Viskas, kas turi pradžią, kada nors pasibaigia, laimė – taip pat, sako LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ pašnekovė, žurnalistė Edita Mildažytė. O laimės nereikia laukti, ją galima susikurti patiems. Tą ji ir darydavo su savo a. a. vyru Gintautu. „Būdavo linksma, kur ne vaidindavome, kad linksma, bet eidavome galvomis“, – pamena E. Mildažytė.
Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.
– Kai pasakiau savo draugei, kad kalbinsiu jus, ji taip džiaugsmingai atsiduso. „Man Edita – visos Lietuvos mama“, – pasakė. Ar būti įdomiai sau ir kitiems, kitus daryti laimingus yra tarp jūsų laimės receptų?
– Tai turbūt vienas iš pagrindinių laimės receptų, nes tas noras arba mokėjimas, arba galėjimas dalytis pirmiausia yra egoistinis reikalas, tai tau daug džiaugsmo teikiantis veiksmas. Bet kalbant apie tai, kieno kokia mama esu, tai turiu pasakyti, kad mano vaikams turbūt buvo, o galbūt ir yra tokių momentų, kai nėra labai paprasta.
Pavyzdžiui, mano dukra, kurią aš dievinu, kuri yra beprotiškai gabi, labai graži, nuostabi jauna moteris, visą laiką kenčia nuo to, kad ką ji bedarytų, tai gali neturėti nieko bendro su mano veiklomis (ji yra juvelyrė), visada komentaruose randa, kad ji – Mildažytės dukra. Skelbiama apie autorinę parodą, manęs tuo metu net nėra Vilniuje, bet straipsnio pavadinimas: „Mildažytės dukra atidarė autorinę parodą.“ Ir ta žinia yra pirmoji sekmadienį, kai mažai naujienų. Bet kai Rūta paskambina ir sako: „Klausykite, būkite žmonės, išbraukite tą Mildažytės dukrą...“ Tada ta žinia nukeliauja į apačią. Ir neaišku, kas yra geriau.
Man atrodo, išmokstame su tuo taikstytis. Su ja daug kalbėdavome: tai ką dabar? Vieniems tai atrodytų Dievo dovana, kitiems – kryžius, kai turi bandyti išsilukštenti per tą asfaltą ir įrodyti, kad tu pats. Kartais tas „tu pats“ – visai nereikalingos pastangos, nes galėtum be pastangų tą padaryti, išmokti naudotis tuo palankiu vėju. Aišku, mus gelbėja tai, kad mūsų pavardės skirtingos.
O Mykolas tai priima absoliučiai ramiai, kaip esatį, greičiau iš to mato naudą. Kitaip sakant – jau jeigu jam nukris kokia šilta bandelė į skreitą, jis tikrai ją suvalgys.
– Kai auginote dukrą, ko nenorėjote jai ar norėjote, ko pati negavote, kaip jauna moteris? Kurioje vietoje strigote, klimpote, ko nelinkėjote ar nuo ko norėjote apsaugoti savo dukrą? Ar buvote ta, kuri kartojo feministines tiesas: tu esi stipri?
– Aš kartojau, kad labai ją myliu. Turiu pasakyti, kad tie mano vaikai gimė labai keistu metu. Rūta yra gimusi 1990-aisiais, Domas yra gimęs 1992-aisiais, tai buvo blokada, nepriklausomybės skelbimas, trūko absoliučiai visko. Pavyzdžiui, Rūtą nuėjau gimdyti pėsčia, nes tiesiog nebuvo kuo važiuoti.
Tas mūsų gyvenimas, viena vertus, buvo labai veržlus, viskas taip keitėsi, viskas buvo nepaprastai įdomu, kita vertus, buitis buvo nesuprasi kokia. Bet mes kažkaip į tai nekreipėme dėmesio ir tie vaikai augo visiškoje laisvėje. <...> Galvoju, jeigu būčiau vaikus auginusi šiais laikais, iš manęs jau kokius 10 kartų būtų atimtos motinystės teisės.
Juk skyrybos ar kokie nors emocionalūs pašnekesiai atsiranda dėl ko, ypač tarp jaunų žmonių? Dėl rutinos, dėl to, kad žmonės pasiilgsta stiprių jausmų. Tada jie pradeda jų ieškoti.
