„Aš niekada nesijaučiau ypatinga“, – LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ atvirauja atlikėja Justė Arlauskaitė-Jazzu. Moteris pasakoja, kad išmokti išgirsti save, savo norus, suvokti, kad niekam nėra nieko skolinga ir vertinti pačią save, prireikė labai daug laiko ir kainavo daug patirčių.
„Justė man visą laiką buvo jausmas, kuri supranti, bet nebūtinai esi jautęs, kurio pavydi, kurio bijai, kuriuo žaviesi ir faktas, kad negali išlikti abejingas“, – taip Justę Arlauskaitę-Jazzu pristatė „Laimės dietos“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.
– Dar niekas nėra taip pristatęs (juokiasi). Klausau ir galvoju, tokia kažkokia misterija sukurta. Viskas taip paslaptinga, aš niekada apie save taip negalvojau.
– O kaip tu apie save galvoji?
– Aš niekada nesijaučiau ypatinga. Taip pradėjau jaustis tik prieš kelerius metus. Visada galvojau, kad aš nei per daug graži, nei mano balsas įsimintinas. Ir kai jau taksi vairuotojai pradėjo sakyti „ai, jūs pakeitėte šukuoseną, iš pradžių nepažinau, bet balsą išgirdau ir iškart viskas aišku“, galvojau, rimtai? Maniau, kad kokio Marijono Mikutavičiaus balsas yra atpažįstamas. Na, žodžiu, jei iš karto pradėti tokia viską apibrėžiančia gaidele, matyt, tai siejasi su savęs nevertinimu. Ir pagaliau pradėjau save vertinti ir jaučiuosi labai ypatinga.
– Čia tas balso pažinimas, asmeninis gyvenimas ar branda, patirtys – iš ko atėjo savęs vertinimas?
– Iš esmės – labai daug patirčių. Labai spalvingas gyvenimas, nežinau, kodėl man tiek daug skirta patirti, bet išmokau dėkoti už tą kiekvieną patirtį. Labai sunkiai pavyksta, nes patekti į aukos vaidmenį labai lengva. Galvoti: kodėl man? Tada radau atsakymus – todėl, kad kūryba. Jei nebūtų toks spalvingas gyvenimas, nebūtų ir kūrybos, nebūtų progresyvaus augimo. Manau, kad patirtys ir sudėliojo mano šiandieninį požiūrį. O jų buvo visokių.
Kartais, kai šnekame su draugėms, sakau, kad kai išleisiu autobiografiją, niekas nepatikės, jie galvos, kad prisikūriau. Tada mes galvojame, kurioje knygyno lentynoje turėtų būti mano autobiografija. Tada nusprendėme, kad tikrai ne autobiografinių knygų, o fantastikos.
– Mano tėtis lapkritį išėjo visiškai netikėtai ir tai mane labai daug ko išmokė. Išmokė, pirmiausia, dėkingumo. Dėkingumo už tai, kad buvo. Iš pradžių buvo visko, bet po to renkiesi, su kokiu jausmu gyventi.
– Aš kažkaip per tą dėkingumą ir atėjau, kur esu šiandien. Kažkaip paprasčiau gyventi tampa, kai esi iš tiesų dėkingas. Ne šiaip praktika. Praktika atveda į tam tikrus pasiekimus, kitaip ji neegzistuotų. Bet kai iš tikrųjų supranti, kad dėkingumas yra labai aukšta vibracija... Aš pradėjau dėkoti, dėkoti.
Aš nebėgu niekada nuo jausmų, man atrodo, mano dainos labai aiškiai tą pasako, nes jeigu bėgčiau, aš nieko neparašyčiau. Aš tą skausmą linkusi išgyventi, bet, matyt, tuo metu man reikėjo juo pasidalinti su kažkuo, tai padeda tą fizinę mirtį išgyventi. Per skausmą tas dėkingumas ir atėjo. Kai išmoksti dėkoti net skausmui, man atrodo, kad tai yra „next level“ (red. past. – kitas lygis).
– Tavo dainos iš tikrųjų labai atviros – tu kalbi apie jausmus, kūrybą. Ar tu visą laiką buvai tokia atvira kaip popierius, nuo tada, kiek save prisimeni? Ar vis dėlto pamatei, kad atvirumas yra geriausias, paveikiausias būdas komunikuoti savo auditorijai?
– Šiaip visada buvau atvira, labai aiškiai komunikuojanti savo nuomonę. Labai daug gyvenime nukentėjusi, tokia be skrupulų.
– Neišmokai būti savo vietoje?
– Neišmokau ir, matyt, neišmoksiu. Aišku, kai tas atvirumas yra išsitaškęs ir nebrandus, paauglystė, noras žūtbūt pasakyti, jis yra kitoks. O kai jis tampa brandus, <...> jis nėra atvirumas į kairę, į dešinę. Atvirumas apie ką, apie save? Na, turiu aš visokių paslapčių tą mažą skrynelę, ji mano, apie tai nežino net mano artimiausias žmogus. Tai yra mano.
