Pirmasis renginių organizatorės Agnės Grigaliūnienės šunelis Liūtas po nelemto nutikimo jau seniai laksto po šunų rojaus pievas, o susirgus antrajam teko priimti nelengvą sprendimą – nutraukti mylimo Saliuto kančias ar dar versti gyventi. LRT TELEVIZIJOS laidos „Mano geriausias draugas“ viešnia pamena – matė, kaip šuo kankinasi, tad išbučiavo, išmylavo ir paleido.
Renginių režisierė ir organizatorė, televizijos užkulisių liūtė A. Grigaliūnienė taip pavadinta sako, kad tai jai iškart primena jos pirmąjį šuniuką Liūtą. Jis jau lakstinėja šunų rojaus pievomis ir nebemato šuniško vargo.
Draugystė laidos pašnekovei – meilė, pagarba, juokas ir nuoširdžios ašaros kartu, jeigu to reikia. A. Grigaliūnienė teigia, kad kartais ir gyvūnas namuose gali atstoti visus gyvenimo draugus, padėti pereiti skausmus ir džiaugsmus tiesiog būdamas šalia, nieko nereikalaudamas ir besąlygiškai mylėdamas. „Būna tokių akimirkų, kartais tiesiog norisi apsikabinti, įsikniaubti ir būti tik su savo augintiniu“, – pažymi ji.
Šiuo metu namuose geriausias draugas – vos vienas. Sako, norėtų bent dviejų, bet neleidžia vyras. Šuo Hartas namuose dar vadinamas Širduku. Jo veislė – kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis.
„Man visuomet atrodė, kad jis mano vyro šuo, bet dabar žiūriu, kaip jis auga su mūsų dukryte. Yra tokių gražių dalykų namie. Pavyzdžiui, kas vakarą ateina toks laikas, kai jis žino, kad reikia ją migdyti, nueina į lovą, atsigula virš jos ir ją užmigdo. Tada ryte, kai mano vyras jį pavedžioja (tikriausiai dėl to nenori antro šuns), pirmu taikiniu bėga pas Jonę žadinti į mokyklą“, – pasakoja A. Grigaliūnienė.
Numylėtinis Hartas nepaliauja džiuginti visos šeimos, bet širdyje savą vietą visam gyvenimui turi ir į šunelių rojų iškeliavę keturkojai. Tokių jau – ne vienas, o laikas, kai tenka išsiskirti su savo geriausiu draugu, visada labai sunkus.
Kavalierių dinastija namuose prasidėjo nuo Liūtuko. Kai jam buvo dešimt mėnesių, jį visiškai netyčia partrenkė mūsų draugai sodybos kieme. Tai buvo ilga trauma, verkiau daug metų.
„Kalbėti apie Saliutą man lengviau, net jei tai buvo ganėtinai neseniai, negu apie Liūtuką. Nuo ko mūsų visa šita kavalierių dinastija namuose ir prasidėjo, tai Liūtuko. Kai jam buvo dešimt mėnesių, jį visiškai netyčia partrenkė mūsų draugai sodybos kieme. Tai buvo ilga trauma, verkiau daug metų.
Saliutas buvo jo pusbrolis. Kai mes nutarėme, kad jau jį įsigyjame, kažkaip žiūrėjome filmą ir žiūrint danguje labai ryškiai sužibo žvaigždė. Aš kažkaip apsiverkiau, kad gal Liūtas pyksta, jog mes taip greitai tą Saliutą perkame, pusės metų nepraėjo, o jau turime kitą augintinį. Ir sakau savo vyrui: kas ten per žvaigždė? Mano vyras tuo metu per telefoną pasižiūrėdavo žvaigždynus. Pasižiūrime, o ten – Mažojo Šuns žvaigždynas. Ir aš prie lango apsipylusi ašaromis Liūtui mojuoju kaip mažas vaikas“, – pamena moteris.
Saliutas namuose praleido beveik aštuonerius metus, padovanojo be galo daug džiaugsmo, privogė be galo daug visko nuo stalo. Tačiau jis susirgo ir, deja, atėjo toji naktis, apie kurią kalbėdama A. Grigaliūnienė negali sulaikyti ašarų.
„Jam buvo gal kokie penki šeši labai rimti priepuoliai. Ir atėjo ta naktis, kuri buvo žiauri. Tą visą naktį jis nerado ramybės. Aš priėmiau sprendimą, kad nekankinsiu gyvūno, nebūsime egoistai, nes mačiau, kad jis tiesiog labai kankinasi.
Nuvažiavome pas veterinarą. Pas jį buvome ne pirmą kartą, jis puikiai pažinojo Saliutą ir mus. Sakė, kad yra dar vieni vaistai, kurių gali duoti. Jie šiek tiek pratęs jo gyvenimą, bet tada viskas baigsis inkstų nepakankamumu, kitų organų atsisakymu ir t. t. Tad mes per ašaras pasakėme, kad vis dėlto atsisveikiname. Išbučiavau, išmylavau ir įvyko ta procedūra“, – niūriais prisiminimais dalijasi ji.
Plačiau – kovo 27 d. laidos „Mano geriausias draugas“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
