Sakoma, kad tikri vyrai neverkia, o ašaros – silpnumo požymis. Tačiau savyje užgniaužtos emocijos laikui bėgant prasiveržia ir pasirodo ne pačiomis gražiausiomis formomis: alkoholizmu, smurtu ar depresija. Krizė, pandemija, karas – kada leidžiama vyrams verkti, būti silpniems, bijoti ir rodyti kitus „nepatogius“ jausmus bei būsenas? Apie tai LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ pasakoja psichologas Paulius Skruibis.
– Pauliau, ar vyrams verkti, būti silpniems, bijoti, rodyti kitus „nepatogius“ jausmus ir būsenas ekstremaliomis aplinkybėmis jau yra priimtina, kaip jūs pastebite?
– Toks požiūris labai keičiasi. Yra stereotipas, kad vyrai nesikreipia psichologinės pagalbos. Aš ne vieną kartą esu skaičiavęs, kiek vyrų ateina pas mane, kaip praktikuojantį psichologą. Kiekvieną kartą skaičius būna lygus arba vyrų šiek tiek daugiau.
Kai kam nors apie tai pasakau, sako: tu psichologas vyras, todėl pas tave ir ateina. Tada aš paprašiau savo žmonos, praktikuojančios psichologės, psichoterapeutės paskaičiuoti, kiek pas ją ateina vyrų. Ji gavo tokį patį rezultatą – vyrų ateina daugiau. Tai, manau, yra puiki pokyčio iliustracija.
Kita vertus – šiuo metu Vilniaus universitete su Suicidologijos tyrimų centru tyrinėjame savižudišką elgesį. 500 vyrų atsakinėjo į atvirus klausimus, kas jiems yra vyriškumas. Nemaža dalis jų pažymėjo, kad tai – emocijų kontrolė. Tačiau problema, kad tie vyrai, kurie galvoja, jog emocijas kontroliuoti labai svarbu, yra labiau linkę į savižudišką elgesį.
– Ar toks požiūris apie vyrus yra primestas iš aplinkos?
– Socialinės priežastys yra labai akivaizdžios. Nuo pirmųjų akimirkų mes skirtingai reaguojame į berniukus ir mergaites, turime skirtingus lūkesčius. Raidos metu vienus dalykus labiau vertiname kaip vyriškus ir moteriškus. Kita vertus, pagalvoju, kad patiems vyrams sunkiau priimti savo susigraudinimą, verkimą. Tačiau negalima kalbėti tik apie juodą ir baltą, kad vyras, kuris susigraudina ir apsiverkia, yra kažkas baisaus, kontekstai skirtingi.
– Jeigu vyrai nepriima savo jautrumo, sakėte, tai dažnai baigiasi labai tragiškai. Juk savižudybės Lietuvoje dažnesnės būtent tarp vyrų.
– Ne tik Lietuvoje, bet praktiškai visame pasaulyje vyrų savižudybės yra dažnesnės nei moterų. Sudėtingesnis klausimas – kodėl taip yra. Pirmiausia galvojame, kad vyrai labiau kontroliuoja emocijas. Dar vienas įdomus dalykas, kad vyrai ir moterys renkasi skirtingus savižudybės būdus. Vyrai paprastai renkasi žiauresnius savižudybės būdus.
– Krizė, karas, pandemija – tai visiems emociškai ir psichologiškai sunkus laikotarpis. Su kokias psichologiniais iššūkiais vyrai susiduria karo akivaizdoje?
– Pirmąsias savaites, nesvarbu, ar vyrai, ar moterys, kuriuos aš mačiau savo kabinete, buvo sukrėsti, smarkiai paveikti emociškai. Galbūt išryškėjo keli vyrų ypatumai. Vienas dalykas – galvojimas, kaip aš galėčiau apsaugoti savo šeimą. Antras dalykas – man atrodo, akivaizdu, kad tiek vyrai, tiek moterys bijo karo, tai normalu. Galbūt vyrams sunkiau tai pripažinti viešai, nes yra lūkestis, kad reikėtų kažką daryti aktyviai – kariauti, ginti, rūpintis šeima.
– Pauliau, dažnai girdime, kad vyrai dėl to jaučia spaudimą, reikalavimus, žeminimą.
– Jeigu sieti su vyriškumu, kartais vyrai kelia sau didelius lūkesčius: kontroliuoti emocijas, bet tuo pačiu būti jautriu ir supratingu, finansiškai pasirūpinti šeima. Man atrodo, kad neatitikimas aukštų normų kiekvienam yra labai didelis iššūkis. O tas sąrašas, ko mes, vyrai, patys iš savęs tikimės, ir ko iš mūsų nori aplinkiniai, – labai ilgas.
– Kaip vyrams suvokti, pripažinti ir priimti savo jautrumą?
– Nesvarbu, ar esi vyras, ar moteris, jeigu kyla jausmai – mūsų pasirinkimas, ką su jais daryti. Jeigu bandau juos užslopinti, kartais iš to susikuria dar didesnės problemos. Kartas nuo karto jie vis tiek išsiveržia per galbūt kitokį jausmą, pavyzdžiui, agresiją. Geriau leisti sau tiesiog išgyventi. Jei aš kažką jaučiu, tame nėra nieko tragiško ir baisaus. Reikia apie jausmus kalbėti. Galbūt yra kažkas artimas, gal partnerė ar kažkas, su kuo galiu apie tai pakalbėti, tai parodyti.
Kai žmogus savo jausmą priima tiesiog kaip jausmą, retai būna, kad jie labai intensyvūs ir ilgai trunkantys, todėl žalos nepadaro. Bet kai pradedame labai smarkiai su jais kovoti, norime kažko nejausti – atsiranda pasipriešinimas.
– Kaip pasireiškia vyro kova su liūdesiu?
– Visų pirma viskas vyksta per įtampą. Žmogus sako: aš neturėčiau kažko jausti. Bet viena vertus, ta mintis ateina tuomet, kai aš kažką jaučiu, bet turiu tokį įsivaizdavimą, kad neturėčiau jausti. Tai kuria kažkokią įtampą, pradedi galvoti, kad esi nevyriškas, silpnas, kas tik pagilina problemas. Toks užsisukimas veda prie kažkokių komplikacijų, taip pat prie minčių apie savižudybę.
Psichologinė pagalba
Plačiau – gegužės 9 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
