Anksčiau laidų vedėja Asta Stašaitytė dienas planuodavo paminučiui ir jausdavosi gerai tik išbraukiusi visus susirašytus punktus, o dabar pasiduoda nenuspėjamai gyvenimo tėkmei. LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ ji save vadina Dievo lepūnėle: „Ką bedaryčiau, jis man pagalvėlę pakiša. Kad ir santykiuose su žmonėmis – išsiskiri ir paaiškėja, kad dovanų yra kur kas daugiau.“
„Gimė ir pusę savo gyvenimo praleido Klaipėdoje. Antra tiek gyvena Vilniuje, o paklausta, kur yra jos tikrieji namai, sako: jau čia, Vilniuje, nors jūros ir trūksta. Ugniaplaukė garbanė, kvatoklė, kurios laidos su Livija Gradauskiene „Tarp mūsų, mergaičių“ slapčia klausėsi ne tik mergaitės. Šiandien Asta Stašaitytė svajoja apie laidą suaugusioms mergaitėms“, – apie savo viešnią pasakoja LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– <...> Mano vaikystės vasaros prabėgo nuostabiuose kaimuose, bet aš esu miesto, asfalto vaikas. Tik neseniai pradėjau dirbti su savimi, kad stebėčiau gamtą, pastebėčiau, džiaugčiausi joje, ilgiau būčiau. Neslėpsiu, man save reikia priversti vieną savaitgalį nuvažiuoti prie ežero apeiti ratą.
Aš esu lepūnėlė – nuo vaikystės man taip jau kliuvo, kad išsisukdavau nuo tų visų darbų. Dabar, pavyzdžiui, aš atvirai sakau, kad esu Dievo lepūnėlė.
– Ką tai reiškia?
– Tai reiškia, kad, ką aš bedaryčiau, vis tiek jis man pagalvėlę pakiša, vis tiek kiekviena situacija, kuri, tarkime, man neskani, paaiškėja esanti dovanų dovana, aš iš to gaunu su kaupu. Kad ir santykiuose su žmonėmis – išsiskiri ir paaiškėja, kad dovanų yra kur kas daugiau.
– Kiek tau buvo metų, kai tu tekėjai?
– Turbūt 29-eri.
– Aš labai stebiuosi, kad kartais žmonės tuokdamiesi nesikalba apie tai, kas jiems yra geras seksas, kiek reikėtų turėti vaikų, kaip spręsti kylančias problemas, – neaptaria esminių dalykų.
– Pirmų klausimų mes neaptarėme, bet man atrodo, kad su amžiumi moterys laisvėja mąstyti ir bendrauti tomis temomis. Tampi atviresnė ir su savimi, ir su savo partneriu.
Vis tiek kiekviena situacija, kuri, tarkime, man neskani, paaiškėja esanti dovanų dovana, aš iš to gaunu su kaupu. Kad ir santykiuose su žmonėmis – išsiskiri ir paaiškėja, kad dovanų yra kur kas daugiau.
– Anksčiau nebuvo moterų sekso, buvo kalbama tik apie tai, kas įdomu vyrams. Ne tik sekso – apskritai intymumo klausimų nebuvo. Ar tavo vaikystės laikais apie tai buvo kalbama?
– Tikrai nebuvo. Esu susidūrusi su situacija, kai, pavyzdžiui, atvirumo akimirką vyras nustemba, sako: „Rimtai? Moterys irgi jaučia tokį stiprų geismą iki fizinių pojūčių? Galvojau, kad tik mums reikia dabar.“ Tai tikrai parodo, kokia yra juodoji dėmė. Moteriai tokių stiprių pojūčių ir geismų nebūna. Gerai, nebūna – mes turime gintarinius dantis ir jais šypsomės Marijos žemėje.
– Kur tavo vietos Vilniuje? Kur šiaip jautiesi namie?
– Dabar savo bute Užupyje aš jaučiuosi labai labai gerai. Mane ten labai labai traukia. Man gal didžiausias komplimentas, kurį gali pasakyti žmogus, kai ateina, atsisėda ir sako: kaip pas tave jauku!
– Ko trūksta Vilniui? Aš tau pasakysiu, ką man sako kiti pašnekovai.
– Turbūt visi sako, kad jūros.
– Taip, ypač tie, kurie iš tų kraštų.
– Jeigu čia būtų jūra, būtų kaip Ryga – čia būtų visa Lietuva, daugiau nieko nereikėtų. Bet man patinka, kad reikia iki jūros nuvažiuoti.
<...> Mane į televiziją pakvietė, kai paskambino į laidinį telefoną ir pasakė: gal norite dirbti televizijoje? Buvo „Liūtukas Timas“, o po to iš karto buvo laida „Viskas“. Tai jau muzikinė laida, kuri mane tikrai labai daug ko išmokė. Mes patys kūrėme televiziją, patys mokėmės montuoti, imti interviu, filmuoti. Patys viską darėme. Ji mane daug ko išmokė ir labai išpopuliarino.
