Vilniuje su šeima gyvenęs Mindaugas Balčiūnas kartojo niekada netarnausiantis sodybai, neskaldysiantis malkų ir nedirbsiantis rankomis. Visgi gyvenimas susidėliojo taip, kad vieną vasarą į Padvarninkus greta Anykščių atkeliavusi šeima taip pamilo šio krašto saulėlydžius, kad nutarė čia pasilikti visam laikui. Su trimis dukromis įsikūrė sodyboje, o galiausiai ėmė gaminti obuolių sūrius.
Anksčiau Mindaugas ir Vita laimingai gyveno Vilniuje. Tiesa, prieš pusšeštų metų jų gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Dabar Mindaugas šypsosi: „Sakiau, niekada nevažiuosiu gyventi į kaimą, niekada nepirksiu sodybos. Jai reikia tarnauti. Niekada nedirbsiu rankomis, nes tam galva duota. Niekada nedirbsiu gamyboje, nes ten procesai, dokumentacijos ir kiti dalykai.“
Dar sakė niekada ir malkų neskaldysiąs, tačiau teko, mat buvusių vilniečių šeima apsigyveno sodyboje šalia Anykščių. Mindaugas sako gerai prisimenantis tai, kas sužavėjo ir įtikino pasilikti šiame krašte.
„Sėdėjome atvažiavę tiesiog vasaros praleisti. Obelys, ką tik gimęs kūdikis, sakėme, praleisim čia vasarą ir tiek. Sėdėjome, žiūrėjome į saulėlydžius.
Vasarai įpusėjus pradėjome žvalgytis vienas į kitą su žmona sakydami: „Vilnius? Fabijoniškės? Su visa meile joms. Ne!“ – prisimena vyras.
Tris dukras turintys Vita ir Mindaugas sako, kad kaime atžalas auginti netgi lengviau nei mieste. „Kai gyvenome Fabijoniškėse, reikėdavo lipti į penktą aukštą su vežimėliais, sauskelnėmis. Čia pastebėjau, kad paleidi, ir vaikai randa užsiėmimų. Žemėse kapstosi, su pagaliukais laksto. Man žymiai lengviau vaikus auginti kaime“, – mintimis dalijasi Vita.
Dėl vaikų ir saulėlydžių kaime gyventi likusi šeima sako, kad mažesniuose miestuose lengviau plėtoti ir verslą. Pradžioje šeimą maitino perparduodami grybai ir uogos. Vėliau dėmesio centre atsidūrė saldusis obuolių sūris.
Mindaugas pasakoja, kad, tobulinant receptą, sunkiausia buvo rasti pusiausvyrą tarp rūgštelės ir saldumo. Jie skiriasi priklausomai nuo obuolių rūšies. Obuolių sūris verdamas apie penkias valandas, o masę puode reikia nuolat maišyti. Paskui sūriai suformuojami ir džiovinami bent du mėnesius.
„Nėra taip, kad užaugau su obuolių sūriu, bet žinojau, koks tai produktas. Pradėjome gaminti, nes tai buvo viena iš idėjų, ką daryti su obuoliais, tiesiog šūvis. Neplanavome, kad tai taps verslu ar darbu, tai turėjo būti hobis. Nutiko taip, kad atsisakiau visų kitų savo verslų, darbų, dabar iki alkūnių panirau į šitą verslą“, – pasakoja iš sostinės į Anykščius persikėlęs rinkodaros specialistas.
Priduria, kad apsigyvenus naujoje vietoje, pasikeitė ir šeimos mityba. Nemažai produktų – kiaušinių, daržovių – jie perka ir gauna iš aplinkinių. „Aš visada mėgau gaminti, tai mano džiaugsmas ir skausmas“, – sako „Beatos virtuvės“ pašnekovas.
Beje, Mindaugas tapo ir tikru Anykščių krašto aistruoliu – degančiomis akimis pasakoja kiekvienam čia atvykusiam, kad šis Lietuvos kampelis yra itin pritaikytas būti gamtoje ir šeimoms.
„Anykščiai turi nuostabiausią ir šauniausią savybę – galima išeiti ir eiti. Išeiti pasivaikščioti, pasiklysti, pasivažinėti dviratukais ta kryptimi, o gal ana kryptimi. Neabejotinai rasime lankytinų objektų, bus neblogos kokybės dviračių ar pėsčiųjų takelių.
Anykščiai tuo šaunūs, kad jiems nereikia strateginio plano ir privalomų aplankyti 15-os punktų, nors toks leidinys, neabejoju, yra. Sakyčiau: atvažiuokite su vaikais, imkite už rankų ir pasirinkite kryptį. Kažkur nueisite, praleisite laiką, užkąsite ar pamatysite. Ar užlipsite, ar patirsite, šito yra daug“, – kalba vyras.
Visas pokalbis – birželio 3 d. laidos „Beatos virtuvė“ įraše.
Daugiau Mindaugo patarimų, ką vasarą aplankyti Anykščiuose, rasite čia.
