„Katės tokios yra – viskas vyksta dėl jų“, – šypsosi Papajos ir Nanajos šeimininkė, LRT TELEVIZIJOS laidos „Mano geriausias draugas“ pašnekovė Nomeda Marčėnaitė. Ji įsitikinusi, kad visuomenė yra brandi tiek, kiek rūpinasi ne tik vaikais, seneliais ar neįgaliaisiais, bet ir gyvūnais. „Matau gražius ženklus, bet dar galima kai ką keisti“, – mintimis dalijasi ji.
Laidų vedėjos, rašytojos, dailininkės N. Marčėnaitės namuose uodegėles suka dvi katytės – Papaja ir Nanaja. Pašnekovė apgailestauja, kad neturėjo augintinių būdama maža.
„Tėvai, matyt, nenorėjo. Žinokite, kiek namuose vietos yra, vienam gyvūnui tikrai visada užtenka. Aš buvau aštuoniolikos metų ir neįstojau į Dailės akademiją. Atvažiavau pas tėvus pagyventi metus laiko ir mamai padovanojau (tai buvo gudrus strateginis planas) vadinamąją marmurinę taksytę, tokią mažytę margutę. Mano mama susilydė – nuo to laiko neatsimenu, kiek ji augino tų taksų. Vudis yra koks penktas taksas jos gyvenime.
Aš, kai tiktai buvo galimybė, kai gimė vaikai, visą laiką turėjau kokį nors gyvūną, tiktai visą laiką būdavo šuniukai. O dabar taip nutiko, kad jau keletą metų yra katės“, – pasakoja N. Marčėnaitė.
Papaja ir Nanaja – Kornišo reksų veislės katės. Kūrėja tikina, kad augintinės tiesiogiai padeda jai kurti, kūriniams net pozuoja ar bent tikrina kūrybinį procesą.
„Papaja sėdi ir žiūri. Kol buvo mažutė, galvojo, kad aš paišau dėl jos. Buvo labai nustebusi: ką – čia ne dėl manęs visa tai vyksta? Katės tokios yra – viskas vyksta dėl jų“, – šypsosi šeimininkė.
Vaikams gyvūnai labai gerai, nes tai – atsakomybė. Jie mokosi atsakomybės už kitą, už silpnesnį, tai ir bendradarbiavimas. Tas gyvūnas reikalauja tavo globos ir lygiai taip pat tau suteikia džiaugsmą, pasitenkinimą.
N. Marčėnaitė pastebi, kad šios veislės katės tikriausiai mažiausiai katiniškos iš visų kačių, elgiasi it šunys.
„Kornreksai labiau pasiduoda auklėjami, nors jei nuosekliai auklėji, bet koks gyvūnas supras. Bet šie katinai labiau katašuniai, atneša kamuoliukus“, – komentuoja gyvūnų elgsenos žinovė Vilma Jazukevičiūtė.
Pašnekovė tai patvirtina, bet juokiasi: atlėkusi su kamuoliuku Papaja ima vaidinti, kad iš tikrųjų tik ėjo pro šalį. Dažnai katės mistifikuojamos, sakoma, kad jos gali nujausti ligas kūne ir gydyti. Anot N. Marčėnaitės, katės ir apskritai gyvūnai savaime yra stebuklas.
„Aš manau, kad visi gyvūnai gydo. Iš tiesų augintinis visada yra šypsena. O vaikams tai labai gerai, nes tai – atsakomybė. Jie mokosi atsakomybės už kitą, už silpnesnį, tai ir bendradarbiavimas. Tas gyvūnas reikalauja tavo globos ir lygiai taip pat tau suteikia džiaugsmą, pasitenkinimą. Ta prasme manau, kad tikrai gydo. Tie gyvūnai tikrai yra stebuklas.
Kai mes kartais sakome, kad visuomenė yra tokia, kaip ji elgiasi su savo silpniausiais nariais, turėdami omenyje vaikus, neįgaliuosius, senelius, tai dar vienas narys – augintiniai. Kaip mes elgiamės su savo gyvūnais, tokie mes esame, tiek mes brandi visuomenė. Matau gražius ženklus, kad mūsų visuomenė darosi vis brandesnė ir vis gražesnė, mes vis atsakingesni. Mes vis daugiau apie juos suprantame.
Tikiuosi, „lenciūginių“ Lietuvoje mažėja, nes man labai baisu, kai gyvūnai laikomi pririšti prie būdos neatsižvelgiant į jų poreikius, aišku, neperdedant, nes gyvūnas yra gyvūnas, jis nėra žmogus, bet dar galima kai ką keisti“, – kalba ji.
Plačiau – vasario 13 d. laidos „Mano geriausias draugas“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
