Šiandien mes sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą be poilsio, pramogų, sveikatinimosi, tačiau architektūros istorikės dr. Viltės Migonytės-Petrulienės knyga „Weekendų miestai ir priemiesčiai“ atveria, jog laisvo laiko kultūros reiškinys Lietuvoje yra gana nesenas. Būtent tarpukariu poilsis suvoktas kaip svarbus kokybiško, laimingo gyvenimo akcentas.
Tad kodėl tarpukariu poilsis tapo toks svarbus? Ir kaip laisvo laiko kultūra keičiasi šiandien, pandemijos akistatoje?
– Kaip galėtumėte apibendrinti, kaip Lietuvoje atsirado laisvo laiko kultūra ir kaip su jos atsiradimu keitėsi žmonių mentalitetas?
– Šiandien, tikriausiai, sunkiai ištvertumėme neatstatę savo energijos resursų ir poilsis yra viena iš būtinų tam sąlygų. Kaip tik toks supratimas, jog ilsėtis priklauso ne tik kilmingiems, bet ir darbininkams, pradėjo formuotis tarpukariu. Vis tik, esminė ir pirmoji paskata permąstyti kurortų vaidmenį to meto Lietuvoje buvo susijusi su būtinų socialinių iššūkių sprendimais. Po Pirmojo pasaulinio karo nualintoje šalyje visuomenės sveikata buvo prasta, todėl jų gydymui ir reabilitacijai numatyta atkurti Birštono infrastruktūrą, kiek vėliau neaplenktas ir Likėnų kurorto atstatymo klausimas.
Šiame kontekste įdomus 20 a. 3 deš. atkuriamos Palangos pavyzdys, bylojantis apie kurortinių tradicijų tąsos svarbą ir kurorto kaip ekonominį potencialą turinčios vietos identifikavimas. Lūžio momentas Lietuvos tarpukario kurortų raidos istorijoje – 1932 metais priimtas Lietuvos kurortų įstatymas, kuriuos teisiškai įtvirtinta ir išplėsta poilsio vietų sąvoka. Valdžios supratimas, jog kiekvienas šalies regionas turi turėti savo kurortą, palaipsniui keitė ir žmonių mąstymą bei elgseną. Vos per pusę dešimtmečio labai išlaisvėjo poilsio kultūra, plito vasarojimo mados ir su jomis susiję vakarietiško pasaulio atributai.
Skaitant to meto spaudą, įvairias kurortų apžvalgas, iš tiesų susidaro įspūdis, kad visuomenė vasarodama palaimingėdavo, o tai, savaime suprantama, darė įtaką bendrai gyvenimo kokybei.
– Tikriausiai buvo svarbu žmones edukuoti apie to svarbą ir reikšmę? Ar tai tuo metu vyko?
– Žinoma, o kaip gi be tokios retorikos. Mano akimis žvelgiant, kalbų apie keliavimą Lietuvoje bei kurortavimo naudą buvo ypač gausu. Įvairūs pasakojimai ar pristatymai spausdinti specializuotuose leidiniuose, dienraščiuose, savaitraščiuose, turizmo vadovuose ir kitur. Pradedant nuo bendrųjų raginimų atrasti savo poilsio vietą, patarimų, kaip tai padaryti ir atpažinti „sau reikalingo poilsio kilmę“ iki žinučių ar straipsnių, kuriuose pristatomos maudymosi taisyklės, sveikesnė mityba, o neretai ir šmaikščiai atvaizduojamas poilsiautojas ir jo vasarojimo ritualai karikatūrose, žinoma, su nuoroda kaip nesielgti. Taigi, priemonės buvo įvairios, daugiau ar mažiau didaktinės, tačiau paveikios. Tą byloja ir kasmet stipriai augęs vietos poilsiautojų skaičius.
– Kaip galėtumėte palyginti tarpukario Lietuvoje kultivuotą laisvo laiko kultūrą ir šiandieninę? Kokie esminiai skirtumai?
– Pramogų ir poilsio įvairovės poreikis, vienoks ar kitoks kurorto erdvės vertinimas. Pavyzdžiui, tarpukariu buvo nepaprastai liaupsinamas Tiškevičių palikimas Palangoje, gėrimasi skirtingų vilų estetika, siekiama net atkartoti jų formas naujoje statyboje. Nemažai diskusijų susilaukė kurorte taikomi modernesni sprendimai, architektai turėjo nemenkai paplušėti, kad apgintų savo sumanymus, neretai ir pasisekdavo.
