti, jam atsiverti? Matau ir kitą tendenciją – žmonės mėgsta kelti savo „miražus“ – vaizdinius, kaip norėtume jaustis ir gyventi, bet negyvename. Tai melas. Panašu, kad socialiniai tinklai dar labiau išryškino, kad mes negalime būti tikri viešumoje.
Kaip žmonės gali atsiskleisti viešumoje, yra labai įdomi tema. Dar universiteto laikais perskaičiau Hannos Arendt knygą „Žmogaus būklė“, kurioje ji rašo, kad žmogus būtent per kalbėjimą, per žodį į pasaulį atneša savo tiesą. Kitaip tariant, per bendravimą, komunikaciją žmogus tampa unikalia pasaulio dalimi.
Kiek svarbių žinučių ir klausimų yra šioje tezėje! Kiek aš jaučiuosi saugiai tarp žmonių? Kiek esu laisvas save išreikšti? Kas apskritai aš esu? Kokia yra mano pozicija žmonių atžvilgiu? Kaip aš matau pasaulį? Per viešumą galime atsiverti pasauliui. Galiu patirti tokią būseną, kai aš dar labiau girdžiu žmones, jaučiu mūsų ryšį, labiau į jį įsiklausau. Aš tiesiog girdžiu pasaulį ir tarsi pats gyvenimas dalyvauja mano kalbėjime. Tai absoliučiai skiriasi nuo įprasto kalbėjimo žanro, kai tiesiog ateinu ir kalbu kažką pasiruošto. Kalbėdamas aš ateinu į savo ir išorinio pasaulio susitikimą.
– Ar atsiverti kitiems visuomet yra reikalingas, pozityvus dalykas? Kas, jei tie, kuriems atsiveri, tavęs neišgirsta?
– Tikrai ne visada reikalinga atsiverti. Viena rizika, su kuria susiduria norintys atsiverti, yra ta, jog jų žinutė, mintys tikrai patiks ne visiems. Kiek daug vidinės jėgos reikia, kad galėtum atsiverti unikaliai, su savo tiesa. Kitas gali sakyti: man nepatinka, koks tu. Tokiam atsivėrimui reikia vidinės drąsos, vidinės jėgos. Jei žmogus nepasirengęs, silpnas, jis to nepakels.
Kita grėsmė – būna, kad žmogus papasakoja apie savo sunkius išgyvenimus, traumas ir tiek stipriai atsiveria, taip giliai pasineria į savo praeities išgyvenimus, kad dar sykį traumuojasi. Tikrai nesakau, jog būkite visi atviri, laisvi ir tada visi gerai jausitės. Aš taip nemanau. Atsiverkite, kada esate tam pasiruošę, atsiverkite tokiu būdu, kad tai neįskaudintų jūsų, atsiverkite, kada tinkamas metas, atsiverkite tinkamiems žmonėms.
Mano mokytojas Rimvydas Židžiūnas yra pastebėjęs, kad dalintis savo atradimais gali tik praėjus laikui, kai jau integravai juos į savo gyvenimą. Jei kalbi apie kažką, kas tau dar visiškai šviežia (o dažnai žmonės taip daro), tarsi išparduodi savo vidinį pasaulį ir vėliau nebegali integruoti tų atradimų į savo gyvenimą. Jie būna panaudojami tam, kad kiti tau paplotų, o ne tam, kad tu pats paaugtum. Savo vidinį gyvenimą reikia vertinti labiau nei plojimus.
Ką gali padaryti bet kuris skaitytojas jau dabar – tai prieš bet kokį savo pasisakymą socialiniuose tinkluose ar susitikime užduoti sau klausimą, kas aš esu šioje situacijoje ir ko aš noriu. Ar aš, pavyzdžiui, esu mylimoji, kuri palaiko savo brangų žmogų (tuomet kalbėsiu specifiniu būdu, tiesa?), ar aš esu profesionalė, kuri nori tiksliai informuoti žmones (visai kitas kalbėjimas), ar esu verslininkė, kuri nori šioje situacijoje uždirbti pinigus? Kas aš esu šiame momente, šioje situacijoje?
Jeigu asmeniniame santykyje kalbėsiu labai direktyviai, aš tik įskaudinsiu savo mylimą žmogų, neteksiu galimybės šiuose santykiuose išlaikyti meilę ir ryšį, todėl toks kalbėjimas netinka. Jei aš pateiksiu save kaip mielą būtybę verslo aplinkoje, norimo rezultato taip pat negausiu. Tai tik grubūs pavyzdžiai, tačiau juose begalės niuansų.
Dažnai vos keletas žodžių gali išduoti, ką tu iš tiesų apie save, kitus, savo veiklą mąstai, jauti, kiek pasitikintis esi, kiek vertini savo veiklą ar kt. Aiškumas, ką norime sutverti savo žodžiais, – būtina sąmoningos komunikacijos dalis. Turiu pagalvoti, koks žodis, koks veiksmas leistų man sukurti tai, ko aš labiausiai noriu toje situacijoje.
Lygiai tas pats socialinėje erdvėje. Pavyzdžiui, esu verslininkė, kuri nori uždirbti: ar man labai svarbu, kad man plotų? Na, ne. Ar labai svarbu, kad visi galvotų, jog esu kieta? Irgi ne. Man svarbu, kad žmonės pirktų. Ir šiame suvokime yra skaidrumas, švara, pagal šį tikslą aš intuityviai galiu rinktis įrankius ir strategijas, kurie suveiktų. Nukrenta šimtai kitų įsivaizduojamų įsipareigojimų. Visuomet turiu sau atsakyti – ką aš tveriu sau, ką tveriu kitiems ir ką tveriu didesnei, aukštesnei savo vertybei?
