Laidoje „Be kaukių“ kalbintas Orijus Gasanovas atvirauja, kaip ir kada prasidėjo jo žurnalistinis kelias. Apie reporterio darbą vyras svajojo nuo mažens, pirmuosius žurnalistinius tekstus ir reportažus parengė būdamas penktokas, o devintoje klasėje jau pradėjo uždirbti iš šios profesijos.
Pradėdamas kalbėti apie žurnalistiką O. Gasanovas vedėjoms Indrei Kaminckaitei ir Odetai Vasiliauskaitei tikina, kad geriausi žurnalistai yra tie, kurie mokėsi tam tikrų disciplinų: „Apie ekonomiką geriausiai rašo ekonomistai, apie muziką – muzikologai, šiaip užsienyje žurnalistus taip ir ruošia – yra sporto žurnalistai, yra kultūros žurnalistai, jie tada išmano tą sritį labai giliai, bet Lietuvoje to nėra.“
– Tavo žurnalistinis kelias prasidėjo 5-oje klasėje, kuomet tu išsiuntei gal tūkstantį savo gyvenimo aprašymų. Vis dėlto, kažkas į juos atsiliepė.
– Taip, atsiliepė LRT – ir televizija, ir radijas atskirai. Atsiliepė ir toks buvęs dienraštis „Lietuvos aidas“, dar ir pedagogų laikraštis „Dialogas“. Nuėjau visur. Pakvietė mane.
Pirmasis straipsnis „Lietuvos aide“ buvo apie narkotikus. Tuo metu seimo nario Razmos dukra buvo kažkokiame narkotikų skandale, pagavo ją su narkotikais ir tai buvo aktuali problema šalyje. Aš buvau penktokas ir man reikėjo nuvažiuoti į narkologinį, kalbinti narkomanus.
Vėliau pasirodė mano reportažas tokioje laidoje „Panoramytė“, „Panorama“ buvo suaugusiems, o „Panoramytė“ jaunųjų reporterių laida. Aš dariau reportažą iš Seimo, labai jaudinausi, buvo labai baisu. Ir trečias mano darbas pasirodė radijuje sekmadienį anksti ryte, vyresnė redaktorė kažkaip leido man daryti tą reportažą, man paskyrė žurnalistę, jos vardas buvo Giedrė, ji buvo studentė. Mane mokė montuoti, supratau, kad siaubas, radijuje dirbti nenorėsiu. Nes kitur – laikraštyje už mane redagavo, televizijoje – montavo, o radijuje montuoti reikėjo pačiam.
Visi mano žaidimai vaikystėje buvo apie žurnalistus. Turėjau vaikystėje guminį antiną, Batuotą katiną – jie visi buvo žurnalistai. Aš žinojau visus žurnalistus, visų pavardes, visų dienraščių. Aš dabar su jais sutinku, su jais fotografuojuosi, nes jie yra mano vaikystės herojai.
– Kaip pabaigus mokyklą tęsėsi tavo kelionė. Dar norėčiau paklausti, apie tavo butelių rinkimus?
– Na, aš dirbau jau televizijoje, darau reportažus, straipsnius rašau, o pinigų niekas nemoka. Nes iš pradžių aš pats prašiau, kad nemokėtų, tik priimtų.
Penktoje klasėje pradėjau dirbti, o normalų atlyginimą gavau 9-oje. Man atrodo, kad uždirbau daugiau nei mama. Dirbau dienraštyje „Lietuvos žinios“, prisimenu, kad šūkis buvo – kokia Lietuva, tokios ir žinios. Ten rašydavau labai daug straipsnių.
Manęs nemėgo fotografai, nes aš, kaip moksleivis, daugiausiai laiko turėjo savaitgalį. Reikėdavo penktadienį ateiti ir ant lentos surašyti, kas ką darys, aš pasiimdavau viską, kas bevyktų. Taigi fotografai, kurie savaitgaliais buvo įpratę dirbti prie vienos kokios temos, su manimi turėjo eiti visur. Tai toks juokingas buvo momentas.
Buteliai buvo prieš tai, nes aš dirbu, pinigų nėra, o jų norisi. Mane mama augino viena, tų pinigų nebuvo daug. Taigi jų reikėdavo prasimanyti ir aš visokių versliukų susigalvodavau. Pirmas versliukas buvo tetrių nuoma, vienintelis kieme turėjau kietą tetrį su bokso žaidimu.
Vėliau gaminau sumuštinius, mama turėjo trikampę sumuštinių kepyklę. Aš juos gaminau iš mamos produktų, o pinigus išleisdavau visokioms nesąmonėms, pavyzdžiui, ledams, taigi mama šitą verslą „užrišo“, o tada prasidėjo automobilių plovimas. Plaudavom tol, kol mums pradėjo mokėti, kad neplautume.
