Eglė ir Rokas Kašėtos, kaip daro daugybė jaunų žmonių, galėtų keliauti po pasaulį, siekti karjeros didmiesčiuose. Visgi juos patraukė Dzūkijos kraštas – šeima įsikūrė pirkioje be vandens ir užsiima dzūkiškų tradicijų saugojimu. „Varėnos rajone nėra už mus jaunesnių, kurie bent tiek dzūkiškai kalbėtų, kiek mes“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“ savo tarme didžiuojasi Eglė.
„Šią istoriją norisi pradėti lyg pasaką. Gyveno kartą toks Rokas. Jo ir tėvai, ir dzieduliai buvo cikriniai dzūkai. Mėgo jis dainuoc ir grybauc. Bet buvo jam vienam truputį liūdna.
Tuomet nuėjo jis į girią ir susirado mergelę. Kad kartu dainas dainuotų ir visokias dzūkų tradicijas puoselėtų“, – pradeda laidos vedėja Beata Nicholson.
Patys Eglė ir Rokas Kašėtos šypsosi – jųdviejų ryšys išties užsimezgė grybaujant. Rokas, dar nežinodamas, kad Eglė netrukus taps jo žmona, jai aprodė, kur auga lepeškos ir baravykai – Eglė juokiasi, kad tai galima pavadinti dzūkišku intymumu.
Vieną sykį abu susėdo ant Ūlos skardžio, o Eglė ir sako: „Eik tu, tokią gražią sodybą, pirkaitę užmačiau, kaip noriu nusipirkti, gyventi“. Rokas jai pritarė: ir aš noriu, grįžau į Lietuvą, noriu grįžti į gimtąsias Dzūkijos žemes.
„Paskui mes taip susigrybavome, supratome, kad mums vienos vietos reikia ieškoti, o ne dviejų“, – pasakoja Eglė.
Bet Krokšlio kaime prie Ūlos stūksanti pirkia pas Kašėtas ne iš karto atėjo. Ilgai jiedu po Dzūkiją lakstė, namų ieškojo. Galiausiai nusipirko namelį ant ratų – bent taip mylimam krašte pagyvens. O tada ir pirkia atsirado. Juokiasi abu prisimindami, kaip lėkė jos žiūrėti.
Jei Rokas – dzūkų dzūkas, tai Eglė pasakoja gimusi vilniečių šeimoje. Nuo mažens dainavo liaudies dainas, vėliau keliavo po kaimus, iš vietinių gyventojų rinko ir užrašinėjo senąsias dzūkų dainas. Taip ne tik vyrą susirado, bet ir dzūkų tarmės pramoko.
„Išmokau iš babų, nes jos ščyriausiai šneka. Varėnos rajone nėra už mus jaunesnių, kurie bent tiek dzūkiškai kalbėtų, kiek mes. Praktiškai nėra jau, tai irgi paskatino tos tarmės mokytis, bo ji labai graži.
Kai supratau, kad yra dar tų senolių, senų moteriškių, kurios prisimena tų dainų. Atrodo, kaip nepasinaudot tokia proga ir tiesiogiai nesimokyt. Suprantu, kad mano vaikai jau neturės tokios dovanos, kad galėtų senųjų dainų su geriausiu guru mokytis“, – „Beatos virtuvėje“ kalba Eglė.
Rokas bandė studijuoti politiką, inžineriją. Vėliau nusprendė, kad kelionės bus jo universitetas. Išmaišė pasaulį, kol galiausiai pasiekė Lotynų Ameriką ir archajiškas indėnų gentis. Patiko jų tikrumas ir paprastumas. Tada pradėjo domėtis savo šaknimis bei dzūkų tradicijomis.
Pajutę, kad senosios tradicijos nyksta, Eglė ir Rokas nutarė kažko imtis, kad jos nenugrimztų į praeitį.
„Nesakyčiau, kad saugom tradicijas. Man tas „saugom“ nelabai patinka, nes saugo muziejuj labiau. Deda po stiklu ir saugo, kad visi galėtų pamatyti. Mums gal labiau rūpi rast vietą šiandieniniame gyvenime, gražių dalykų, kurie ateina iš praeities“, – pastebi Eglė.
Būtent taip ir gimė Roko albumas, arba dzūkodelika. Iš senovės atėjusi tarmė sugulė į modernias dainas. Bet ne tik dzūkų tarmė ir dainos šiai porai rūpi. Berinkdama dainas, Eglė susidomėjo tradiciniu dzūkišku audimu.
„Negalėjau nepastebėti, kad kiekvienoje pirkioje sofos, lovos užtiestos gražiais raštuotais audiniais. Dzūkai divonais vadina. Ir užuolaidas audė, ir abrūsus, ir staltieses, ir visa ką.
Kažkaip man vis būdavo gražu, pradžioje patofografuoti. Pati juostas audžiau tuo metu. Man buvo iškart aišku, kad su šituo sudėtinga, reikia didelių stovų, kaip dzūkai vadina – staklių. Ale paskum man pasisekė, sutikau močiutę, kuri vis dar audė. Tai labai išeinantis dalykas.
Jaunos čia nebegyvena ir neperima, nedaro, o senoms labai sunku. Audimas reikalauja labai didelės sveikatos. Tada kilo mintis daryti mokomuosius filmus, kad kiekvienas žingsnis būtų užfiksuotas ir kad būtų visiems laisvai prieinama mokomųjų filmų serija“, – pasakoja Eglė.
Raštų ir spalvų audimuose būta visokių. Kad sutaupytų, audėjos susitardavo – viena juodų siūlų perka, kita geltonų, trečia žalių, ir pasidalindavo. Vadinamieji patiesalai, arba lovatiesės, tradiciškai buvo audžiami iš dviejų gabalų, kuriuos vėliau reikėjo gražiai susiūti.
Kad tradicijų mylėtojai turėtų, kur susitikti, padainuoti ir pasibūti, Eglė su Roku dar sugalvojo dzūkų kultūros festivalį „Čiulba Ulba“.
„Ir meno mėgėjai ras ką pažiūrėti, ir iš paskaitų galima daug visko išgirsti. Ir tie patys žygiai – atrodo, kožnų rytų po žygį. Vienas gamtinis, kitą sykį apie šventvietes apylinkių, trečias apie tradicinę architektūrą. Plačiai imam“, – apie festivalio programą pasakoja Eglė.
Pora sako, kad jiems svarbu burti bendraminčių bendruomenę, vieniems iš kitų mokytis, išgirsti, pažinti, draugauti.
„Tradicijos yra jungtis. Daugelis kartų audė kažkokį raštą. Jei atsitrauktume, iš aukštai žiūrėtume, tai karta po kartos ir kažkoks raštas išeina. Nejau dabar nusimuši. Gera tęsti, prisijungti, būti šitos žemės rašto dalimi ir nešti jį toliau“, – dalijasi Rokas.
Visas pokalbis su Kašėtomis – birželio 17 d. laidos „Beatos virtuvė“ įraše.