Bet atvirumas pokalbyje su žmogumi, atvira širdis, nebijojimas išreikšti nuomonės. Tai visada egzistavo mano gyvenime, kad ir kaip kentėjau, bet tai man daugiau padėjo, negu mane pačią nugalėjo. Aš neįsivaizduoju, kam tada eiti, bendrauti, jei tu ketini meluoti, slėpti ir įsivaizduoti, kad esi kažkoks labai jau kitoks ir mistiškas ar įdomus. Man kvepia susireikšminimu.
Kitas dalykas – mano profesija yra tokia, aš niekada neturėjau kažkokių stabukų ar dievukų, bet man įdomu buvo, iš kur pas mano mėgstamus atlikėjus atsiranda kūryba, įkvėpimas ir t. t. Ką jie veikia laisvalaikiu, ką jie valgo? Kaip jie jaučiasi? Man buvo įdomu, kol augau. Tie paauglystės ieškojimai, normalu juk, kad domiesi.
Aš nesiruošiu slėpti žmonėms, nes, man atrodo, kad žmonėms, kurie klausosi mano muzikos, įdomi mano asmenybė. Tai viskas susiję. Nėra taip, kad ateinu į sceną ir tampu kitu žmogumi. Atvirkščiai, būna dvigubai daugiau manęs negu gyvenime. Aš ten ne tik materinis kūnas, bet ir avataras, viskas, kuo aš noriu būti.
Man patinka atviri žmonės, man patinka dalintis su žmonėmis, aš tikiu, kad mes esame vieni dėl kitų. Aš suprantu, kad reikia savo erdvės. Apie tai ir kalbu, kad savo paslapčių tą skrynaitę reikia turėti, bet eiti į žmones ir vaidinti, vardan ko?
– Bet labai daug pastangų kainuoja. Logiškai mąstant, būti savimi turi kainuoti nulį. Esi, kas esi, ir tiesiog būni, kaip gėlė žydi. Mes tiek įdedame pastangų į buvimą kažkuo, kas yra visiškai nelogiška.
– Prisimenu save paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje ir, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, kai man yra 34-eri, sau atrodau juokinga. Suprantu, kad viena iš esminių dedamųjų dalių buvo baimė, kad aš nepatiksiu, kad nusišnekėsiu.
Ačiū Dievui, kad tai išaugo į labai nekaltą dalyką. Aš iki šiol jaučiu tik vieną šleifą – naštą. Aš kai įeinu į kambarį, visiems turi būti gerai. Tai nėra „reikia“, tai yra „noriu“. Noriu, kad visi, kurie mane supa, ir kai aš esu patalpoje, jaustųsi gerai. Aš labai pavydžiu žmonėms, kurie tai daro kaip pūkeliai, kuriems tai nieko nekainuoja, man kartais kainuoja.
Dar daugiau, su laiku pradedu suprasti, kad nieko aš neprivalau. Nieko aš neturiu. Eikite, užsikniskite, norite – pykitės, norite – darykite kažką, ne mano reikalas, bet dar vis sunku. Negalėjimas pasakyti „ne“ ir šitas momentas yra sudėtingi. Bet tai kilo iš ko? Iš noro visiems patikti. Pudrytė, rampų šviesą ir, žiūrėk, fasadas. Ne, aš noriu gylio, aš noriu jausmų, aš noriu spalvingų žmonių.
– Aš dabar mokausi, kad esu atsakinga už savo psichiką ir savo laimę. Ir už savo vaiko laimę, nes ji dar yra šešerių ir dar minkštos psichikos, o kaip jau visi kiti jaučiasi su informacija, su manimi ir mano nuotaikom ar su bet kuo dorojasi, tai yra jų atsakomybė. Bet man tai yra žiauriai sunku.
– Labai sunku. Tu šneki absoliučiai tai, kaip aš jaučiuosi, ką aš galvoju. Kita vertus, aš vėlgi esu labai dėkinga už tą tokią nedalomą empatiją. Pati kažkada esu ištarusi, kad empatija turi ribas. Man atrodė, kad empatija yra besąlyginė – ne. Su metais suprantu, kad ir mano empatija turi ribas. Apskritai, labai norisi atsigręžti į savo erdvę. Ne mano problemos, kad manęs kažkas nemėgsta, ypač nepažįstami žmonės. Aš niekam nieko neskolinga. Aš nieko neprivalau niekam. Bet yra uždėta kažkokia prievolė, tas palaužtas sparnelis, ir tempi tu jį.
Aš anksčiau labai bijojau senti, bet dabar man taip įdomu, kas toliau – tiek fainų jausmų po 30-ies atsirado. Aš dabar taip nebenorėčiau būti dvidešimt kelerių. Tai man toks atradimas, aš jaučiuosi kaip Alisa stebuklų šalyje.
