Kūrybinga vietokūra, anot jos praktikės dizainerės Julijos Janus, yra galingas įrankis padedantis sukurti, perkurti arba išryškinti vietos tapatybę. Pati Julija šiuo metu į šią sritį yra pasinėrusi visa galva, ir savo žinias, menininkės patirtį jungia su juslėmis, o istorines šaknis su dabartimi. Su Julija kalbamės, kokie iš pajautos gimstantys projektai atsiranda jos mylimame Vilniuje ir kokią burtų lazdelę ji tikisi įvaldyti virtuoziškai.
– Kas Jums, Julija, yra intuityvus gyvenimas, kaip jį apibūdintumėte? Ar galėtumėte įvardinti, jog tokį gyvenate pati?
– Intuityvus gyvenimas – kai girdžiu, ką sako intuicija. Ką ten girdžiu, iš karto tarsi žinau, kaip turi būti. Matau į priekį, kaip bus. Įžvelgiu galimybes ten, kur dar niekas nieko nemato. Mano kūrybinės galios pasijungia ir galiu sukurti visumą, sistemą, kuri mane pačią apstulbina.
Tačiau dažnai intuicija gali būti apgauta pasąmonės, kuri tai, kas man naudinga, daro mano gyvenimą prasmingu, nuskaito kaip pavojų ir didžiausią įtampos šaltinį.
Pastaruoju metu susiduriu su tokiu reiškiniu. Fizinis kūnas, ruošiantis naujo projekto pristatymui, parodai, dėl streso patenka į „bėk ir slėpkis“ būseną; jeigu į ją įsiklausyčiau, niekada nieko nenuveikčiau. Dėl įvairių gyvenimo įvykių-traumų atsiradusios programos „nulaužinėja“ fizinę sveikatą, kad tik sustabdytų mane nuo mano pačios gyvenimo prasmių. Va čia tai galvosūkis: kaip rasti išeitį ir suderinti sudėtingus intuityvųjį ir racionalųjį pasaulius?
– Skaitant apie vietokūrą – Jūsų naują veiklos, profesinę kryptį – atrodo, jog ir čia greta racionalumo, faktų, skaičių yra be galo svarbi intuicija, gilesnis tam tikros vietos, vietovės pajautimas, subtilių niuansų pastebėjimas... Ar patvirtintumėte tokį įspūdį?
– Man praverčia menininkės išsilavinimas ir patirtis. Pastebiu tai, ko istorikai nemato. Dėsningumus, estetiką, galimybes apjungti tam tikras istorines šaknis su realybe ir išreikšti jas sustiprinant vietos tapatybę.
– Kaip Jūs dažniausiai atrandate tas temas ar vietas, su kuriomis imatės dirbti? Kad ir pavyzdžiui, Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija, iš kurios gimė toks multidimensinis projektas bei paroda. Kaip Jus ši meilės istorija surado, kuo labiausiai sužavėjo?
– Esu dėkinga, kad laiku ir vietoje išgirdau Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros vadovo Gedimino Rutkausko žodžius „Vilnius tapo viena iš UNESCO romantinių Europos sostinių, o savo pačios romantiškiausios istorijos vis dar neįveiklino“. Tai nuskambėjo 2018 metais ir štai 2022 m. jau sukurtas puslapis, skirtas šios istorijos audiogidui su žemėlapiu po Vilnių; Stiklo kvartale, „Lokio“ restorano foje eksponuojamas Miglės Kosinskaitės paveikslas – garsiosios karališkos poros viso ūgio portretas; šalia veikia mano kolegos Patriko Ribas juvelyrinė ir kavinė „Augustas ir Barbora Love Story Café“, o dabar paskelbiau jau ir apie Vilniaus romantinio dizaino projektą „Slapta meilė“, prie kurio jungiasi įvairūs gamintojai ir kūrėjai, kuriantys dizaino produktus, dovanas skirtas paminėti, įamžinti seksualiausią Vilniaus meilės dramą.
