Andrius Užkalnis pamena: užsimezgus santykiams su dar studente Fausta Marija Leščiauskaite išgirdo ne tik replikų apie tai, jog ji sugriovė šeimą, – nustojo bendrauti net kai kurie draugai. LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ savo aštrumu išgrasėjęs rašytojas prisipažįsta, kad su amžiumi darosi švelnesnis, tačiau neneigia, kad ir pradžioje to reikėjo siekiant pramušti ledą.
Devynių knygų autorius, vienas populiariausių rašytojų Lietuvoje, publicistas ir restoranų kritikas, kuris sėkmingai prekiauja ir savo vardo koldūnų linija. O ir tai – tik dalis A. Užkalnio. Jis – ir vienas 5 metus leidžiamo žurnalo „Užkalnis“ įkūrėjų bei pagrindinis jo autorius. Antroji žurnalo įkūrėja ir vyriausioji redaktorė – A. Užkalnio gyvenimo moteris Fausta Marija Leščiauskaitė.
„Kartu jie augina du šunis, kuriuos jau spėjo pamilti ir poros gerbėjai. A. Užkalnis ne mažiau garsus ir dėl savo tinklalaidžių, kuriose aptaria jo klausytojams rūpimus klausimus, pasaulio aktualijas, o su kolega Rokiškiu Rabinovičiumi – ir psichiatrijos įdomybes. Palyginimai, kurių nesugalvotų niekas kitas, aštri provokacija ir nuoširdus noras atliepti tuos, kurie stengiasi savo gyvenimus keisti į gera, – visa tai apibūdina jo kūrybą“, – kalba laidos vedėja Edita Mildažytė.
– Ką tu jauti atėjęs į restoraną, valgydamas jų pagamintą maistą, kurį, tikiuosi, jie stengiasi padaryti geriausiai, kaip jiems išeina, ir žinodamas, kad juos sudirbsi?
– Taip būna labai retai, bet jaučiuosi labai nemaloniai todėl, kad niekada neinu specialiai sudirbinėti. Visada einu su viltimi, kad tai bus geras restoranas. Neinu atsitiktinai, išsiklausinėju, bet kartais taip būna, kad nueini į restoraną pagal rekomendacijas, kitiems žmonėms jis lyg patiko, bet matai, kad ne kas.
– Man įdomu, kaip atsitinka, kad žmogus nutaria, jog yra kokios nors srities ekspertas? Pavyzdžiui, taip atsitiko su tavo gomuriu, uosle. Ekspertuoji kvepalus, maistą. Aš galėčiau sugalvoti, kad galiu ekspertuoti atomines elektrines, dar ką nors, bet tam reikia turėti tam tikrų kvalifikacijų.
– Žinai, jeigu tu aplankytum tiek atominių elektrinių, kiek aš esu aplankęs restoranų visame pasaulyje... Aš pasakoju kaip valgytojas ir lyginu su geriausiais pavyzdžiais, kuriuos esu išbandęs. Kalbant apie atsakomybę – aš juk neinu operuoti ligonių neturėdamas kvalifikacijos. Dėl manęs neužsidarė nė vienas restoranas.
– Kita vertus, iš to blogiuko bandai tapti gerokai švelnesniu, minkštu, pūkuotu, patraukliu meškučiu.
– Gal ne minkštu, pūkuotu, bet tikrai geresniu. Čia, žinok, amžiaus dalykas.
Pavyzdys yra tiesiog archetipinis – vyresnis vyras, jaunesnė moteris, kuri dar buvo studentė, kai susipažinome, – žmonės jaučia, kad yra ką aptarti. Buvo visokių dalykų, draugų, kurie nebebendravo, nes to nepageidavo jų žmonos...
– Aš manau, kad ne amžiaus. Manau, kad tu juokavai, tau reikėjo karjeros, prasilukštenti pro ledą, pramušti stiklą...
– To irgi tikrai buvo. Kai 2011-aisiais atvažiavau į Lietuvą, atvykau kaip labai naujas su savo provokuojančiu žanru, kuris buvo ištrauktas tiesiai iš britų žiniasklaidos, ypač britų laikraščių skiltininkų. Mano visi mokslai buvo tenai, aš iš ten išmokęs rašyti, raiškos, metaforų ir visų kitų dalykų: erzinimo, provokavimo, kognityvinio disonanso, skaitytojų gluminimo ir viso kito.
– Tai tau buvo bepigu špaguotis, loti ant lietuvių, kai dar gyvenai Anglijoje. Kai grįžai, ar nesijautei, kad esi pakibęs tarp ten ir čia? Ten jau nebesi, bet čia irgi dar nesi.
– Aš nuolat jaučiausi kažkiek pakibęs todėl, kad visavertis anglas niekada nebuvau, negalėčiau būti ir nebandžiau būti. Mano dvi dukros, kurios gimusios ten, yra angliški vaikai, o aš juo negalėčiau būti. O grįžęs į Lietuvą irgi supranti, kad išvažiavęs 1995 metais, 17 metų prabuvęs už Lietuvos ribų praleidai didžiulę Lietuvos raidos dalį. Tad, man atrodo, atvažiavau žiūrėdamas kitomis akimis. Tai gal buvo ir didžiausias privalumas.
– <...> Norėčiau pereiti prie tavo santykių su Fausta Marija. Gavote gerai nuo visuomenės mazgočių už tai, kad yra amžiaus skirtumas.
– Tikriausiai amžiaus skirtumas – pirmoje vietoje. „Išardė šeimą“, nors tai ne visai tiesa, bet gerai. Kadangi pavyzdys yra tiesiog archetipinis – vyresnis vyras, jaunesnė moteris, kuri dar buvo studentė, kai mudu susipažinome, – žmonės jaučia, kad yra ką aptarti. Buvo visokių dalykų, draugų, kurie su manimi nebebendravo, nes to nepageidavo jų žmonos...
– Tai jūs ketinate susilaukti vaikų ar ne?
– Mes apie tai dabar nešnekame, kol kas tokių planų nėra. Nelabai patogiai jaučiuosi atsakinėdamas už mus du.
– Tu visą laiką būni kuo nors nuoširdžiai susižavėjęs, į ką nors įsitraukęs: vienu atveju tai buvo įėjimas į Lietuvos rašytojų rinką, vėliau – maisto kritika, dar vėliau atsirado kvepalai, dabar tai apėmė psichiatriją. Kodėl tave tai domina?
– Aš pats 7 metus reguliariai vaikštau pas psichoterapeutę. Tai mėgėjiška psichiatrinė laida, kurios kiekvienos pradžioje paaiškiname, kad nesame daktarai, nesiūlome jokių medikamentų ir nieko kito, tik kalbame apie daug įdomių dalykų.
Man atrodo, žmonės turi prisižiūrėti psichinę sveikatą, kaip prisižiūri savo dantis, širdies ir kraujagyslių sistemą ir panašius dalykus. Galbūt aš jaučiu, kad turiu misiją, užduotį apie tai gana garsiai šnekėti. Gal 80–90 proc. mano pažįstamų žmonių, kurie yra vieši, žinomi, televizijoje, scenoje ir kitur, eina pas psichoterapeutus, bet vienetai iš jų apie tai atvirai kalba. Kadangi mano reputacija yra taip žemai, tai griūti nebėra kur.
Visas pokalbis – gruodžio 13 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
