Rašytoja, kūrybinio rašymo mokytoja ir populiarios LRT laidos „Išpažinimai“ vedėja Viktorija Urbonaitė „Beatos virtuvėje“ atsidūrė kitoje barikadų pusėje – šįkart jai teko ne klausiančiojo, o atsakančiojo vaidmuo. Tiesa, prisipažįsta, kad ir šiuo amplua jaučiasi garai. V. Urbonaitė neslepia, kad jos gyvenimas kupinas iššūkių ir spalvingas: „Mano gyvenimas nėra linijinis. Nėra žingsnis po žingsnio, aš kaip ekskavatorius.“
Laida „Išpažinimai“ sulaukia daug gerbėjų ir daug peržiūrų. B. Nicholson teiraujasi, kaip pati V. Urbonaitė jaučiasi kalbindama žmones sielos gelmių klausimais.
„Įvairiai. Mes visi ne vien iš mėsos padaryti. Yra ir dvasinių ieškojimų. Man įdomu, smalsu sužinoti vidines keliones, ką jie išgyvena. Ką nešiojasi. Kokie klausimai. Atrodo, kad klausimai antroko lygio, kai pagalvoji, kad mokykloje apie tai kalbėjome“, – svarstė rašytoja.
V. Urbonaitė atkreipė dėmesį, kad žmogus tik dabar pradeda ieškoti ir tai yra gerai, nes reikia tuos klausimus išspręsti.
Nerašo juodraščio
V. Urbonaitę galima vadinti aktyviu žmogumi: gyvenusi užsienyje, baigė teologiją, dabar – veda laidas, rašo, moko kitus rašyti. Laidos šeimininkė prašė atskleisti, kaip iki šio taško, kuriame yra dabar, atėjo V. Urbonaitė.
„Mano gyvenimas nėra linijinis. Nėra žingsnis po žingsnio, aš kaip ekskavatorius. Aš einu giliai ir kabinu tranšėjas. Nerašau juodraščio.
Nemanau, kad parašysime ir paskui pagyvensime, bus smagiau. Noriu šiandien gyventi ir mėgautis. Jeigu liūdna, tai liūdėti iki galo. Jeigu linksma, tai iki galo. Jeigu studijuoti, tai tą, ko niekas nedaro. Net jei suknelę nusipirks visa Lietuva, aš neisiu su ja. Man neįdomu“, – apie požiūrį į gyvenimą kalbėjo V. Urbonaitė.
Laidų vedėja atviravo, kad jai viską reikia daryti atvirkščiai, ko nedaro kiti, todėl atsirado ir teologija.
„Studijavau teologiją, nes tai buvo ne teisė. Ne medicina. Ne žurnalistika. Aš visur norėjau būti. Norėjau stoti į žurnalistiką ir paskutinę naktį persigalvojau. Man atrodo, kad yra tokia rankelė, kuri tave vedžioja. Pakeli kojas ir tave kažkur nuneša“, – kalbėjo rašytoja.
Vaikystės prisiminimai
Pasakyti, kad maištininkė buvo nuo mažų dienų, V. Urbonaitė negali – kaip pati sako, buvo gera mergaitė.
„Mano mamytė nesutiktų. Atsimenu save kitokią, kaip save išgyvenau. Man atrodo, buvau gera mergaitė. Buvau išmokusi būti gera. Klusni. Akių nedraskydavau. Garsiai juokdavausi. Su manimi blogai pradėti juoktis. Nemoku sustoti. Trukdydavau pamokas, nes žvengdavau visą laiką“, – pasakoja V. Urbonaitė.
Tiesa, tas juokas gal ir buvo maištas. Maištas – tai vienintelė forma, svarsto rašytoja: „Pasisodina tave, nes esi su akiniais, į priekinį suolą, ir ji žvengia visą laiką.“
Stalo istorija
B. Nicholson paprašyta papasakoti nepaprastą istoriją apie stalą, V. Urbonaitė prisimena laikus, kai dirbo darbą, kurio prasmės jau seniai nematė.
