„Labai daug tikinčių žmonių, mažai apie tai kalbančių. Aš drįstu kalbėti, nes jeigu ne tikėjimo dovana, iki šiol sėdėčiau apsikrovusi buteliukais vaistų“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Išpažinimai“ mintimis dalijasi laidų vedėja Asta Stašaitytė. Bažnyčia jai niekada nebuvo vieta, kur vyksta nesuprantami dalykai, bet tikėjimas sustiprėjo šeimą ištikus krizei. „Reikėjo kažkur pabėgti, pasėdėti tyloje“, – pamena ji.
– Ar jūsų gyvenime yra atsitikę tokių padėkojimų, kurie keitė jūsų žvilgsnį gal net ir į gyvenimą?
– Įpareigojo – tokių padėkojimų būta. Tiek jūs, tiek aš dirbame darbą, kuris žmonėms kažkoks paslaptingas, ypatingas, nepasiekiamas, sunkiai pačiupinėjamas. Per tokį ilgą laiką televizijoje man tai tapo rutina ir kai kažkur žmogus, kurio nesijaučiu verta plaukelio, kokia intelektuali moteris, kuri švyti gerumu, vidine kultūra, prieina ir pradeda sakyti „žiūriu“, „matau“, pasako kažkokius konkrečius faktus iš mano darbų, tai taip įpareigoja! Padėkoju, o nueidama galvoju: o Dieve, ji žiūri mano laidas, o aš ten nusišneku! Aš ten sau leidžiu padaryti klaidų. Ne, ne, ne, dar daugiau ruošiamės laidoms – žiūri tokie ypatingi žmonės. Tai labai įpareigoja.
– Ar buvo, kad jūs kam nors dėkojote?
– Buvo. Štai tie turbūt svarbiausi, nes tai žmonės, kurie vienaip ar kitaip labai stipriai darė įtaką, o gal net pakeitė mano gyvenimą. Aš du kartus esu išplėšta iš mirties nagų, mane išgelbėjo konkretūs medikai. 14-os ir 17-os labai sirgau. Beje, šitoje laidoje tinka išpažinti tokius dalykus: aš tikrai regėjau tą vadinamąjį tunelį. Gale jo buvo šviesa, buvo labai labai minkšta, be konkrečios erdvės, tokiu taku judi į priekį ir ten taip nori! Jau tiesi rankas į tą šviesą, nes ten taip gera, o kai sugrąžina, net truputėlį pykteli: laba diena, vėl jūs visi išsirikiavę, kas jūsų prašė? Ten labai gerai.
Esu tai regėjusi du kartus ir dėkojusi medikams, kad jie man grąžino gyvybę. Kita vertus, kai subrendau ir stengiuosi stiprinti savo tikėjimo dovaną, aiškiai suprantu, kad tiesiog Dievas man parodė, jog ten kada nors bus labai gera gyventi. Ten esi laukiama, bet tavo vieta dar čia kažką nuveikti.
– Kaip jūs užauginote savo santykį su Dievu, su bažnyčia tokį, kokį dabar turite, tokį gyvą?
– Man labai pasisekė, kad gavau pamatus iš abiejų babyčių. Būdavo: „Vaką, lekam! Keleivėni atvažioun, pavėlousem į bažnyčią!“ Ir lekiam per bulvių laukus prie žvyrkelio. Man nuo vaikystės taip, kad bažnyčia nėra kažkas, kur reikia tyliai įeiti, atsisėsti, bažnyčia yra tai, ką reikia sutvarkyti ir ten pat melstis. Tai labai artima, tai nėra kažkas, kur žmonės daro nesuprantamus dalykus.
Tai buvo labai sunkus apsisprendimas, kad mūsų civilinė santuoka, deja, turi iširti. Tada aš taip ant Jo rėkiau, verkiau, labai pykau ant Dievo: aš taip stengiausi, viskas buvo taip gerai, kodėl man atsiuntei tokias kančias?
– Toks mano kiemas?