– Kai kviečiau į laidą ir sakiau, kad kalbėsime apie laimę, laimės receptus, per gyvenimą atėjusius suvokimus, ar buvo, kas pirmas dalykas šovė į galvą?
– Man atrodo, kad antipodas padeda pažinti poziciją. Tai nelaimė priverčia suprasti, kas yra laimė. Kitas dalykas – gal mes dabar tą laimę utriruojame, įsivaizduojame, kad yra kažkokia pastovi laimės būsena. Ne – nirvanos būsena gali būti, bet tikrai ne laimės.
Išgyventi tą stiprų laimės jausmą – retas dalykas ir labai gerai, kad tai yra reta. Ko linkėčiau – meilė ir laimė yra žiūrinčiojo akyse, nežiūrėti tragiškai į tai, kas nutiko, nes nei tu pirmas, nei tu paskutinis. Viskas turi pabaigą, viskas, kas turi pradžią, kada nors pasibaigia, laimė – taip pat.
Manau, ir nelaimė, ir nelaimingumo jausmas, ir ašaros, ir sielvartas – viskas šitoje žemėje turi vietą. Jeigu nebūtų sielvarto, nebūtų ir džiaugsmo. Mokėti išgyventi visą šitą paletę. Jeigu man liūdna, tai ir verkiu, o kas čia blogo? Jeigu man linksma, tai ir juokiuosi. Bet lietuviai... Paimkime patarles: nesijuok, nes vakare verksi; nesidžiauk radęs, neverk pametęs. Džiaukis radęs, verk pametęs – normalu.
– Turbūt tragedija – ne skyrybos, liga, bedarbystė, o tai, kad nesustoji ir iš to nepasimokai, nepagalvoji, ką tau davė šitas gyvenimas.
– Apskritai galvoju, kad viskas yra požiūris. Tu gali žiūrėti į tą pačią mirtį kaip į labai didelę tragediją, kuri kaip Dievo rykštė tave ištiko, bet gali į tai žiūrėti kaip į dėsningumą, kad viskas buvo surašyta Dievo knygoje, dėkoti už tai, kad tas žmogus, kuris šalia tavęs gyveno, nugyveno ilgą, labai gražų, laimingą gyvenimą, jis nugyveno tiek, kiek jam buvo skirta. Juk yra civilizacijų, kur mirtis yra didžiulė šventė.
Bet tai jau tokie kraštutiniai dalykai, kuriuos gal tam tikra prasme išgyventi yra lengviau negu kasdienybę. Juk skyrybos ar kokie nors emocionalūs pašnekesiai atsiranda dėl ko, ypač tarp jaunų žmonių? Dėl rutinos, dėl to, kad žmonės pasiilgsta stiprių jausmų. Tada jie pradeda jų ieškoti. Tas nemokėjimas tarpusavyje žaisti, kiekvieną dieną pasidaryti iš gyvenimo vargo ir rutinos žaidimą ir šventę... Tos poros, kurios moka žaisti, išgyvena, kurios nemoka, ir neišgyvena.
– Ką turite omenyje – žaisti?
– Pavyzdžiui, paskutiniai mūsų žaidimai su a. a. mano Gintautu Vyšniausku buvo tokie. Grįžtame iš Gandhio ir Kallenbacho paminklo statybos ir jis sako: klausyk, Editule, man taip nusibodo žaisti daktarą ir seselę, davai pažaiskime Gandhį ir Kallenbachą. Ir ką tu manai? Pas mus dar buvo Eglė ir Matilda, panos iš kažkur atvilko tris paklodes, Gintas buvo gerokai sukūdęs, jį apmuturiavo kaip Gandhį, neradome tinkamos lazdos, tai buvo gerai krepšiukas obuoliams skinti. Aš greitai susiieškojau kažkokias per trumpas kelnes, sandalus, diržą, kaip vaizduoja Kvintas.