„Kenti, plaki kaip varlė, įkritusi į pieną, iki sviesto. Plakiesi ir galvoji – ką daryti? Man taip blogai. Aukos sindromas prasideda, jautiesi nelaiminga. Manęs gailėkite. Tada vienas bičiulis ant savo virtuvinio stalo žymekliu nupiešė atkarpą ir sako: čia tavo gyvenimas prasideda ir čia pasibaigia. Imk, nupiešk, kur esi“, – pasakoja rašytoja, atkreipusi dėmesį, kad pati tada rėkė – juk tai bičiulio virtuvinis stalas.
Draugas tepasakė, kad nusidažys iš naujo ir liepė žymėti. „Ir žymi kažkur per vidurį. Turi tokį gabaliuką. Draugas sako: čia prasidėjo, iki čia atėjai.Tu nebeturi to laiko. Pamiršk, viskas. Ištrinta. Turi gabaliuką. Duok Dieve, kad iki mirties prieisi ramiai, sąmoningai, kad pabaigoje nebūsi prijungta prie pypsinčių aparatų. Jeigu bus tai, dar sutrumpėja. Turi va tiek ir vis dar verkšleni.
Tu gi ne medis, išsirauni ir eini. Nori kažką daryti? Eini. Nori būti gydytoja? Eini. Nori rašytoja būti – dabar eini. Tai aš atsistojau ir išėjau. Ir taip tapau rašytoja“, – atviravo laidų vedėja, pridūrusi, kad šią patirtį taiko ir šiandien – viską gyvenime taip keičia, tiesiog atsistoja ir eina.
Jeigu įmanoma, neslepia moteris, gali netikėtai, per 15 minučių išskristi į kitą šalį, gali išlėkti naktį kavos prie jūros. „Avantiūroms „pasirašau“, keisčiausiems darbų pasiūlymams. Man viskas patinka. Kita vertus, suprantu, kad disciplina irgi padeda, ir planuotis dalykus reikia“, – priduria B. Nicholson pašnekovė.
Grįžo į Lietuvą dėl popiežiaus
V. Urbonaitė sako, kad grįžo į Lietuvą dėl popiežiaus: „Taip išėjo, kad buvau toje komandoje, kuri organizavo popiežiaus vizitą. Dirbau komunikacijos komandoje. Išvažiavau į Lisaboną. Didžiąją dalį padariau ten. Koks skirtumas, kur rašai? Ar po palme, ar prie vandenyno, ar Vilniaus gatvėje. Paskui reikėjo grįžti, nes prasidėjo tiesioginės transliacijos, reikėjo gyvai būti, dalyvauti“, – prisimena V. Urbonaitė.Ji taip ir liko Vilniuje.
Aštuonis mėnesius dirbo nuo ryto iki vakaro, popiežiaus vizitui buvo ruošiamasi beveik metus. „Tada ateina akimirka, kai pamatai tą šventąjį. Kai pamatai gyvai, istorijų tiek esi prisigėrusi į save, žiūri kaip į artimiausią dieduką. Savo artimą žmogų, savo giminę sutinki. Buvo toks trumpas kadras, visi klausinėdavo. Tą vietą tiesiogiai transliavo. Manęs klausė: tai ką ten sakei popiežiui? Aišku, gali priskiesti istorijų“, – pasakojo V. Urbonaitė.
Jautrus prisiminimas
B. Nicholson V. Urbonaitei priminė, kad ji yra sakiusi, jog antrame kurse studijuodama religijotyrą išsiaiškino, kur yra Dievas, kai pasaulyje vyksta tokie baisūs dalykai, kaip šiuo metu Ukrainoje. „Atsimenu, kartą išgyvenau kaip vaikas didelę baimę – o kas bus, kai numirsiu? Atsimenu, toks vienuolis sakė: žiūrėk, aš tau pasakysiu. Tai buvo gražiausias atsakymas. Viktorija, kada nors turėsi vaikų arba svetimi vaikai tavęs klaus, kur yra Dievas. Pasakyk tu man. Ir kas bus, kai numirsiu?
Tada tu, nesvarbu, ką darai, gal miltuotomis rankomis minkai tešlą, tiesiog padedi, atsitupi, kad akys būtų viename lygyje, kad nebūtum didelė, ir apkabini tą vaiką. Ir sakai – kai numirsi, bus va šitaip. Galvoju, kad man Dievas yra šitoje akimirkoje. Kai labai baisu, jis yra tas, kuriame tiesiog paskęsti. Jis finale yra meilė. Ir meilė nugalės“, – jautriu prisiminimu dalinosi rašytoja.