– Taip, ten mano kiemas! Jie ten gyvena gyvenimą: ten galima ir žaisti, ir žolę pjauti, ir gėles sodinti – ten viską galima daryti. Tą gavau vaikystėje. Po to paauglystėje ir kai buvau teatro žmogus, kai prasidėjo televizija, aš buvau katalikė, bet labiau formali. Net ne kiekvieną sekmadienį eidavau į bažnyčią. Labai stiprus atgijimas prasidėjo, kai šeimoje prasidėjo krizė. Tada reikėjo kažkur pabėgti, pasėdėti tyloje.
Pradėjau kiekvieną sekmadienį viena važiuoti į bažnyčią, mano buvęs vyras nevažiuodavo, likdavo su vaikais. Ėjau paklausti, gauti atsakymą, melstis, nes supratau: ko ten paklausiu, kitą ar dar kitą dieną gaunu atsakymą. Pačiai ateina mintis, galvoju: kaip aš taip sugalvojau? Pradėjo ateiti kažkokie atsakymai.
Esu buvusi ant didelio kalno, kur stovėjo trys kryžiai, ir aš taip rėkiau. Tai buvo labai sunkus apsisprendimas, kad mūsų civilinė santuoka, deja, turi iširti. Tada aš taip ant Jo rėkiau, taip rėkiau, verkiau, tada labai pykau ant Dievo, tikrai pykau: kodėl tu man taip, aš juk taip stengiausi, viskas buvo taip gerai, kodėl man atsiuntei tokias kančias? O tada man pasirodė, kad jis juokiasi, nes prasiskyrė debesys ir nušvito saulė. Jis pasijuokė iš mano pykčio. Aš pagulėjau ant žolės apsibliovusi, nusivaliau snarglį ir palengvėjo.
Kartais tikrai geriau išsirėkti, išsitrypti, pasimelsti negu, labai atsiprašau visų gerų psichologų, sumokėti 100 eurų už servetėlių dėžutę, taip kartais vadinu šituos vizitus. Geriau paaukoti bažnyčiai ir išsirėkti ant kokio kalno.
Po to mano sesuo nusivežė mane į vieną pranciškonų vienuolyną Žemaitijoje, ten pasilikau trims savaitėms. Pradėjau girdėti tą gyvo tikėjimo, gyvo Dievo sąvoką. Tegul kai ką šokiruos, bet aš su Dievu labai dažnai kalbu su humoro jausmu. Jis man davė jį tokį kartais arklišką, tą kvatojimą ir humorą kartais ne visai švelnų, tai aš galvoju: „Pats davei, tai še.“ Kartais sakau: „Na, Vyriausiasis Vadybininke, taip man viską sudėliojai...“
Galiu jam sakyti, ką noriu, jis vis tiek žino kiekvieną slapčiausią mano mintelę, žino, kada aš gulsiu, kada aš sėsiu. Aš galiu su juo bendrauti kaip su lygiu, bet, be abejo, išlieka labai didelė pagarba, o svarbiausia – dėkingumas už gyvenimo dovaną, už tikėjimo dovaną, už begalę dovanų, kurias gavau šiame gyvenime. Aš tikrai turiu pagarbų santykį su Viešpačiu, bet norėdama jį turėti gyvą nebijau ir pajuokauti su juo kalbėdama, sakyti: „Na, gerai, šito nematei.“
Pranciškonų dėka išgirdau tokias sąvokas kaip „visada būti maldoje, visą dieną būti maldoje“. Tada aš pradėjau prieš įrašus prašyti: įdėk man, prašau, kokių lengvų, ne piktų replikų. Ir tikrai pasakau. Pradedi tikėti, kad Šventoji Dvasia veikia kur kas stipriau, kai tu ją „nusileidi“ ant žemės, pasisodini.
Per labai ilgą mūsų skyrybų periodą atitraukdavau kėdę, mintimis pasodindavau šalia Jėzų ir kalbėdavausi. Va taip atsirado labai gyvas tikėjimas ir tada – noras dėkoti kiekvieną akimirką. Kai sako „visą dieną būk maldoje“, tai kai kam gali atrodyti – visą dieną „Tėve mūsų, sveika Marijėle“. Ne! Kada yra poreikis, aš labai greitai ir maldą sukalbu arba labai lėtai sukalbu, nežinau, kur dingo 15–20 minučių, išlėkiau kažkur su malda.
