Salatis (lot. Aspius aspius), dar vadinamas šalviu, tai itin stipri Lietuvos gėlųjų vandenų žuvis, kurios žvejyba itin pamėgta aktyvų laisvalaikį mėgstančių žvejų. Ši pailga, iš šonų suspausto kūno formų ir atsikišusį apatinį žandikaulį turinti žuvis gali užaugti iki 80 centimetrų ilgio ir išskirtiniais atvejais sverti net daugiau nei 10 kilogramų, nors dažniausiai pagaunami 40–50 centimetrų ilgio ir 1–2 kilogramus sveriantys laimikiai. Lietuvoje paplitę gan plačiai, gyvena didelėse ir vidutinio dydžio upėse, kai kuriuose stovinčio vandens telkiniuose. Dažniausiai sutinkamas Neryje, Nemune, Merkyje, Aukštaitijos Šventojoje, tačiau tikrai nėra labai retas svečias ir kitose Lietuvos upėse.
Nors ir priklauso karpinių žuvų šeimai, salačiai tikrai nėra taiki žuvis. Atvirkščiai, salatis yra pats plėšriausias karpinių žuvų šeimos atstovas ir kiek ūgtelėjęs maitinasi tik kitomis žuvelėmis ar kitu gyvu grobiu. Kone labiausiai mėgsta valgyti aukšles, tačiau tikrai nespjauna ir į kitas nedideles žuveles, kurios telpa į plačią salačio burną.
Salačių žvejyba
Tarp žvejų dėl savo išskirtinės jėgos ir kovingumo salatis yra užsitarnavęs ubagų lašišos titulą. Todėl nereikia stebėtis, kad su didingąja lašiša gretinama žuvis yra itin žvejų mėgėjų geidžiamas laimikis. Norintiems sėkmingai gaudyti šią žuvį gali reikėti šiek tiek kantrybės, kadangi salatis medžioja ne visą laiką, dažniausiai tai daro 4–5 kartus per dieną ir ganėtinai trumpais, iki pusvalandžio trunkančiais intervalais. Gaudyti nemedžiojantį salatį, žinoma, galima tiesiog „šukuojant“ jam įprastus medžioklės plotus, tačiau tokia žvejyba tikrai nebus tiek pat efektyvi ir rezultatyvi, kaip būtų ieškant aktyvios žuvies ir stengiantis pateikti masalą tik aktyviai medžiojančiai žuviai.
Salačiai, kitaip nei dauguma kitų plėšrių žuvų, nėra pasalų plėšrūnai, laukiantys kol grobis praktiškai pats įplauks į nasrus. Medžioklės metu salačiai aktyviai patruliuoja savo teritorijoje besivaikydami grobį. Apie savo buvimą išduoda garsiais, aiškiai matomais ir su niekuo nesumaišomais pliauškėjimas vandens paviršiuje. Salatis, suradęs arti paviršiaus esančių smulkių žuvų būrį, galingai smogia savo uodega, taip apsvaigindamas būryje esančias žuveles, kurios tampa lengvu grobiu, o uodegos mušimas žvejui duoda ženklą, kad laikas mesti masalą medžioklės plotų link. Vasarą ir pirmoje rudens pusėje, kol vanduo dar ganėtinai šiltas, salačiai medžioja išskirtinai viršutiniame vandens sluoksnyje, šaltuoju metų laiku sulenda į duobes, iš kurių juos išvilioti labai sunku. Dėl tokios mitybos specifikos labai svarbu masalą pravesti negiliai, kuo arčiau paviršiaus, tuo geriau.
Salatis dažnai laikosi šalia pagrindinės srovės esančiose seklumuose, ypač mėgsta vandenis, kur srovė pagreitėja, yra kliuvinių, susidaro grįžtamos srovės. Itin dažnai ši žuvis sukiojasi aplink vietas, kur į upę įteka smulkesni upeliai, už tiltų atramų, žemiau užtvankų. Tokiuose vietose gausiai buriuojasi smulki žuvis, kuri ir patraukia ubagų lašišos dėmesį.
Jeigu surasti salatį, apie savo buvimą išsiduodantį dažnais ir stipriais pliauškėjimas, nėra sudėtinga, tai norint jį pagauti gali tekti gerokai paplušėti. Ši žuvis ganėtinai baili ir išranki, todėl dažnai reikalauja itin tolimų metimų ir ne vieno masalo pakeitimo, kol pagaliau sulaukiama pirmojo kibimo. Arčiau prie salačio prisiartinti galima nebent žvejojant iš valties arba turint bridkelnes ir atsargiai brendant arčiau žuvies. Bristi geriausia rėvomis, kadangi ten srovė greita, kunkuliuojanti ir triukšminga, todėl filtruoja bridimo garsus ir nekelia įtarimo žuviai. Brendant ramia upės atkarpa salatį, kaip ir bet kokį kitą atsargesnį plėšrūną, galite labai greitai pabaidyti, nes bridimo skleidžiamas garsas kels įtarimą.