Tikriausiai daugelis pastebi atvykę į Palangą šiandien, kokia ji yra daugiasluoksnė, gal todėl šiame kurorte mėgstamą poilsio formą gali atrasti kone visų skonių poilsiautojai. Vis tik, tam tikros kurorto dalys, pavyzdžiui, Basanavičiaus g., man yra per triukšmingos. Čia turiu mintyje ne tik muzikinę, bet ir architektūrinę kakofoniją. Laikinų konstrukcijų: reklaminių skėčių, palapinių ir kt. margumynas dengia istorinių pastatų grožį ir vienaip ar kitaip neigiamai atliepia ir bendrą kurorto įvaizdį. Svajonė būtų, jog vietos verslininkai, įsikūrę dailiose vilose ar jų kompleksuose, matytų ne ekonominį, bet kultūrinį naudingumą.
Šioje vietoje labai tiktų paminėti ir Louis J. Stellman dar 1912 m. aprašymą apie šveicariško stiliaus kurortinę architektūrą, kuriame teigiama, kad tokios architektūros žavesys slypi ženkluose, kuriuos ji jungia, tai – atmintis ir naujos epochos simboliai. Pastatas turi būti tiek pat patogus gyventi, kiek ir patrauklus savo formomis ir detalėmis, kad apsaugotų kūną ir pagydytų sielą. Taigi, daili savo prigimtimi, Palangos autentiška architektūra, prašyte prašosi būti rodoma ir rasti savo vietą šiandien. Kas žino, gal paskata užsukti į vieną iš Basanavičiaus gavės vilų puodeliui kavos dovanotų kur kas daugiau malonių patirčių.
– Šiandien mes suvokiame, jog laisvas laikas svarbus ne tik kūnui, bet ir dvasiai stiprinti, intuityviam gyvenimui kultivuoti. Bet turbūt anuomet tokios vertės nebuvo akcentuojamos?
– Kalbant apie intuityvumą, nesu tikra, ar tarpukario Lietuvoje komunikacija apie kurortus ir kurortavimo naudą turėjo būtent tokius filosofinius uždavinius. Sakyčiau, kad praktinis aspektas – gerinti visuomenės sveikatą, buvo esminis, o kitokią retoriką galima tik susieti ar interpretuoti. To meto spaudoje neretai buvo raginama atrasti mėgstamą poilsiui vietą ir įvairiai pateikiamos nuorodos, kaip ta vieta turėtų atrodyti, kokius kriterijus turėtų atitikti, kad būtų galima sakyti, jog atostogos įvyko. Pavyzdžiui, rašyta, kad vieni gali vykti į sodžių, kiti – į pušynus ar prie jūros ir ežerų, dar kiti – į kalnus ar smėlynus. Spėčiau, kad panašios žinutės buvo skiriamos ne tik vykstantiems ilsėtis, bet ir juos priimantiems, atsakingiems už „tinkamą kurortų įrengimą“.
– Galbūt galėtumėte pateikti konkretų pavyzdį Jums įsiminusios tarpukario šeimos ar asmens, kuris/i sužavėjo savo laisvo laiko leidimu?
– Anuomet buvo skelbiamos žymių žmonių vasarojimo dienotvarkės, pavyzdžiui, prezidento Antano Smetonos ar kitų. Vis tik, man įdomiausia buvo išgirsti gyvas mažąsias istorijas iš vietinių lūpų ir geriau suprasti, koks nuolatinių gyventojų ir atvykstančių į kurortus ilsėtis santykis, kokia jų dinamika. Apie tai retai rašoma archyvuose.
Kartą kalbinau Kulautuvos senbuvius, kurie man nemažai pasakojo apie istorines vilas, jų likimus ir ten vasarojusius žydus, kaip jie vasarą nuomodavosi pas ūkininkus „dačius“ – neapšildomus vasarnamius, kaip moterys puošniai rengdavosi, visada ryškiai raudonai dažydavosi lūpas. Vietiniai vaikai nešdavo į turgų jiems parduoti vištas, o žydės papūsdavo į pauodegį patikrinti, ar riebios ir geros, tik tada pirkdavo, nes jokios kitos mėsos nevalgydavo. Kiti prisiminė, kaip vietiniai nešdavo Romonui Polovinskui (restorano ir viešbučio Kulautuvoje savininkui) parduoti pieną. Pas jį susirinkdavo labai daug svečių iš Kauno.