Aš pradedu dieną nuo padėkos, kad prabudau. Tada padėkoju už viską, ką man šiandien paruošė, nes, vadinasi, turi planą, jeigu jau atsibudau. Viskas, ko prašau, – nieko stebuklingo.
– O kokia malda yra jūsų mėgstamiausia?
– Pokalbis. Būna, kad jis liejasi. Aš mėgstu melstis pusbalsiu, pusbalsiu skaitau labai daug psalmių. Psalmės man išvis gražiausia, ką galima skaityti. O pačios maldos... Ar ne malda yra: ačiū, kad turiu šiltą vandenį šiandien duše? Rakinu duris: o Viešpatie, aš turiu namus! Mano tokio grožio namai – ačiū tau! Būnu nuoširdi, meilėje ir tikrume taip, kaip aš suprantu. Aš negaliu pasirodyti nei protingesnė, nei išmintingesnė – kokia esu šią akimirką, tokia. Man atrodo, tai irgi yra malda, nes ar prieš Dievą maivytis?
– Maldos yra skirstomos į šlovinimo, prašymo ir dėkojimo. Kuri labiausiai yra jūsų?
– Šlovinimo ir dėkojimo. Aš labai pakeičiau vidinį eterį, pagalvojau: kaip mes retai dėkojame, prašome ir prašome. Aš pradedu dieną nuo padėkos, kad prabudau, kad pamiegojau, kad turiu minkštą pagalvę, tą pūkinę antklodę, kurią taip myliu. Tada padėkoju už viską, ką man šiandien paruošė, nes, vadinasi, turi planą, jeigu aš jau atsibudau. Tada galiu pasakyti vieną ar kitą prašymą: padėk man šiandien išlikti tokiai ar tokiai sunkiame pokalbyje. Ir vakare padėkoju už viską, paprašau, kad siųstų miegą. Viskas, ko prašau, – nieko stebuklingo, visiškai žemiškai, paprasta kalba. Kaip žmogus žmogui dėkoja už susitikimą arba kartu praleistą vakarą, taip ir Viešpačiui padėkoju už dieną ir viskas.
– Sakote, nieko stebuklingo, o ar būna, kad stebuklingai išsisprendžia dalykai?
– Oi būna, tikrai būna. Ne šiaip sau vadybininku sau leidžiu juokais pavadinti Dievą. Kartais užtenka iš širdies paprašyti: Viešpatie, tokia situacija, aš nežinau, ką daryti, būk geras, padėk man. Po kelių valandų ateina tas sprendimas. Galite vadinti tai sutapimais, bet nėra sutapimų šitame gyvenime. Vadinasi, taip turėjo būti. Tebūnie skeptikai, netikintys žmonės mano, kad tai sutapimai. Manykite, bet taip gera tą žaidimą žaisti. Labai daug tokių sutapimų – kaip ir galvoti apie kitą žmogų ir būtinai sulaukti jo skambučio su kokiu nors svarbiu klausimu. Visa tai veikia.
– Jei tikite, tai reiškia, kad esate šiek tiek kitokia nei kiti. Ar jūs pritampate prie tos visuomenės?
– O kad aš kitokių ir nepažįstu. Aš gi neklausiu kiekvieno, ar tu vaikštai į bažnyčią sekmadieniais. Aplink mane – vien mylintys žmonės, o tai reiškia, kad juose gyvena Dievas. Man nieko kito nereikia.
Labai daug tikinčių žmonių, mažai apie tai kalbančių, bet labai daug tikinčių. Aš drįstu kalbėti, nes jeigu ne tikėjimo dovana, tai iki šiol tebesirgčiau depresija, sėdėčiau apsikrovusi buteliukais vaistų ir gal būčiau liūdna. Bet tikėjimas, viltis, meilė – tai gražiausi dalykai, kas mums yra dovanota, reikia tik tuo gyventi.
Plačiau – balandžio 24 d. laidos „Išpažinimai“ įraše. Laidos vedėja – Viktorija Urbonaitė.
Parengė Indrė Motuzienė.