Įranga ir masalai
Įranga salačių žvejybai nemažai priklauso nuo to, kur juos planuojate gaudyti. Dažniausiai ši žuvis gaudoma spiningu, nors sparčiai daugėja entuziastų, bandančių ją suvilioti ir museline meškere. Žinant, kad salatis yra atsargi žuvis, norint ją gaudyti tokioje upėje kaip Nemunas ar Neris reikia, atlikti ganėtinai tolimus metimus, o to padaryti su itin lengvu kotu nepavyks. Dažnai salačiams didelėje upėje naudojami tokie patys kotai, kuriais gaudomos ir lašišos, su jais galima tinkamai parinktą masalą užmesti ir 50 ar daugiau metrų atstumu.
Žvejojant kiek mažesnėse upėse, pavyzdžiui Merkyje, Šventojoje ar Dubysoje, tokių tolimų metimų atlikti nereikia, todėl neretai žvejai pasirenka gerokai lengvesnius įrankius, su kuriais paprasčiausiai smagiau žvejoti bei kautis su žuvimi. Jeigu užtenka metimo atstumo, salačius galima gaudyti ir su „light“ tipo meškerykočiais, kurių užmetimas nesiekia nei 10 gramų.
Museline meškere dažniausiai žvejojama arba mažesnėse upėse, arba iš valties, kad plėšrūnus būtų galima pasiekti atliekant trumpesnius metimus. Žvejojant museline dažniausiai naudojamos didelės vabzdžių imitacijos, dažniausiai tai būna širšuolo ar grambuolio imitacija. Vis dažniau naudojamos ir šiek tiek skęstančios muselės, imituojančios įvairias žuveles, kuriomis taip pat sėkmingai galima pagauti salatį. Naudojamų įrankių asortimentas taip pat platus, nuo palyginti lengvų 5 klasės vienrankių meškerių iki lengvesnių dvirankių meškerių.
Žvejojant spiningu dažniausiai renkamasi naudoti pintą valą, jis leidžia atlikti tolimesnius metimus, kurių reikia norint pagauti ubagų lašišą. Pinto valo diametras dažniausiai tarp 0.08 ir 0.12 milimetro. Ritė turi būti pakankamo dydžio norint sutalpinti nemažą kiekį tokio valo, taip pat turėti patikimą stabdį, kadangi salatis yra stipri žuvis, pasižyminti itin galingu pirmuoju spurtu. Dėl šio spurto stabdis turėtų būti ne tik patikimas, bet ir tinkamai sureguliuotas, nes per stipriai įtemptas stabdis gali lemti tai, kad valas netikėtai nutrūks.
Kai kalba pasisuka apie masalus, kaip visuomet, nuomonių yra tiek pat, kiek ir žvejų. Bet dėl vieno aspekto sutinka kone visi – masalas turi imituoti nedidelę žuvelę ir dirbti ne didesniame nei pusės metro gylyje. Šiai paskirčiai naudojamos įvairiausios blizgės, sukrės, vartikles ir, žinoma, vobleriai. Pastaraisiais metais vobleriai tapo vienu iš mėgstamiausių masalų šios žuvies žvejybai ir populiariausio masalo titulą perėmė iš seniau karaliavusių blizgių. Sukrės ir vartiklės yra puikiai sprunkančią žuvelę imituojantys masalai, kuriuos salačiai tikrai mėgsta, tačiau jais sunku užmesti tolimus atstumus, todėl dažniau yra naudojami mažesnėse upėse.
Aptikus aktyviai medžiojantį salatį, reikėtų masalą užmesti kiek toliau nei plėšrūno medžioklės plotas ir greitai pravedant masalą jį atvesti ten, kur pliauškėjo žuvis. Taip imituojamas pasibaidęs mailiukas patraukia salačio dėmesį ir neretai sulaukiama atakos.
Norintiems pamėginti savo sėkmę salačių žvejyboje tai daryti pats metas, ši žuvis būna itin aktyvi antroje vasaros pusėje ir rudens pradžioje. Plėšrūnų žvejybos entuziastams bent išmėginti šią žūklę tikrai verta, kadangi salatis yra labai daug pagarbos vertas, galingas varžovas, suteikiantis begales gerų emocijų prie vandens.