– Kokia bus tolimesnė šio projekto eiga, kelionė?
– Parodos gali vykti kasmet, tol kol jungsis gamintojai ir bus sukuriami nauji dizainai. Kai visa tai išsigrynins, atsiras daug produktų ir nusistovės populiariausi, sėkmingiausi, tuomet Vilniaus, Lietuvos romantinio dizaino kryptis taps platesnė ir ramesnė, ją pradės pripažinti kaip išskirtinį Lietuvišką dizainą, o ir muziejai galbūt skirs šiam reiškiniui vietos savo ekspozicijose. Tikiu, kad atsiras daugiau iniciatyvų ir iš Vilniaus senamiesčio, kitų su šia istorija susijusių vietovių verslų bei jų noro prisijungti kuriant paslaugų tapatybę, paremtą istorija.
Taip pat labai reikėtų kostiuminio serialo pagal šią istoriją. Joje be pačios meilės istorijos, kuri nutiko Vilniuje prieš 475 metų, tiek daug aktualių temų: valdžios ir jausmų dilemos, galios, įtakos žaidimų, psichologinio smurto, spaudimo, nervų karų, garbėtroškos, politikos, mobingo, moterų teisių...
– Kai kurie žmonės turi išvystytą gebėjimą jungti savo žinias su jusline informacija; vis atrodo, kad tai Jūsų pačios esminis kūrybos įrankis.
– Labai domiuosi šia tema, galbūt kada nors tam reikės atskiro pokalbio ir galėsiu pasakyti daugiau. Taip, tai įrankis. Kaip ir minėjau – jis yra įvaldytas tik iš dalies. Labai domiuosi, ką su juo daryti, mokausi. Kaip Haris Poteris mokausi burtininkų mokykloje ir, tikiuosi, kad išmoksiu naudotis ta burtų lazdele, kad ji paklus man besąlygiškai.
– Kaip galvojate, kuo svarbu apie vietokūrą sužinoti, įsitraukti, nebūti abejingiems įvairesnei publikai, ne tik tiems, kurie jau vienaip ar kitaip su šia sritimi yra susiję?
– Kūrybinė vietokūra yra galingas įrankis padedantis sukurti, perkurti arba išryškinti vietos tapatybę, o jei yra toks poreikis – sukurti tos vietos prekės ženklą. Kokia bus tos vietos komunikacija, tokius akcininkus ji ir pritrauks. O kas yra vietos akcininkai? Gyventojai, savivalda, verslai – visa tai kas gali tą vietą „pakelti“ arba „nuleisti“.
– Kaip manote, Vilnius yra labiau bendruomenių ar individų miestas?
– Vilnius yra individų miestas. Bendruomenės jame susikuria, kai reikia pasipriešinti kam nors, kas pasikėsina į komfortą ar saugumą. Tačiau išbyra, kai tenka ką nors sukurti nauja, kai inicijuojami veiksmai, kuriantys vietos bendruomeniškumą per talką, mugę, bendrą kūrybą. Tuomet įsitraukia vienetai arba labai mažas procentas kaimynystės.
Vilnius vis dar neišaugo iš vienkiemių kultūros. Žmonės atvažiavo iš vienkiemių, pragyveno pusę amžiaus Vilniuje, bet ir toliau lieka vienkiemių gyventojai.
– Jūs pati esate suformavusi ir tebeformuojate nemažai erdvių; kaip jaučiate, kaip tos erdvės formuoja, veikia, keičia Jus?
– Užmirštos ir paslėptos erdvės tampa mylimomis ir brangiomis vietomis. Tą sekundę, kai pajuntu, kad vietos magnetizmas išaugo ir ji jau turi savo gerbėjus ir ambasadorius, kurių daugėja dideliu pagreičiu, man pasidaro ramu, aš žinau kad vietos tapatybė tapo juntama ir man nieko dėl to daryti nebereikia. Na, beveik nieko (šypsosi).