– O kodėl tave pakvietė? Labai įdomu, ką tau sakė paskambinę.
– „Mes kursime vaikišką laidą televizijoje. Jus labai rekomendavo viena dėstytoja, ar galite rytoj ateiti?“
– Ką tu galvojai?
– „Taip, rytoj galiu.“ Padėjau ragelį: aaa! Vedžiau ciklą renginių kaip Pepė. Toks labai dėkingas, žaismingas personažas, reikėjo bendrauti, kvailioti su vaikais.
– Ar tada jau buvai ugniaplaukė?
– Ne, bet kaip pranašiška! Dar nebuvau ugniaplaukė, bet jau buvau Pepė su strazdanomis.
– Kartais galvoju, kad pasąmonė yra dirigentė.
– Taip, Pepės manyje yra.
– Kokia tu buvai maža? Apskritai turi savo pirmą prisiminimą?
– Aš manau, kad jaučiau kažkokį keistą santykį su pasauliu, buvau truputėlį ateivė. Pavyzdžiui, labai aiškiai atsimenu, kaip sėdžiu automobilyje ant galinės sėdynės susispaudusi į kampą. Žiūriu į tuos visus vaizdus, bet esu visiškai savo pasaulyje, fantazuoju, kad esu didi artistė. Visi užsiėmę, kalba apie bulves ir derlių, o aš esu artistė teatre, scenoje.
– Ar tu turi įsivaizdavimą, kokia būtų tavo laida?
– Labai svajočiau padaryti kokią nors žiauriai pasiutusią laidą, kur esu vedėja ir mes su žiūrovėmis renkame kiečiausią vakaro diedą. Jie ir su bikiniais, aptariame jų raumenukus, ir štangeles turi pakilnoti, ir komplimentų moteriai pasakyti, bet nepigių. Jų kūnus apteptume bronza... Oi, kaip norėčiau daryti tokį šou. Būtų ir erotikos, bet vyrai būtų ir išvaizdūs, ir galvoje turėtų.
Kai buvau nėštukė, pirmą kartą buvau visiškai sužavėta savo kūnu, pirmą kartą sakiau: Dieve, ačiū, man viskas tinka, net jei aš kažkokia ne manekenė. Turėdavau krūvą kompleksų.
– Klausyk, o čia ne atvirkštinis seksizmas?
– Tegul jie irgi mus renka! Nežinau, apie tai negalvoju, norėčiau vesti tokią laidą. <...> Man tik duok nesąmones kalbėti, kvailioti – man labai patinka.
– Tu kada supratai, kad esi suaugusi, kad jau suaugai?
– Kai buvau nėštukė, bet ne ta blogąja prasme suaugusi. Tada aš pirmą kartą buvau visiškai sužavėta savo kūnu, aš pirmą kartą sakiau: Dieve, ačiū, man viskas tinka, net jei aš kažkokia ne manekenė. Turėdavau krūvą kompleksų.
Man tai buvo išsipildymas, kad mano kūnas nešioja gyvybę. Viskas čiukšt ir apsivertė. Aš savimi pasitikiu, aš graži, kokia esu, esu mylima ir aš galiu išnešioti gyvybę. Tai buvo vau.
– Ko tau reikia iki gyvenimo pilnatvės?
– Anksčiau „gyvenk čia ir dabar“ man buvo tik žodžiai. Girdžiu ausimis, bet nesuprantu. O dabar tu paklausei, aš pakėliau akis ir išgirdau ir paukštį, ir vėjo šiurenimą – ir aš gyva. Aš nežinau, ko man reikia iki pilnos laimės. Skirtingų dalykų: kartais pareini sušalęs ir užtenka šilto vandens, stoviu po dušu ir dėkoju Dievui, kad turiu šiltą vandenį, namus, kartais – grįžo laimingas sūnus, viską pasakoja, dalijasi įspūdžiais, tada labai džiaugiuosi, kad sugebėjau nebūti pačia blogiausia mama, kad turime ryšį. Kartais man labai patinka gulėti pliaže – tada būna tokia pilnatvė.
– Tavo gyvenimas suplanuotas? Tu planuoji gyvenimą? Kelionę planuoji, o gyvenimą?
– Kaip aš planuodavau gyvenimą... Susirašydavau dieną paminučiui ir ji man atrodydavo sėkminga, įvykusi diena, jeigu ten viskas išbraukta. Dabar aš taip nebegyvenu, taip nebenoriu. Dabar aš pasiduodu. Jeigu kažkas vyksta ne pagal planą, galvoju: o, ačiū, įdomu, kas čia bus.
– O suvokimas, kad gyvenimas baigtinis, jau atėjęs ar tu dar amžinai gyva?
– Aš esu pasisakiusi artimiesiems ir dėl laidojimo būdo, kaip norėčiau. Norėčiau, kad mano pelenukai būtų po medžiu. Yra tokių urnų, iš kurių auga medeliai. Ir viskas.
– Ir vardo, ir jokio užrašo nereikia?
– Ne, nereikia.
Visas pokalbis – kovo 1 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