Turiu visą tą fotosesiją. Mes kaip dėjome ant pievos basi, o dar buvo gal tik gegužės pradžia, tik pirma žolė. Tiek prisilinksminome... Žvengėme iki ašarų. Va tau ir paprasčiausias žaidimas. Per Ginto laidotuves ėjo slideshow, kur tyčia sakiau: nerinkite, vaikai, retušuotų nuotraukų, imkite viską, koks buvo gyvenimas: gražūs, negražūs, girti, blaivūs, voliojamės po stalu, dainuojame, jojame – ką bedarytume, dėkite viską. Mes patys žiūrime ir juokiamės, ir tuo pačiu verkiame. Nes tai buvo tikra, gyva, įdomu.
Mūsų balius, kai būdavo, iki dabar atsimena visi. Tai būdavo baliai su programa, kur visi atleisdavo vadžias maksimaliai, kur tikrai būdavo linksma, kur ne vaidindavome, kad linksma, bet eidavome galvomis.
Aš visada galvoju: turiu vieną gyvenimą, jokio kito neturiu, tik šitą, tai mano pačios pasirinkimas, ar man bijoti būti įskaudintai, ar galbūt nepasiruošusiai naujiems jausmams vis tiek bandyti juos išgyventi?
– Galvoju, jei gyvenime gali į kažką žiūrėti nerimtai, tai taip ir turi daryti. Mūsų bėda, kad į viską žiūrime labai rimtai, viską sureikšminame, patys susireikšminame.
– Mane stebina, kad jaunoji karta taip rimtai į viską žiūri, jie tokie atsakingi, visuomeniški... Mes jau vieną kartą šitą kiną matėme. Sovietijoje visa tai matėme: dvigubą standartą, tuos dvigubus pamušalus, melelius, kur feisbuke rašai viena, pats vienas, su savimi likęs, darai visai ką kita ir t. t. Šitą kiną jau matėme ir ne po vieną kartą, taip kad daugiau jo žiūrėti neketinu ir jame dalyvauti net ir kaip pagrindinė artistė nesutikčiau.
– Šiandien važiavau į radiją ir skambėjo Cher daina „Do you believe in love after love?“ – „Ar tiki meile po meilės?“. Kažkaip pagalvojau: visiškai apie Editą. Nežinau, ar pati sau to būtumėte linkėjusi, kad jūsų gyvenimas primintų filmą, bet man jis tapo, prisipažinsiu, pažadu, kad viskas bus gerai nepaisant nieko. Pati negalvojate, kad žmonės į jus žiūrėdami taip galvoja? Ir ar tikrai nepaisant nieko? Kad ir kas benutiktų, vis tiek išlikote laiminga, atrodė, kad jūs laiminga tiesiog, nepaisant to, kad už nugaros, stiklo vyksta visos audros.
– Ne, jos nevyksta už stiklo, jos gerai mane aptalžo ir įsuka, tai normalu. Krušos aš gaunu kaip reikiant, bet kaip sakau: kai Dievas tave myli, tai jis tau duoda ir sunkiai panešti, ir labai daug džiaugsmo. Aš visada galvoju: turiu vieną gyvenimą, jokio kito neturiu, tik šitą, tai mano pačios pasirinkimas, ar man bijoti, nesiryžti, bijoti būti įskaudintai, galbūt nepasiruošusiai naujiems veiksmams, jausmams vis tiek bandyti juos išgyventi, ar man bijoti skausmo nusivylimo atveju, ar man ryžtis ir visa tai bandyti patirti, priimti, kaip bus, taip bus? Visada galvoju: jeigu neatidarysiu durų, nežinosiu, kas už jų yra.
Nors yra tokių Mėlynbarzdžio kambarių, kurių durų nereikia atidaryti. Sutari, kad ten eiti nereikia, nes jeigu atidarysi, tai sužinosi ir su tuo žinojimu galbūt jau nebepajėgsi gyventi. Yra tokių kambarių ir mano gyvenime, kurių durų niekada nesu atidariusi ir neketinu atidaryti, pavyzdžiui, narkotikai, kurių nesu patyrusi ir nenorėčiau pamėginti, nors teoriškai gal būtų įdomu. Bet galvoju, kad su savo kablingumu greičiausiai užsikabinčiau.
Visas pokalbis – balandžio 15 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