Polovinskas svečiams už mokestį leisdavo naudotis savo ledaine, kad produktai nesugestų. Dar kiti pasakojo apie vykusias gegužines parke, kioskuose pardavinėjamus saldainius bumbuliukus su dovanėlėm viduryje, Tamšės kepyklėlėje kepamus riestainius, iš gretimo kaimo atplukdomą žuvį... Daugeliui vietinių prekyba tokiais gaminiais ir Kulautuvoje užaugintais produktais buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Visi šie liudijimai nuspalvina kurorto istoriją, suteikia jai autentiškumo ir „prakalbina“ pastatus.
– Jūsų knyga taip pat įtvirtino suvokimą, jog aplinka, architektūra jau anuomet smarkiai prisidėjo prie žmogaus gyvenimo kokybės gerinimo. Koks kurortas ar įstaiga, statinys yra Jūsų asmeninis favoritas, kuris Jums atrodo progresyviausias tam laikui ar pan.?
– Sunku pasakyti, matyt, reikia gerokai platesnio konteksto (gal net Baltijos jūros regiono kurortų) nuosekliai įvertinti ir įvardyti pažangą. Vis tik, nemažą įspūdį tyrinėjant paliko įvairių Lietuvos sveikatos organizacijų, privačių iniciatyvų ir profesinių draugijų veiklos. Nežinau, kiek šie barai veikė vieningai, jų bendrų veiklos krypčių netyrinėjau, tačiau Lietuvos kurortuose steigiamų sveikatos įstaigų mastai iš tiesų stebinantys, nors ir priežasčių tam buvo daug ir rimtų. Apskritai visoje šalyje 1938-aisias numatyta įsteigti 217 sveikatos punktų, o tai jau šį tą byloja.
Kaip pavyzdį galima būtų pateikti Aukštąją Panemunę. 1932 m. pietinėje Vičiūnų gyvenvietės dalyje atidaryta Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos tuberkuliozės sanatorija. Tuberkuliozės problemą Aukštojoje Panemunėje tarpukariu sprendė ir Draugija kovai su tuberkulioze, Jono Basanavičiaus parko pakraštyje įsteigusi Kazio Griniaus sanatoriją.
Vos po kelių metų čia pradėjo veikti ir profesorės Vandos Mingailaitės-Tumėnienės vaikų tuberkuliozės sanatorija, pastatyta ir įrengta privačiomis lėšomis. Kurorte savo antrąsias mineralizuoto purvo gydyklas įkūrė ir viena ryškiausių tarpukario Lietuvos kurortologijos srityje veikusių asmenybių – gydytojas Jurgis Venckūnas. Žinoma, reikėtų paminėti ir šių įstaigų (sanatorijų, gydyklų, poilsio namų) architektūrą ir jos pritaikymą gydyti konkrečius susirgimus. Kaip antai, fasadus juosiantys erdvūs balkonai ar atviros terasos projektuotos ne šiaip sau, o, kad sergantys tuberkulioze galėtų kuo daugiau laiko praleisti gryname ore.
– Ką manytumėte galėtume pasiimti iš to laikmečio ir pritaikyti dabartyje?
– Manau, kad didžioji dalis pasiteisinusių kurortų valdymo ir administravimo modelių buvo pritaikyti ir išnyko, kas nebėra aktualu laikmečiui. Suprantu, kad mes labai romantizuotai žvelgiame į kurortavimą tarpukariu, o šį požiūrį sustiprina to meto spaudos retorika. Pasigendu to šiandien – Didžiojo pasakojimo, kviečiančio poilsiui ir patyrimams. Gal esame per daug išlepinti..?
– Man atrodo, kad ir pandeminis laikas privertė pervertinti savo laisvalaikį, keliones ir poilsį savo šalyje ir gyvenimo kokybę apskritai; girdime ir apie naujų būstų įsigijimus, ypač kurortiniuose miestuose ir pan. Kaip vertinate šį pokytį?
– Kaip ir viską, kas nauja – smalsiai. Neišvengiamai formuojasi nauji popandeminiai įpročiai, paliečiantys ne tik mūsų laisvalaikį, bet ir darbo aplinką. Neretai dirbdami iš namų (o jei dar kurorte!) akivaizdu, jog mažiname patiriamą stresą, labai sveika. Kita vertus, nyksta darbo ir poilsio ribos bei keičiasi tikroji atostogų patyrimo būsena ir kurortinė logika. Ji kitokia ir tai nėra blogai. Kitas klausimas, kaip kinta pati kurortinė aplinka ir kaip viename ar kitame mieste tai veikia istorinį urbanistinį kraštovaizdį. Taigi, sulig augančia paklausa įsigyti nekilnojamą turtą, susiduriame su aibe kitų iššūkių, kurių prigimtis – ekonominiai interesai.