Įsivaizduokite, kai nekeičiant muilo išplauni dešimt mašinų. Vienas vyrukas atvažiavo, sako vakar taip išplovėte, kad reikėjo vežti į plovyklą, imkite 10 litų ir neplaukite. Bet verslas buvo geras, uždirbdavome po 80 litų per dieną. Ir paskutinis verslas buvo butelių rinkimas, prisimenu, Vingio parke buvo koncertas, mes prisirinkome tiek butelių, tiek pinigų. Bet kažkaip viskas greit pasisuko, kad tapau to verslo vadybininku. Aš kiemo berniukus paskirstydavau į skirtingus kiemus vaikščioti ir butelius rinkti, o pats būdavau tas, kuriam atneša tuos butelius, aš tik priduodu ir vakar išdalinu pinigus. Aš pats nerinkdavau.
– Visi verslai baigėsi, kai žurnalistinis darbas tapo apmokamas?
– Taip, nuo devintos klasės, kai „Lietuvos žinios“ pradėjo mokėti pinigus. Į Lietuvą atvyko rusiška grupė „Tatu“, aš jo nežinojau, bet su žurnalisto pažymėjimu galėjau praeiti į bet kokį koncertą. Tai vyko Sporto rūmuose. Aš nueinu į koncertą, visiškai neklausydavau rusiškos muzikos, ir matau, kad čia yra tik viena žiniasklaidos priemonė – Be tabu“. Tokia būdavo populiari laida. Ir ten, koncerte, tais laikais, atlikėjos ima bučiuotis su liežuviais, aš savo juostiniu aparatu fotografuoju, tada jos siūlo 5 litus, kad ateitų vaikinai į sceną ir padarytų tą patį.
Ateina tokie banditinės išvaizdos vaikinai ir irgi pradeda bučiuotis su liežuviais scenoje, aš nufotografuoju ir suprantu, kad šitą medžiagą reikia nešti į „kokia Lietuva, tokios ir žinios“. Tai buvo bulvariškiausias laikraštis Lietuvoje. Nunešu tenai ir (...) redaktorė sako, mes turime pramogų skyriuje laisvą vietą, atlyginimą pasakė, regis 950 litų. Ji sako, galime pasirašyti sutartį, o aš sakau – bet aš devintokas. Ji sako – kaip? Na, bet tada pasiūlė – būk pas mus freelanceris (red. pastaba – laisvai samdomas darbuotojas).
– Kai taip anksti įvyksta startas, greitai pasiekiamas rezultatas. Ar stipriai keitėsi to penktoko svajonės?
– Ne, aš būdamas vaiku sutikdavau labai daug dabartinių žurnalistų, kurie ateidavo iš universiteto praktikos. Ir redakcijoje sakydavo – tu mažiau rašyk, nes tau labai greit atsibos. Niekada nebuvo tokios dienos, kad man atsibostų.
– Orijau, tiek daug skirtingų istorijų, tiek daug herojų, manau, net pats nesuskaičiuotum, kiek žmonių esi užsienyje aplankęs. O ką jau kalbėti apie gatvės praeivius ir pan. Santykiai su tais herojais, ar tai tiesiog vienadienės pažintys, ar užsimezga kažkas gilesnio?
– Su kai kuriais užsimezga tikrai gilesnio, o su kai kuriais pasimatau vieną kartą gyvenime, nes tiesiog į tą kraštą negrįžtu ar esame labai skirtingi. Labai skirtingai su žmonėmis klostosi situacija, mano draugų tarpe yra daugybė buvusių mano pašnekovų.
Londone, pavyzdžiui, žinau, kad turėčiau kur gauti nakvynę, jei labai reikėtų. Arba, kai pradėjome dirbti šitame projekte, per pirmus, antrus ar trečius metus supratau, na, dabar tikrai nepražūsiu, nes visose šalyse, bent jau valytojo darbą, tikrai gaučiau. Visur pažįstu po valytojų vadovą lietuvį.
– Bet tavęs netenkintų valytojo darbas?
– Man patinka bendrauti su žmonėmis. Valytojas man nepatiktų, ne dėl to, kad man valyti bjauru, nors šiaip aš nemėgstu valyti, man nepatinka tvarkytis. Vienas iš astmos privalumų, kad galiu niekada nesitvarkyti. Man nuo dulkių kyla baisi alergija. Bet man svarbu, kad darbas būtų su žmonėmis. Galėčiau būti pardavėjas, padavėjas, barmenas, viešbučio administratorius.
Kažkada Brazilijoje sutikau paplūdimio barmeną, pagalvojau, kad tai „vau“. Tie žmonės sėdi, miksuoja kokteilius, prie jų prieina žmonės ir pasakoja gyvenimo istorijas. Buvo konkrečiai vyrukas iš kažkokios šalies, verkšleno. Man priminė žurnalistą, išklausai, bet mes po to turime išklausyti to paties dar kokių 20 kartų, kol montuoji ar išrašinėji tekstą. O ten – išklausai ir tau lieka.
Visą Indrės Kaminckaitės ir Odetos Vasiliauskaitės pokalbį su Orijumi Gasanovu laidoje „Be kaukių“ galite išgirsti čia.
